Айрис Мердок - Juodasis princas

— Nešnekėk kvailysčių Priscila. Ir, būk gera, nusiramink. Nieko tu nepalikai. Judu tik susipykot...

— Gal duotum gurkšnelį viskio?

— Neturiu viskio. Atrodo, yra kažkokio pusiau saldaus chereso.

— Bus gerai. Įpilk.

Nuėjau prie riešutinės kabančios spintelės ir pripyliau taurelę tamsaus chereso.

— Prašau.

— Bredli, tai buvo siaubinga, siaubinga. Gyvenau tarsi klaikiam košmare, visas mano gyvenimas pavirto klaikiu košmaru, nuo tokio žmonės naktimis klykia.

— Klausyk, Priscila. Aš dabar išvažiuoju. Negaliu pakeisti savo planų. Jeigu nori, nueikim kur nors priešpiečių, o paskui aš tave įsodinsiu į Bristolio traukinį.

— Sakau gi tau, aš palikau Rodžerį.

— Nesąmonės.

— Žinai, gal aš geriau atsigulsiu į lovą.

— Į lovą?

Ji staigiai atsistojo, išėjo iš svetainės atsimušusi į durų staktą ir pasuko į gretimą kambarį, kur nakvodavo mano svečiai. Pamačiusi, jog lova ten nepaklota, sugrįžo atgal, vos neatsitrenkdama į mane. Ryžtingai nudrožė į mano miegamąjį, atsisėdo ant lovos, nubloškė į kampą rankinę, nusispyrė batelius ir nusivilko švarkelį. Paskui dusliai suaimanavusi nusitraukė sijoną.

— Priscila!

— Aš noriu prigulti. Visą naktį išbuvau ant kojų. Gal atneštum čia mano cheresą?

Atnešiau jai taurelę.

Priscila vilkdamasi sijoną kažką susiplėšė, švystelėjo rožinis apatinukas, ir netrukus ji jau gulėjo po antklode krūpčiodama ir išplėtusi tuščias, kenčiančias akis.

Prisitraukiau kėdę ir atsisėdau šalia.

— Bredli, mano santuokai galas. Turbūt ir mano gyvenimui. Koks jis buvo menkas, koks niekingas!

— Priscila, nešnekėk taip...

— Rodžerį lyg koks velnias apsėdo. Tikrai kažkoks velnias. O gal jis išėjo iš proto.

— Žinai, aš apie Rodžerį visuomet buvau nekokios nuomonės...

— Aš taip kentėjau, aš tiek metų kentėjau...

— Žinau, bet...

— Nesuprantu, kaip žmogus gali visą laiką šitaip kentėti ir likti gyvas.

— Man labai gaila..

— Tačiau pastaruoju metu tai jau buvo tikras pragaras, supranti, aš jaučiau, kad jis trokšta mano mirties, ak, aš nemoku paaiškinti, bet jis bandė mane nunuodyti, o kartais atsibusdavau naktį — jis stovi prie mano lovos ir taip baisiai žiūri, atrodo, tuoj tuoj pasmaugs.

— Priscila, tu viską prasimanai, neturėtum...

— Aišku, jis painiojasi su kitomis moterimis, tikriausiai, bet aš jam nė žodžio nebūčiau pasakiusi, jeigu ne ta baisi neapykanta. Gyventi su žmogum, kuris tavęs nekenčia... gali iš proto išeiti. Jis taip dažnai kažkur pradingsta, sako, jog užsibūna darbe, bet kai paskambinu, jo ten nerandu. Ištisas dienas sėdžiu ir galvoju, kur jis... Važinėja į kažkokias konferencijas, ko gero, tikrai konferencijų būna, sykį paskambinau ir... Jis daro viską ką nori, o aš vis viena ir viena, aš tokia vieniša... Ir visą laiką su tuo taiksčiausi, nes kas gi man belieka...

— Priscila, ir dabar tau nieko kito nelieka.

— Kaip tu gali man tai sakyti? Kaip tu gali? Ta šalta neapykanta, tas noras mane užmušti, nunuodyti...

— Priscila, nusiramink. Tu negali palikti Rodžerio. Tai beprasmiška. Suprantu, tu kenti, visi vedę žmonės kenčia, bet juk negali pradėti gyvenimo iš naujo, kai tau penkiasdešimt ar kiek tau ten dabar...

— Penkiasdešimt dveji. O Dieve, Dieve!..

— Liaukis, gana, prašau tave. Nusišluostyk ašaras, ir aš nuvesiu tave taksi į Pedingtono stotį. Aš išvažiuoju iš Londono. Tu negali čia pasilikti.

