Айрис Мердок - Juodasis princas

Aš ir pats palikau mokyklą penkiolikos metų ir nuėjau dirbti klerku į valstybės įstaigą. Apsigyvenau atskirai ir visą laisvą laiką mokiausi ir rašydavau. Vaikystėje buvau prisirišęs prie Priscilos, bet dabar sąmoningai atsitolinau ir nuo jos, ir nuo tėvų. Buvo akivaizdu, jog mano šeima nesugeba suprasti ir palaikyti mano interesų, ir aš nuo jų atsiskyriau. Priscila, neturėdama jokios profesijos, — ji nemokėjo net spausdinti mašinėle, — dirbo įmonėje, kurią ji išdidžiai vadino modelių namais, — didmeninėje moteriškų drabužių parduotuvėje Kroidone. Tikriausiai ji ten buvo kokia asistentė ar smulki tarnautoja. Ta mada visai apsuko jai galvą — gal prie to prisidėjo ir motina. Priscila pradėjo tiesiog „tinkuotis“ veidą kosmetika, beveik nebeišlįsdavo iš kirpyklos ir nuolatos pirkdavosi drabužius, su kuriais atrodydavo juokingai. Dėl jos pretenzingumo ir išlaidavimo, manau, ir kildavo šeimoje amžini barniai. O aš tuo metu jau turėjau visai kitų interesų ir rūpesčių — aš kentėjau anksti suvokęs, jog nesu įgijęs tokio išsilavinimo, kokio esu vertas.

Trumpiau tariant, Priscila iš tiesų „prasimušė į žmones“, gal padedama prašmatnių tualetų ir „poniško“ elgesio, ir įgyvendino savo ambicingus troškimus įsiskverbusi į truputį aukštesnį visuomenės sluoksnį, negu tas, kuriame sukiojosi anksčiau. Manau, kad jos abi su motina parengė ir įvykdė ištisą kovos dėl Priscilos laimės „kampaniją“. Priscila žaidė tenisą, vaidino mėgėjų spektakliuose, šoko labdaringuose pokyliuose. Tai buvo nelyginant debiutas aukštuomenėje. Tik Priscilos debiutas vis tęsėsi ir tęsėsi. Ji niekaip negalėjo išsirinkti sau vyro. O galbūt jos dabartiniai dūsautojai, nepaisydami to, kad Priscila su motina taip uoliai stengėsi apdumti jiems akis, vis dėlto pajuto, jog vargšė Priscila ne tokia jau puiki partija. Galbūt nuo jos vis dėlto dvelkdavo krautuve. Per tą laiką, kol taip sunkiai ir uoliai veržėsi į aukštuomenę, ji prarado darbą ir kito jau nebeieškojo. Dabar ji leido dienas namie, jautėsi nesveika — matyt, jai prasidėjo vadinamasis nervinis išsekimas.

O kai vėl pasveiko, jai buvo jau per dvidešimt ir atrodė gerokai netekusi ankstesnio gaivumo. Ji vis kalbėdavo, jog norėtų tapti modeliu („manekene“), bet, kiek žinau, jokių rimtesnių pastangų tam nedėjo. O galiausiai tapo, jeigu vadinsime daiktus tikraisiais vardais, tiktai šliundra. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad ji išėjo į gatvę, bet nuolatos sukiodavosi tarp verslininkų, golfo žaidėjų ir naktinių klubų lankytojų, kurie, be abejonės, žiūrėjo į ją būtent taip. Aš apie tai nieko nenorėjau žinoti; galbūt man derėjo parodyti daugiau užuojautos. Kai sykį tėvas pabandė pasikalbėti su manim apie seserį, aš sutrikau ir įsižeidžiau ir, nors mačiau, kaip baisiai jis nusiminęs, ryžtingai atsisakiau šia tema kalbėtis. Motinai aš niekad nieko nesakiau, nes ji visuomet užstodavo Priscilą ir apsimesdavo, o gal ir iš tiesų tuo tikėjo, kad viskas gerai. Be to, tuo metu aš jau buvau susipainiojęs su Kristiana ir man rūpėjo kiti dalykai.

Kažkur tarp tų golfo žaidėjų ir viskio gėrėjų Priscila susitiko ir Rodžerį Saksą, kuris galiausiai tapo jos vyru. Apie Rodžerio egzistavimą pirmąsyk išgirdau, kai sužinojau, jog Priscila nėščia. Tada apie vedybas nė kalbos nebuvo. Paaiškėjo, jog Rodžeris sutinka apmokėti pusę aborto kainos, bet reikalauja, kad kitą pusę apmokėtų šeima. Nuo tokios atviros niekšybės ir prasidėjo mano pažintis su būsimuoju svainiu. Kaip supratau, jis buvo gana pinigingas. Mudu su tėvu susidėjom, ir Priscilai buvo padaryta operacija. Ši nešvari, priešinga įstatymui istorija pribaigė mano tėvą. Jis buvo puritonas, kaip ir aš, bugštus ir skrupulingai laikėsi įstatymų. Baimė ir gėda pakirto jo sveikatą. Jis ir anksčiau jau sirgo, o dabar visai atgulė ir jau nebepasveiko. Motina suspausta širdimi iš paskutiniųjų stengėsi išleisti Priscilą už vyro, dabar jau nebesvarbu, už kokio, kad tik greičiau. Ir galų gale (taip ir nesužinojom, kaip ir kodėl) beveik po metų nuo operacijos Priscila ištekėjo už Rodžerio.

