Айрис Мердок - Juodasis princas

Aš pagalvojau, jog, ko gero, girdžiu neužmirštamo Oskaro Belingo nuomonę.

— Tavęs laukia sunkus ir ilgas kelias, Džuliana, jeigu tu iš tiesų taip manai.

— Tai tu taip manai, Bredli, ir už tai aš žaviuosi tavimi, aš visada tavim žavėjausi. Bet mano klausimas toks: ar tu sutinki mane mokyti?

Man ir vėl nusmelkė širdį.

— Kaip tu tai supranti, Džuliana?

— Iš tiesų turiu galvoje du dalykus. Aš apie viską pagalvojau. Žinau, kad man trūksta išsilavinimo ir kad esu nesubrendusi. Iš to mano koledžo ne kažin kiek naudos. Noriu, kad sudarytum man sąrašą knygų, kurias privalau perskaityti, bet tik pačių geriausių ir sunkiausių. Aš nenoriu gaišti laiko prastoms. Man ir taip jo nedaug beliko. Aš tas knygas perskaitysiu, o paskui mes drauge jas aptarsime. Tai būtų tokios lyg ir pamokos. O antras dalykas štai koks. Aš tau rašyčiau kokius nors kūrinius, na, pavyzdžiui, apsakymus ar ką kita, ką tu man lieptum, o tu juos išnagrinėtum, pakritikuotum. Supranti, man reikia kietos rankos. Manau, kad daugiausia dėmesio reikia skirti rašymo technikai, o kaip tau atrodo? Panašiai kaip reikia pirma išmokti piešti, tik tada imtis tapymo. Prašau, pasakyk, kad imsi mane į mokines. Aš nesugaišinsiu daug laiko, gal porą valandų per savaitę, ne daugiau, bet tai visiškai pakeistų mano gyvenimą.

Aišku, aš supratau, jog turiu kuo mandagiau to atsisakyti. Džuliana jau gailėjosi vėjais nuėjusių metų ir graužėsi, kad liko nebedaug laiko. Mano graužatis ir apgailestavimas buvo visai kitokie. Aš negaliu jai skirti tų poros valandų per savaitę. Kaip ji drįsta iš manęs prašyti tų brangių valandų? Ir apskritai, koks keistas ir pasibaisėtinas sumanymas! Čia ne tik jaunatviškas paikumas. Čia jos kvailos ambicijos. Juk nėra abejonių, kad Džulianos paskirtis būti mašininke, mokytoja ar namų šeimininke, bet ir čia niekur nesublizgėti.

Aš pasakiau:

— Manau, kad tai nebloga mintis. Ir, žinoma, mielai tau padėsiu. Ir dėl rašymo technikos visai su tavim sutinku... Bet, matai, dabar aš kuriam laikui išvažiuoju į užsienį.

— O kur? Aš galėčiau pas tave nuvažiuoti. Dabar aš visai laisva, mano mokykloje tymai.

— Kad aš keliausiu.

— Bet, Bredli, labai prašau, ar negalėtum man duoti kokią užduotį prieš išvažiuodamas? Tada mes turėtume ką aptarti, kai tu sugrįši. Na, bent jau atsiųsk man knygų sąrašą, aš jas iki to laiko perskaitysiu ir dar parašysiu kokį apsakymą. Labai prašau, būk mano mokytojas. Tu vienintelis žmogus mano gyvenime, kuris galėtų būti man tikras mokytojas.

— Na, gerai, apie knygų sąrašą aš pagalvosiu. Bet aš negaliu būti pradedančiųjų rašytojų guru, negaliu aukoti laiko... O, beje, kokių knygų tu nori? Tokių kaip „Iliada“, „Dieviškoji komedija“ ar tokių kaip „Sūnūs ir meilužiai“, „Ponia Delovėj“...

— Oi, žinoma, kaip „Iliada“ ir „Dieviškoji komedija“. Nuostabu! Tokių man ir reikia! Didingi kūriniai!

— Ir nesvarbu, ar poezija, ar proza...

— Ne, ne, poezijos nereikia. Aš dar nelabai moku skaityti poeziją. Atidėsiu ją vėlesniam laikui.

— Bet juk „Iliada“ ir „Dieviškoji komedija“ — poemos.

— Na, taip, žinoma, bet aš skaitysiu jų vertimus proza.

— Tada šis sunkumas atkrinta.

— Tai tu parašysi man, Bredli? Aš taip baisiai tau dėkinga. O dabar turiu su tavim atsisveikinti, nes dar turiu užšokti į šią parduotuvę.

Mes netikėtai sustojome prie apšviestos avalynės parduotuvės vitrinos, visai nebetoli metro stotelės. Už stiklo buvo išdėlioti visokiausių spalvų vasariniai moteriški aulinukai, siauri jų aulai atrodė lyg iš nėrinių. Sutrikęs nuo tokio netikėtumo, aš nebesumojau, ką pasakyti, tik atsainiai mostelėjau ranka ir burbtelėjau: „Atia!“ — tokio žodžio nevartojau anksčiau nei vėliau.

