Айрис Мердок - Juodasis princas

— Tiesiog jai užėjo, — pasakiau aš. — Moterims kartais užeina. — Tas kankinės balsas, kurį girdėjau viršuj, jau atrodė nutolęs. Ir staiga man dingtelėjo mintis, kad viskas ir vyksta taip, kaip ji pranašavo.

— Aš žinau, — atsiduso Arnoldas. — Atleiskit man, Bredli. Aš įsiaudrinęs ir prišnekėjau kvailysčių. Iš pradžių baisiai išsigandau, paskui atlėgo, na ir, žinote, kaip būna. Turbūt aš dabar neteisingas Reičelei, iš tiesų viskas ne taip jau blogai, kaip atrodo, visai neblogai. Nereikia užmiršti, kad jos amžiaus sulaukusios moterys visada pasidaro truputį keistos. Paskui tai, regis, praeina. Ko gero, jos tuo metu perbėga mintimis savo gyvenimą ir jas apima praradimo jausmas, jos tarsi atsisveikina su jaunyste. Nėra ko stebėtis, kad dažnai jas ištinka isterija. — Ir pridūrė: — Ji labai moteriška. Tokios moterys visuomet būna stiprios. Ji iš tiesų nuostabi.

Viršuje pasigirdo nuleidžiamo vandens triukšmas. Arnoldas kilstelėjo nuo kėdės, bet tuoj vėl atsisėdo.

— Na, matot, — ištarė jis. — Ji tuoj nulips apačion. O kol kas aš jai neįkyrėsiu. Be reikalo jus sutrukdžiau, Bredli, dovanokit man, nebuvo jokios būtinybės, tiesiog iš baimės supanikavau.

Pagalvojau, kad netrukus jis dėl to ims manimi bodėtis, ir pasakiau:

— Savaime aišku, aš niekam apie tai neprasitarsiu.

Arnoldas, šiek tiek įsižeidęs, atsakė:

— Elkitės, kaip jums patinka. Aš neprašau, kad viską laikytumėt paslapty. Dar chereso? Kodėl jūs išgrūdot tą daktariūkštį, pasakyčiau, net nemandagiai?

— Norėjau su jumis pasikalbėti.

— O ką jis ten jums išeidamas pasakė?

— Et, nieko.

— Kažką apie Kristianą. Ar jis turėjo omeny jūsų buvusią žmoną? Regis, toks jos vardas. Gaila, nespėjau su ja susipažinti, jūs taip greit jos atsikratėte.

— Gal aš geriau eisiu. Reičelė turbūt greit nulips žemyn ir įvyks susitaikymo scena.

— Manau, dar po kokios valandos, ne anksčiau.

— Tikriausiai tai vienas iš tų subtilių dalykų, su kuriais vedę žmonės turi taikytis. Bet vis dėlto...

— Neišsisukinėkit, Bredli. Ar jis kalbėjo apie jūsų buvusią žmoną?

— Taip. Jis jos brolis.

— Tikrai? Jūsų buvusios žmonos brolis. Kaip įdomu. Gaila, kad nežinojau, būčiau įdėmiau jį apžiūrėjęs. Tai jūs taikotės, ar ką?

— Ne.

— Ak, nesiginkit, kas gi atsitiko?

— O jums patinka visokie atsitikimai, ar ne? Ji grįžta į Londoną. Tapo našle. Bet tai neturi nieko bendro su manimi.

— Kodėl gi? Nejau neketinate su ja susitikti?

— O kuriems galams turėčiau tai daryti? Man tai nemalonu.

— Koks jūs spalvingas, Bredli. Ir koks išdidus! Po šitiekos metų. Aš numirčiau iš smalsumo. Turiu pasakyti, jog man labai norėtųsi susipažinti su jūsų buvusia žmona. Niekaip neįsivaizduoju jūsų vedusio.

— Aš taip pat.

— Vadinasi, tas daktarėlis — jos brolis. Nieko sau.

— Jis ne daktaras.

— Ką tai reiškia? Juk jūs pats sakėte.

— Jį išbraukė iš registro.

— Buvusi žmona, buvęs daktaras. Kaip įdomu. Už ką jį išbraukė?

— Nežinau. Kažkas su narkotikais.

— Su narkotikais? O ką jis padarė?

— Nežinau! — atsakiau, mane jau pradėjo tai erzinti. — Man tai neįdomu. Aš jo niekada nemėgau. Jis visuomet man atrodė nenaudėlis. Beje, aš tikiuosi, jūs jam nepasakėt, kas iš tikrųjų šįvakar čia atsitiko? Aš jam paaiškinau, jog tai nelaimingas atsitikimas.

— Na, kas čia iš tiesų atsitiko, nesunku... Turbūt jis ir pats susivokė.

— Gal, Dievas duos, ne! Jis gali pradėti jus šantažuoti.

— Šis žmogus? Na, ką jūs!

— Šiaip ar taip, iš mano gyvenimo jis, garbė Dievui, jau seniai dingo.

— Bet dabar vėl grįžo. Na ir griežtas jūs, Bredli.

— Yra dalykų, kuriems aš nepritariu, kad ir kaip keista.

