Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ak, ačiū tau! Žiūrėkit, čia laiškas tėčiui. Ir man. Galima juos pasiimti?

— Taip, taip! Kur Arnoldas?

— Išėjo į alinę, — atsakė Reičelė ir dar plačiau nusišypsojo.

— Jai pasirodė, kad nelabai tinkamas momentas, — pridūrė Džuliana.

— Kam pasirodė?

— Jis išėjo į alinę su Kristiana.

— Su Kristiana?

— Atsilankė jūsų buvusi žmona, — šypsodamasi aiškino Reičelė. — Arnoldas jai pasakė, kad jūsų sesuo čia ką tik bandė nusižudyti, tad jūsų buvusi žmona ir nusprendė, jog dabar nelabai tinkamas momentas pasimatymui. Ir lydima Arnoldo pasitraukė iš scenos. Kur iš tiesų, gerai nežinau. „Į alinę“, — tai jo žodžiai.

Aš išbėgau į holą. Man priešais ėjo vyrai su neštuvais. Išpuoliau į gatvę.

Man regis, čia leistina trumpam sustoti ir kreiptis tiesiai į jus, mielas bičiuli. Iš esmės viskas, ką čia dabar rašau, o pasąmoningai ir visa mano kūryba — tai tarsi pranešimas, skirtas tiesiogiai jums. Tačiau kreiptis tiesiai į jus — visai kas kita, tai nuima naštą ir nuo širdies, ir nuo proto. Čia esama ir išpažinties elemento. Kaip palengvėja žmogui, kai jis gali atsitraukti ir net prisipažinti pralaimėjęs, prisipažinti tokiame kontekste, kur nereikia bijoti, kad jo prisipažinimas nuskambės melagingai. Kai tikintysis — laimingas žmogus! — paprašo Dievą atleisti ne tik tas nuodėmes, kurias jis prisimena padaręs, bet ir tas, kurių neprisimena, ir, kas dar graudžiau, tas nuodėmes, kurių per savo tamsumą jis išvis nuodėmėmis nelaiko, koks nuostabus turėtų būti jam dovanoto išsivadavimo jausmas ir po jo ateinanti ramybė! Taip ir aš dabar rašydamas ir atiduodamas šias eilutes jūsų teismui, mano įžvalgusis kritike, jaučiu didžią ramybę, suvokdamas tai, jog padariau viską, ką galėjau, ir kad jūs teisingai įvertinsite kuklų mano triūsą. Būna akimirkų, žinau, kai aš jums atrodau lyg maniakas, sklidinas savo didybės suvokimo. Bet, galimas daiktas, kiekvienas menininkas turi būti truputį maniakas, įsivaizduoti save lyg dievą. Kiekvienas menininkas kartais turi žavėtis savo darbu, svaigti nuo jo puikumo, regėti jį tobulą. Ir čia nereikia jokių palyginimų, įprasta šio žodžio prasme. Nedaug kas iš menininkų domisi savo amžininkais. Tas, kas garbina šios dienos kūrėjus, pats jau priklauso praeičiai. Tik vulgarų žmogų gali skaudinti pagyrimai, kurie atitenka kitiems. Suvokdamas savo pranašumą nebegali pavydėti kitam, nebejauti tikslios ribos tarp to, kas galbūt tik naudinga, o kas būtina. Ir lygiai taip pat svarbu suvokti savo menkystę, savo galimybių ribas, kai menininkas už varganų savo triūso vaisių regi spindintį tobulybės miražą.

Neketinu šiai knygai pateikti tokių išsamių komentarų, kaip ir ji pati. Pasakojimas neišvengiamai netrukus išsprūs iš mano priežiūros. Šis kreipimasis į jus atitinka vidinį poreikį, kuris ir pats yra viena iš knygos temų. Aptarinėdami visas įmanomas šio mano kūrybinio sumanymo formas, mes patvirtinome tokio jo įkūnijimo „teisėtumą“; beje, tai, kas liejasi iš širdies, turbūt verta švelnesnio žodžio — tarkim, toks nesutramdomas lyrizmas, nevalinga meilės išraiška. Mano knyga apie meną. Ir kartu ji pati, nors ir kuklus, bet meno kūrinys — kaip dabar sakoma, objet d’art; taigi jai kartais gali būti leidžiama atsigręžti į save. Menas (kaip aš aiškinau Džulianai) išreiškia tiesą, kartais tai būna vienintelė tiesos išraiškos priemonė. Ir vis dėlto kaip kartais būna sunku atskirti puikų instrumentą nuo juo atliekamo kūrinio privalumų. Kai kas giria tiktai visišką paprastumą; tokiam paukščio giesmė, vadinamasis „primityvas“, yra visko kriterijus, lyg tiesa nustoja buvusi tiesa, jeigu ji nesklandžiai išreiškiama. Aišku, esama ir dieviškai žavaus paprastumo, jį mes matome darbuose tų, kurių vardų nedrįstu ištarti, nes jie taip priartėję prie dievų. (Dievų vardais niekas nevadina.) Ir nors visuomet reikia siekti paprastumo, tačiau pasitaiko atvejų, kai tam tikrų padailinimų ir sudėtingumo neįmanoma išvengti. Ir čia kyla klausimas: o kaipgi tiesa? Argi realybė tokia, argi tai ir yra realybė? Žinoma, mes galime, kaip jau ne sykį pastebėjome, prisikasti prie tiesos padedami ironijos. (Angelas čia apibrėžtų žmogiškųjų galimybių ribas.) Beveik kiekvienas pasakojimas apie mūsų darbus yra komiškas. Vienas kito akyse mes be galo juokingi. Net labiausiai dievinamas ir mylimas asmuo mylinčiajam atrodo juokingas. Romanas — komiška forma. Ir kalba yra komiška forma, ji juokauja net miegant. Dievas, jeigu jis būtų, juoktųsi iš savo kūrinių. Tačiau kartu nepaneigsi, kad gyvenimas baisus, kad jis beprasmiškas, priklauso nuo atsitiktinumo, kad jame viešpatauja skausmas ir artėja mirtis. Ir čia ir kyla ironija, mūsų pavojingas ir būtinas ginklas.