— Atia! — atsakė Džuliana, lyg tai būtų buvęs koks mūsų slaptažodis. Ir nusisukusi į vitriną ėmė apžiūrinėti batus.

Aš perėjau gatvę ir nuėjęs iki metro atsigręžiau. Džuliana tebežiopsojo į vitriną, pusiau pritūpusi ir rankomis atsirėmusi į kelius — pro langą krintanti ryški šviesa nuauksino jos tankius plaukus, kaktą ir nosį. Pagalvojau, kaip vykusiai koks nors dailininkas, aišku, ne ponas Belingas, galėtų dabar nutapyti Tuštybės alegoriją. Stovėjau ir stebėjau ją lyg gyvą lapę net kelias minutes, bet ji nesitraukė iš vietos ir nesukrutėjo.

„Brangus Arnoldai“, — parašiau.

Tai buvo kitą rytą, aš sėdėjau už inkrustuoto stalelio savo svetainėje. Iki šiol dar neturėjau progos smulkiai aprašyti šį svarbų kambarį. Čia viešpatauja blausi, dulkėta vidinio susikaupimo atmosfera ir smarkiai atsiduoda, ko gero, tiesiogine to žodžio prasme, senatve (ne sausais trūnėsiais, o tartum pudra, knygų dulkėmis). Kambarys pastebimai nukristas, sutrumpintas miegamojo sąskaita, nes šio siena atitveria dalį jo buvusios erdvės, taigi mano minėti žali paneliai apmušti tik iš trijų pusių. Dėl tokių nenatūralių proporcijų kartais, ypač vakare, susidaro įspūdis, jog tai ne kambarys, o laivo kajutė arba pirmos klasės geležinkelio vagono kupė, kokie važinėjo Transsibiro magistrale apie 1910 metus. Pačiame viduryje stovi apskritas inkrustuotas stalelis. (Paprastai ant jo dar būna pastatytas vazonas su gėle, bet neseniai šį žalią įnamį aš atidaviau savo skalbėjai.) Pasieniais pramaišiui dar sustatyta daili aksomu apmušta kėdė, kurią Hartbornas, neįstengdamas dėl savo storumo jon įsisprausti, buvo praminęs „mezginiuotom kelnaitėm“; du plonakojai krėslai su lyros pavidalo atlošais (Viktorijos stiliaus padirbinys) ir įvairiai išsiuvinėtomis dailiomis pagalvėlėmis ant sėdynių (ant vienos plaukioja gulbė, ant kitos žydi tigrinės lelijos); gana aukšta, siaura raudonmedžio knygų spinta su biuru (nors dauguma mano knygų paprastai gyvena ant lentynų miegamajame); kiniška lakuota raudona su juodu paauksuota įstiklinta spintelė indams, taip pat Viktorijos stiliaus; raudonmedžio naktinis staliukas su metaliniu viršumi, gerokai dėmėtu, galimas daiktas, aštuoniolikto amžiaus; sustumiamas atlasmedžio stalelis, irgi dėmėtas; kabanti kampinė riešutmedžio spintelė su išgaubtomis durelėmis. Be to, dar prie stalo pristumtas fotelis su lenktomis kojomis, su apmautais ant ranktūrių ir nuzulinta iki blizgėjimo raudono aksomo sėdyne, — šiame fotelyje dabar aš ir esu įsitaisęs. Ant grindų patiestas juodas kilimas su gelsvomis rožėmis. Prie židinio — gauruotas kilimėlis, panašus į lokio kailį. Ant jo išsikėtojęs didžiulis Hartborno dydžio krėslas, kuris ir vadinamas jo krėslu, kartūninius jo apmušalus jau senokai reikėjo atnaujinti. Plati židinio atbraila padaryta iš pilkai melsvo marmuro, o pati anga su grotelėmis aprėminta juodų ketinių rožių girlianda, tarpeliai dar užpildyti lapais ir spygliais. Paveikslai, visi labai maži, buvo sukabinti daugiausia ant „netikrosios“ sienos, nes aš negalėjau prisiversti gręžti skylių mediniuose paneliuose, o ant jų jau esantys kabliai mano skoniui atrodė per aukštai. Tai buvo nedidelės tapybos drobės su storais auksiniais rėmais: mergytės su katytėmis, berniukai su šuniukais, kačiukai ant pagalvėlių, gėlės — pigūs, nekalti niekeliai, kuriuos taip mėgo sveika ir sentimentali mūsų tėvų karta. Dar ten kabojo du puikūs šiaurės peizažai su jūra ir aštuonioliktojo amžiaus piešinys ovaliniais rėmeliais: laukianti mergaitė paleistais ant pečių plaukais. Ant židinio atbrailos ir kiniškoje lakuotoje raudonai, juodai ir auksu išmargintoje spintelėje buvo pridėta visokiausių mažmožių: porceliano puodukų ir figūrėlių, tabakinių, dramblio kaulo, rytietiškos bronzos daiktelių — kai kuriuos iš jų man, matyt, teks paskui aprašyti smulkiau, nes bent jau pora iš jų turės mano istorijoje tam tikrą vaidmenį.