— Ir aš palikau visus savo papuošalus, kai kurie iš jų gana brangūs, o dabar jis man jų neatiduos, tiesiog iš pykčio. Ak, kodėl aš taip kvailai padariau! Vakar vakare ėmiau ir išbėgau iš namų, mes barėmės, baisiai ilgai barėmės ir aš nebegalėjau ištverti. Ėmiau ir išbėgau ir net palto neapsivilkau, nuėjau į stotį, galvojau, jis ateis manęs pasiimti, bet jis neatėjo. Aišku, jis tyčia stengėsi privaryti mane iki to, kad aš pabėgčiau, o paskui suversti man visą kaltę. Laukiau stotyje kiaurą naktį, man buvo taip šalta, beveik protas maišėsi iš nuoskaudos. O, kaip baisiai jis su manim elgėsi, ir kaip niekšiškai... Kartais ištisas valandas kartodavo: „Nekenčiu tavęs, nekenčiu, nekenčiu!..“

— Visi sutuoktiniai vienas kitam taip sako. Tokia vedybinio gyvenimo litanija...

— „Nekenčiu tavęs, nekenčiu...“

— Man regis, tai tu šitaip sakei, Priscila. Tu, o ne jis. Man regis...

— Ir aš palikau visus savo papuošalus ir audinės palantiną, ir Rodžeris paėmė visus pinigus iš bendros mūsų sąskaitos...

— Priscila, tvardykis. Girdi, duodu tau dešimt minučių. Trupučiuką pailsėk, tada apsirenk ir mes drauge išeisim.

— Bredli... O Dieve mano, aš tokia prislėgta, tokia nelaiminga... Sukūriau jam namus... juk nieko daugiau neturiu... aš tiek širdies ten įdėjau, pati užuolaidas pasiuvau... man ten kiekvienas daiktelis brangus... juk nieko brangaus daugiau neturiu... ir štai dabar nieko nebeliko... visas mano gyvenimas pražuvo... Nusižudysiu, suplėšysiu save į skutus...

— Nustok, prašau tave. Be reikalo aš čia klausausi tų tavo skundų. Iš to tau jokios naudos. Prisivarei iki to, kad visiškai nebesuvoki, ką šneki. Tavo amžiaus moterims taip būna. Pagalvok pati, Priscila. Sutinku, su Rodžeriu tau gyventi nelengva, jis baisus egoistas, bet tau teks jam atleisti. Moterims visuomet tenka taikstytis su vyrų egoizmu, tokia jų dalia. Tu negali nei iš šio, nei iš to jo palikti, kurgi tu dėsies?

— Nusižudysiu.

— Na, pasistenk, suimk save į rankas. Sakau tai ne todėl, kad esu beširdis, bet tavo pačios labui. Dabar aš tave paliksiu ir baigsiu pakuotis savo daiktus.

Bet ji vėl pratrūko raudoti, ašaros plūdo skruostais, o ji jų nesišluostė. Atrodė tokia atgrasi ir pasigailėtina, jog aš ištiesiau ranką ir užtraukiau užuolaidas. Išpurtęs jos veidas ir miegamojo prieblanda man priminė Reičelę.

— O-o, aš palikau visus savo papuošalus ir dirbtinių deimantų komplektą, ir nefrito sagę, ir gintaro auskarus, ir žiedus, ir krištolinį vėrinį su lazuritais, ir audinių palantiną...

Uždariau miegamojo duris, sugrįžau į svetainę, užvėriau ir jos duris. Buvau sukrėstas. Nepakenčiu tokio nežaboto jausmų prasiveržimo ir kvailų moteriškų ašarų. Ir dar labai išsigandau, kad gali tekti paimti seserį savo globon. Paprasčiausiai ne tiek ją mylėjau, kad ji būtų galėjusi manim pasikliauti, ir pamaniau, jog, matyt, bus geriausia jai tiesiai tai pasakyti.

Palūkėjau dešimt minučių, kol apsiramins nervai ir prašviesės galva, tada vėl nuėjau prie miegamojo durų. Iš tiesų nė nesitikėjau, kad Priscilą rasiu apsirengusią ir pasiruošusią išeiti. Nežinojau, ką daryti. Dygėjausi ir baisėjausi mintimi apie „pairusius nervus“, kai pusiau sąmoningai esi priverstas atsisakyti tvarkingo gyvenimo, į kurį mūsų laikais žiūrima taip tolerantiškai. Pažvelgiau į kambarį. Susitaršiusi ir nusmurgusi Priscila gulėjo ant šono, nusiklojusi antklodę. Šlapia burna prasižiojusi. Nuo lovos kažkaip nepatogiai karojo stora koja, apmauta kojine su geltonais prisegimais, tarp kurių buvo matyti plotas nuogos pigmentinėmis dėmėmis išmargintos šlaunies. Priscila gulėjo tokia nedailia ir nepatogia poza, jog atrodė panaši į apvirtusį manekeną. Dusliu verksmingu balsu ji pratarė:

— Aš išgėriau visas savo migdomąsias tabletes.

— Ką? Priscila, ne!

— Išgėriau. — Rankoje ji laikė tuščią buteliuką.

— Taip nejuokauk! Kiek jų ten buvo?

— Sakiau tau, kad mano gyvenimas sudužo. O tu išėjai ir uždarei duris. Na ir eik, ir uždaryk duris. Juk tai ne tavo kaltė. Ir palik mane ramybėje. Eik, nes pavėluosi į traukinį.