Айрис Мердок - Juodasis princas

Dabar reikėjo atsikratyti Frensio. Jis jau vėl buvo apsivilkęs savo lietpaltį, bet greičiau instinktyviai, lyg gindamasis, bet neketindamas atsisveikinti ir išeiti. Vėl įsipylė viskio. Susikišęs garbanotus plaukus už ausų klausiamai žvilgčiojo tai į mane, tai į Arnoldą savo arti viena kitos įstatytomis lokio akutėmis. Atrodė baisiausiai savimi patenkintas. Galbūt tas nelauktas sugrįžimas į buvusias pareigas, nors ir trumpam, atsitiktinai, jį truputį padrąsino, padėjo atgauti nors menką pasitikėjimą savimi. Žiūrėdamas į jo pagyvėjusį iš susidomėjimo veidą, aš staiga pasidygėjęs prisiminiau jo atneštą žinią ir pajutau jam didelį priešiškumą. Nereikėjo man jo vestis čionai. Jo pažintis su Arnoldu gali turėti visai nepageidaujamų padarinių. Šiaip jau aš visada vengiu savo draugus ir pažįstamus supažindinti vienus su kitais. Ir ne todėl, kad bijau išdavystės, nors jos, žinoma, tenka bijoti. Argi esama baimės, gilesnės už šitą? Paprasčiausiai nuo tokių pažinčių paskui neapsigini visokių nemalonumų.

O Frensis, nors ir nevykėlis, kurio rimtai būgštauti neverta, kaip ir visi nevykėliai, turėjo ypatingą talentą pridaryti nemalonumų. Šiuo požiūriu šiandieninė nereikalinga jo misija buvo tiesiog tipiška. Reikėjo kuo greičiau jį išgrūsti. Be to, aš norėjau pasikalbėti su Arnoldu, nes jis dabar buvo susijaudinęs, šnekus ir beveik euforijos būsenos. Turbūt klydau pamanęs, kad jis jau suėmė save į rankas. Greičiausiai buvo kaltas šokas ir viskis.

Nesisėsdamas aš kreipiausi į Frensį:

— Mes jūsų daugiau nebetrukdysim. Ačiū, kad atėjot.

Frensiui nesinorėjo išeiti.

— Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Gal man dar užlipti ir užmesti akį į ją?

— Ji nenorės jūsų matyti. Ačiū, kad atėjot. — Aš atidariau svetainės duris.

— Neišeikite, daktare, — pasakė Arnoldas. Gal jam reikėjo vyriško palaikymo, vyriškos draugijos? O gal jie čia įdomiai kalbėjosi? Arnoldas mokėjo bičiuliautis su prasčiokais. Galimas daiktas, ir santuokoje šis jo mokėjimas praversdavo. Stiklas jo rankoje švelniai tarkštelėjo į dantis. Matyt, jis jau buvo nemažai išgėręs, kai aš nulipau žemyn.

— Viso geriausio! — reikšmingai pasakiau Frensiui.

— Aš taip jums dėkingas, daktare, — vėl įsikišo Arnoldas. — Ar aš jums kiek nors skolingas?

— Nieko jūs jam neskolingas, — pasakiau aš.

Frensis liūdnai pažvelgė į mane ir atsistojo, matyt, suprasdamas, jog prieštarauti neverta.

— O dėl to, apie ką mes pirma kalbėjome, — susimokėliškai sušnibždėjo prie durų. — Kai jūs pamatysite Kristianą...

— Aš jos nepamatysiu.

— Na, vis tiek štai mano adresas.

— Man jo neprireiks. — Aš palydėjau jį per holą. — Sudie. Ačiū.

Uždariau paskui jį duris ir sugrįžau pas Arnoldą. Susėdome vienas prieš kitą pasilenkę prie elektrinio židinio šilumos. Jaučiausi visai sukiužęs ir kažkaip keistai susijaudinęs.

— Jūs tiesiog nepalenkiamas su savo draugais, — tarė Arnoldas.

— Jis man ne draugas.

— Bet, man regis, jūs sakėte...

— Gana apie jį. Ar jūs tikrai manote, kad Reičelė nulips vakarienės?

— Taip. Aš jau turiu patyrimo... Ji ilgai nesipučia panašiais atvejais, kai aš pasikarščiuoju. Atvirkščiai, būna man labai gera. Va, jeigu stengiuosi tvardytis, tada jau ji įsivažiuoja kaip reikiant. Na, šitaip susikertame palyginti retai. Bet kartais abu pratrūkstame ir tada viską kaip ranka nuima — abu išsikrauname. Iš tiesų mes labai artimi. Tie skandalai nereiškia tikro karo, tai tik kita meilės pusė. Pašaliniam tai sunkiai suvokiama...

— Turbūt paprastai tada pašalinių nebūna?

— Aišku. Juk jūs tikite manimi, Bredli?.. Man labai svarbu, kad jūs patikėtumėt. Aš čia nebandau gintis. Sakau teisybę. Mes abu rėkiam vienas ant kito, bet tai nepavojinga. Suprantate?

— Taip, — atsakiau dvejodamas.

— Ar ji kalbėjo ką nors apie mane?

— Tik sakė, jog nenori šiandien jūsų matyti. Ir kad rytoj viskas bus kaip visada — užsimirš ir bus atleista. — Nebuvo jokios prasmės išpasakoti jam visko, ką kalbėjo Reičelė. O ką gi tie jos žodžiai iš tiesų reiškė?