Ironija — tai „takto“ atmaina (smagus žodelis). Tai mūsų taktiškas proporcijų jausmas parenkant formas grožiui įkūnyti. Grožio esama visur, kur tiesa randa sau tinkamą formą. Šios sąvokos galiausiai nedalomos. Ir vis dėlto esama tokių sąlyčio taškų, kur sąlygiškai galima akimirksniui sustoti ir pateikti analizę. Bet čia ir vėl prieš mus kazusas, taip dominantis logikus. Kaip gali žmogus „teisingai“ aprašyti kitą? Kaip gali žmogus aprašyti save? Su kokiu apsimestiniu drovumu ir kuklumu, su kokiu nenuoširdžiu atvirumu ir patiklumu mes imamės tai daryti! „Esu puritonas“ ir t. t. Brr! Kaip gali tokie teiginiai nebūti veidmainingi? Net „aš aukštaūgis“ — skamba skirtingai, nelygu kontekstas. Kaip turbūt iš mūsų juokiasi ir kaip dūsauja angelai! Ir kas gi daugiau mums belieka, nei bandyti įterpti savo viziją į tą ironišką ir jausmingą kratinį, kuris, jei būčiau išgalvotas personažas, atrodytų kur kas gilesnis ir sodresnis? Kaip šališkai aš pavaizdavau Arnoldą ir kaip paviršutiniškai — Priscilą! Emocijos užtemdo žvilgsnį, per jas imi nepastebėti skirtybių, o atvirkščiai, palinksti į apibendrinimus ir net pradedi kurti teorijas. Kai rašau apie Arnoldą, man dreba plunksna iš nuoskaudos, meilės, baimės ir sąžinės graužimo. Aš tarsi stengiuosi nuo jo atsitverti žodžiais, pasislėpti už žodžių pylimo. Mes ginamės nuo negandų aprašymais ir tramdome pasaulį silogizmais. Ko jis bijo? — štai pagrindinis klausimas, leidžiantis pažinti menininko sielą. Menas taip dažnai mus atitveria. (Kažin ar teisinga taip kalbėti ir apie didįjį meną?) Užuot buvęs komunikacijos priemone, menas dažnai tampa mistifikacija. Galvodamas apie seserį, aš jaučiu gailestį, apmaudą, kaltę ir pasidygėjimą — štai kokioje „šviesoje“ ją vaizduoju, sudarkytą ir pažemintą vien mano supratimo. Kaip man visa tai ištaisyti, brangus mano bičiuli ir drauge? Priscila buvo narsi moteris. Ji kentė savo karčią dalią oriai ir ištvermingai. Vienui viena ji rytais sėdėdavo ir darydavosi manikiūrą, o akys plūsdavo ašaromis dėl pražudyto gyvenimo.

Motina man reiškė labai daug. Mylėjau ją, bet visada kažkaip kentėdamas. Netektis, mirtis mane baugino su neįprasta mažam vaikui jėga. Vėliau aš graudžiai nuliūdęs suvokiau, koks beviltiškas tarpusavio nesupratimas skyrė mano tėvus. Jie tiesiog neg irdėjo viens kito. Tėvas, su kuriuo aš vis labiau tapatinau save, buvo nervingas, bugštus, doras žmogus, senamadiškų pažiūrų, be jokios garbėtroškos, ypač vulgarių jos formų. Jis vengė rietis su motina, tačiau atvirai nepritarė jos „tuštybei“ ir niekino tą „aukštesnį visuomenės laiptelį“, ant kurio juodvi su Priscila taip atkakliai stengėsi užkopti. Ta nemeilė „laipteliui“ dar sutapo su jo paties nevisavertiškūmo kompleksu. Jis bijojo padaryti kokią niekingą klaidą, parodančią jo išsilavinimo stoką, pavyzdžiui, neteisingai ištarti kokį nors žinomą vardą. Augdamas aš pradėjau suprasti ir nepritarimą, ir baimę. Galbūt iš dalies dėl to taip aistringai veržiausi į mokslus, kad mačiau, kaip dėl išsilavinimo stokos kenčia tėvas. Dėl savo paklydėlės motinos man buvo skaudu ir gėda, nors tai nemenkino mano meilės jai, tik sušvelnino. Mirtinai bijojau, kad kas nors nepalaikytų jos kvaila ar beviltiška, išsišokėle miesčione. O vėliau, kai ji mirė, beveik visus šiuos jausmus aš perkėliau Priscilai.