— Kad nepritariate, kai kuriems dalykams, — tiek jau to. Blogiau, kad atstumiate žmones. Taip galite visai atsiskirti.

— Aš ir noriu atsiskirti nuo tokių žmonių kaip Mario. Kad išliktumei asmenybė, reikia mokėti atsiriboti, reikia sugebėti kai kam pasakyti ir „ne“. Aš nenoriu lyg miglotas ektoplazmos gumulas klaidžioti po kitų gyvenimus. Tokia išskydusi užuojauta visiems neleidžia iš tikrųjų kito žmogaus suprasti...

— Užuojauta ne visada būna išskydusi...

— ... neleidžia iš tikrųjų kito žmogaus gerbti.

— Bet juk reikia žinoti aplinkybes. Galų gale teisingai spręsti...

— Aš nepakenčiu apkalbų ir paskalų. Reikia mokėti laikyti liežuvį už dantų. Ne tik nešnekėti, bet kartais net negalvoti apie kitus. Tikros mintys ateina tik tyloje.

— Bredli, nereikia taip, prašau. Paklausykit! Aš pasakiau, jog norint teisingai spręsti, reikia žinoti aplinkybes. O jums, matote, visai neįdomu, už ką jį išbraukė. Ir be reikalo! Sakote, kad jis nenaudėlis. O man norėtųsi žinoti, kuria prasme. Bet jūs, matyt, man negalėsit paaiškinti.

Vos besitvardydamas iš susierzinimo atsakiau:

— Aš džiaugiuosi atsikratęs savo žmonos, o kartu ir jo. Kas gi čia nesuprantama? Man regis, tai visai aišku.

— Man jis patiko. Aš net pakviečiau jį lankytis pas mus.

— Dieve mano!

— Ir, Bredli, negalima taip atstumti žmonių, negalima jų išbraukti. Reikia domėtis jais. Toks domėjimasis — tai savotiškas gailestingumas.

— Nemanau, kad smalsaudamas rodai gailestingumą. Mano nuomone, tai piktavališka.

— Domėjimasis aplinkybėmis — tai ir daro rašytoją...

— Tokį rašytoją kaip jūs, bet ne tokį kaip aš.

— Na mat, ir vėl jūs savo, — tarė Arnoldas.

— Kam reikia prigrūsti visokių smulkmenų? Kai rimtai įsijungia vaizduotė, nuo smulkmenų vis tiek turi atsiriboti, jos tik kliudo. Surankioti iš gyvenimo smulkmenas — tai nėra menas.

— Aš to ir nesakau! — ėmė pykti Arnoldas. — Aš neimu medžiagos tiesiai iš gyvenimo.

— Jūsų žmona mano, kad imate.

— Dar ir šitai. O Viešpatie!

— Nusiklausytos paskalos ir nusižiūrėtos smulkmenos — tai dar ne menas.

— Žinoma, ne...

— Ir miglotas romantikos mitas nėra menas. Menas — tai vaizduotė! Vaizduotė viską naujai įprasmina, viską sulydo. Be vaizduotės, viena vertus, lieka tik kvailos smulkmenos, o antra — tušti sapnai.

— Bredli, aš žinau, jūs...

— Menas — tai nėra plepalai plius išmonė. Menas kuriamas iš begalinio savęs atsižadėjimo ir tylos.

— Iš begalinio tylėjimo išvis nieko neatsiranda! Tik žmogus, neturintis kūrybos dovanos, gali sakyti, jog daugiau reiškia blogiau!

— Ką nors sukurti, užbaigti gali tik tada, kai jautiesi turįs tam pelnytą teisę. Tam, kuris viską daro lengva ranka, niekada nebus atlyginta...

— Nesąmonė. Aš rašau, nesirinkdamas, ar man lengva, ar sunku. Ir baigiu darbą, negalvodamas, ar jis pasisekė, ar ne. Visa kita — veidmainystė. Aš neturiu mūzos. Tai ir reiškia, jog esu rašytojas profesionalas.

— Tada, ačiū Dievui, kad aš nesu profesionalas.

— Jūs tiesiog nepakenčiamas, Bredli. Jūs pernelyg romantizuojate meną. Žiūrite į jį lyg mazochistas, jums būtinai reikia kankintis, būtinai reikia įsivaizduoti, kad jūsų kūrybinis bejėgiškumas kupinas prasmės.

— Ir iš tikrųjų kupinas prasmės.

— Ak, nereikia taip pūstis, pažiūrėkit į viską šviesiau! Kam taip kamuotis? Jūsų bėda ta, kad jūs atkakliai įsivaizduojate esąs „rašytojas“. Kodėl negalit laikyti savęs žmogum, kuris retkarčiais ką nors parašo, kuris galbūt dar kai ką parašys ateityje? Kam iš to daryti viso gyvenimo tragediją?

— Aš ir nelaikau savęs rašytoju, bent jau ne tokiu, kaip jūs sakote. O jūs save laikote, žinau. Jūs „rašytojas“ nuo galvos ligi kojų. O aš ne toks. Aš laikau save menininku, žmogumi, atsidavusiu tam darbui. Ir, aišku, tai mano gyvenimo tragedija. O gal jūs norite pasakyti, kad aš diletantas?