— Ji labai geras žmogus, tokia maloni ir kilniaširdė. Aš kol kas jai netrukdysiu. Ji pati greit manęs ims gailėtis ir ateis. Mes niekada nesipešam ilgiau kaip ligi saulėlydžio. Be to, ir tie mūsų barniai apsimestiniai. Jūs suprantate, Bredli?

— Taip.

— Matote, — tarė Arnoldas, — kaip ranka dreba. Stiklas tiesiog lankstyte laksto. Keista, ar ne?

— Jums reikėtų rytoj pačiam išsikviesti daktarą.

— O, rytoj, aš manau, man bus geriau.

— Ne sau, jai.

— Na, gal ir taip. Tačiau ji labai greit atsigauna. Be to, ji nelabai ir nukentėjo, aš išsiaiškinau. Ačiū Dievui, ačiū Dievui, ačiū Dievui!.. Aš tik apsirikau su tuo žarstekliu. O ji apsimetė, mano pykčiui. Aš jos nekaltinu. Abu mes geri kvailiai. Bet sužeidžiau ją nesunkiai, Bredli. Daktaras man paaiškino. Viešpatie, jūs mane turbūt laikote tikru pabaisa?

— Ne. Leiskite, aš čia truputį aptvarkysiu.

Pakėliau apverstą kėdę. Ir pradėjau vaikščioti po kambarį su pintine popieriams rinkdamas stiklo šukes, porceliano duženas, nebylius susirėmimo liudininkus, grumtynių, kurios jau atrodė neįmanomos, nerealios. Sudaužytas buvo ir man pažįstamas raudonakis porceliano triušiukas, kurį Reičelė labai brangino. Kas jį sudaužė? Gal ji pati?

— Mudviejų su Reičele santuoka labai laiminga, — aiškino Arnoldas.

— Taip, aš tuo neabejoju. — Galimas daiktas, jis sakė tiesą. Galimas daiktas, iš tiesų taip ir buvo. Aš vėl atsisėdau, pasijutau baisiai pavargęs.

— Aišku, pasitaiko, kad ir susipykstam. Santuoka — tai lyg ilga kelionė ankštoje kajutėje. Suprantama, kad nervai neatlaiko. Kiekvienas sutuoktinis turi savyje ir Džekilo, ir Haido bruožų, kitaip ir negali būti. Nepatikėsit, bet Reičelė gana priekabi. Kartais kaip ima graužti, galo nėra. Ypač pastaruoju metu. Matyt, toks amžius. Nepatikėsit, bet ji gali ištisą valandą būgnyti vis tą patį.

— Moterys linkusios pašnekėti.

— Tai jau ne šnekos. Tiesiog kala ir kala vis tą patį sakinį.

— Kaip? Žodis žodin? Tada ji turėtų pasirodyti psichiatrui.

— Ne, ne, tai ir rodo, kad jūs paprasčiausiai neįsivaizduojate... Tai atrodo lyg beprotybė, bet ji visiškai sveiko proto. Praeis dar pusvalandis, ir ji jau dainuodama verda vakarienę. Taip visuomet būna, ir aš tai žinau, žino ir ji. Vedę žmonės su tuo susitaiko.

— Kokius sakinius ji kartoja? Ar galit pateikti pavyzdį?

— Negaliu. Jūs ir nesuprastumėt. Jums tai pasirodytų siaubinga, nors iš tikrųjų nieko panašaus. Įsikala sau ką nors į galvą ir zulina. Pavyzdžiui, kad aš ją aptarinėju su kitomis moterimis.

— O ar jūs ne iš tų vyrų, kurie...

— Iš tų, kurie linkę į meilės nuotykius? Ne, žinoma, ne. Viešpatie, aš esu pavyzdingas vyras. Reičelė tai puikiai žino. Aš visada sakau jai teisybę, ir ji žino, kad aš nesileidžiu į jokius nuotykius. Tiesa, kažkada jų yra buvę, bet aš viską jai pasipasakojau, be to, tai buvo gal prieš šimtą metų. Negi aš negaliu pasikalbėti su kitomis moterimis? Mes juk gyvenam ne Viktorijos laikais! Man reikia turėti draugų ir laisvai su jais bendrauti, to negaliu visai atsisakyti. Ir iš viso nereikia nusileisti, jeigu paskui dėl to kenti ir gailiesi. O ir ji pati to nenorėtų, tai juk kvaila. Kodėl aš kartais negalėčiau apie ją su kuo nors pasikalbėti? Juokinga. Negi tai uždrausta tema. Tai tik atviri, draugiški pokalbiai, be to, aš nešneku nieko, ko negalėtų girdėti ir ji. Aš juk nedraudžiu jai kalbėtis apie mane su savo draugais. Viešpatie, negi čia šventvagystė! Ir, aišku, ji kalbasi, ji turi daugybę draugų, juk nėra kokia atsiskyrėlė. Ji tvirtina, kad pražudžiusi savo talentus, bet tai netiesa, yra šimtai kitų saviraiškos būdų — negi būtinai turi būti prakeikta dailininkė? Ji nuovoki, galėtų dirbti kokia nors sekretore, jeigu norėtų, bet ar ji to nori? Žinoma, ne. Tai tik beprasmiški skundai, ir ji pati tai žino, tai tik akimirkos nuoskauda, piktumas ant manęs. Ji turi begales įdomiausios veiklos, posėdžiauja visokiuose komitetuose, dalyvauja kampanijose už tą ar kitą reikalą, pažįstama su įvairiausiais žmonėmis, parlamento nariais, su tokiais tūzais, jog man toli iki jų! Argi tai sužlugdyta asmenybė...