Rodžerio smulkiau neaprašinėsiu. Jis irgi savo laiku pasirodys mano knygoje. Aš jo nemėgau. Jis manęs taip pat. Jis visuomet didžiuodavosi, jog esąs „privačios mokyklos auklėtinis“, matyt, taip ir buvo. Atrodė neišprusęs, pasipūtęs, kalbėjo manieringu balsu ir išsiskyrė apgaulingai impozantiška išvaizda. Kai jo tankūs rudi plaukai ėmė žilti, o paskui ir visai pabalo, jis pasidarė panašus į seną kareivį. (Regis, jis kurį laiką buvo tarnavęs intendantūroje.) Laikėsi kariškai ir didžiavosi, kad draugai jį praminė „brigadininku“. Mėgo vulgarius kareiviškus juokus. O iš tiesų tarnavo banke, nors apie tai buvo linkęs nutylėti. Baisiai daug gėrė ir baisiai dažnai kvatodavo.

Aišku, jog ištekėjusi už tokio žmogaus sesuo negalėjo jaustis labai laiminga. Ji ir nebuvo laiminga, nors narsiai ir graudžiai dėjosi, jog viskas gerai. Ji buvo rūpestinga šeimininkė, ir netrukus jie įsikūrė „padoriame“ Bristolio kvartale, gana gražiame name, tiksliau, dviaukščiame bute su puikiais indais ir stiklais ir visokiais kitokiais rakandais, kuriuos taip brangina moterys. Jie rengdavo „kviestinius pietus“, įsigijo didelį automobilį. Tai jau buvo nebe Kroidono lygis. Aš įtariau, kad jie gyvena ne pagal savo kišenę ir kad Rodžerį dažnai spaudžia rimti finansiniai sunkumai, bet Priscila niekuomet tiesiai to nesakydavo. Jie abu labai norėjo vaikų, bet jų nebuvo. Sykį gerai išgėręs Rodžeris užsiminė, jog tai Priscilos lemtingos „operacijos“ pasekmės. Bet aš nenorėjau nieko žinoti. Mačiau, kad Priscila nelaiminga, kad jos gyvenimas tuščias ir nuobodus, o iš Rodžerio sulaukia ne kažin kiek paguodos. Tačiau ir apie tai nenorėjau nieko žinoti. Lankiausi pas juos retai, kartkartėmis pasikviesdavau Priscilą priešpiečių Londone. Ir kalbėdavomės tik apie šį bei tą.

Aš atidariau duris, ten stovėjo Priscila. Išsyk pajutau, jog nutiko kažkas negero. Priscila puikiai žinojo, kaip aš nemėgstu, kai kas lyg iš dangaus nukrinta. Dėl susitikimų per priešpiečius visada susitardavome laiškais iš anksto.

Ji buvo apsirengusi madingu mėlynu trikotažo kostiumėliu, bet atrodė susijaudinusi, išbalusi ir nesišypsojo. Ji ir dabar dar buvo gana graži, tačiau priaugo nemažai svorio ir neteko „blizgesio“ ir dabar atrodė panaši į „veiklią moterį“ — ir kaip tik labai tiko prie savo „seno kareivio“ Rodžerio. Jos puikiai sukirpti skoningi, pabrėžtinai griežto stiliaus drabužiai visiškai skyrėsi nuo tų rėksmingų jos jaunystės apdarų ir darė uniformos įspūdį, tačiau jį gadino galybė pigių barškučių, kuriais be saiko apsikabinėdavo. Plaukus visuomet dailiai susišukuodavo ir susigarbanodavo, nusidažydavo kukliai auksinio atspalvio. Veidas atrodė ne iš silpnųjų, šiek tiek panėšėjo į manąjį, tik be tos uždaro susikaupimo išraiškos. Trumpareges akis nuolat primerkdavo, o plonas lūpas visuomet dažydavo ryškiai raudona spalva.

Priscila nė žodžio neatsakė į mano pasveikinimą, praėjo pro mane tiesiai į svetainę, pasiėmė iš pasienio vieną iš kėdžių su lyros atlošu, patraukė ją į kambario vidurį, atsisėdo ir apsipylė ašaromis.

— Priscila, Priscila, kas yra, kas atsitiko? Dieve, kaip tu mane skaudini!

Po kurio laiko verksmas aptilo ir ji tiktai dūsavo ir kūkčiojo, beprasmiškai apžiūrinėdama popierinę nosinaitę, ant kurios buvo atsispaudę vario rusvumo dryžiai nuo makiažo.

— Priscila, kas yra?

— Aš palikau Rodžerį.

Mane apėmė juoda neviltis, baimė dėl savęs. Aš visiškai nenorėjau veltis į Priscilos nemalonumus, imti josios gailėtis. Tačiau tuoj pagalvojau, jog tai, ko gero, tik žodžiai, tik dar vienas nesusipratimas.