Айрис Мердок - Juodasis princas

— Bredai, prašau man atleisti, bet pagalvojau, skambtelėsiu ir pasiteirausiu, kaip ten Priscila.

— Gerai.

— Na ir puiku. Tiesa, Bredai, dar norėjau pasakyti, ligoninės psichiatras rekomendavo nepalikti jos vienos.

— Reičelė man sakė.

— Ir dar, Bredai, klausykit, jūs tik nepykit ant manęs už Kristianą...

Aš numečiau ragelį.

— Žinai, — pasakė man Priscila, kai vėl įėjau į miegamąjį, — mama būtų palikusi tėtį, jeigu būtų turėjusi materialinę galimybę, ji pati man prieš mirtį taip sakė.

— Nenoriu nieko apie tai žinoti.

— Judu su tėvu tada taip iš aukšto, taip paniekinamai elgėtės su manim, o jūs abu mums su mama buvot tokie negailestingi, mama taip kentėjo...

— Tu turi arba grįžti pas Rodžerį, arba sudaryti su juo aiškią finansinę sutartį. Manęs tai neliečia. Privalai pažvelgti faktams į akis.

— Bredli, būk geras, nuvažiuok pas Rodžerį.

— Nė nemanau!

— O Viešpatie! Ir kodėl aš nepasiėmiau savo papuošalų, jie taip daug man reiškia, aš taip taupiau, kad jų nusipirkčiau, ir dar audinių palantinas. Ten ir dvi sidabrinės taurės, jos stovi ant mano tualetinio staliuko, ir malachito dėžutė...

— Priscila, nebūk mažas vaikas. Visus tuos daiktus galėsi atsiimti vėliau.

— Ne, negalėsiu! Rodžeris viską parduos man ant pykčio. Aš juos pirkausi ir tai buvo man vienintelė paguoda. Nusiperku kokį gražų daiktelį ir nors valandėlei pasidaro linksmiau, susitaupydavau iš namų ūkiui skirtų pinigų, ir tai mane nors trupučiuką pradžiugindavo. Ir dirbtinių deimantų komplektas, ir krištolo vėrinys su lazuritais, jis, žinai, koks brangus...

— Kodėl Rodžeris čia nepaskambino? Juk jis tikriausiai žino, kur tu.

— Jis pernelyg išdidus ir įsižeidęs. Supranti, tam tikra prasme man gaila Rodžerio, jam, matyt, nebuvo linksma, jeigu jis taip šaukdavo ant manęs arba išvis nesikalbėdavo, širdyje jis, matyt, jautėsi baisiai nelaimingas, iš tiesų buvo prislėgtas ir sugniuždytas. Man kartais atrodydavo, jog jis eina iš proto. Na, ir kaip gyventi tokiam žiauriam, tokiam abejingam žmogui? Pastaruoju metu jis neleisdavo man taisyti valgio, drausdavo įeiti į jo kambarį, ir aš žinau, jis nebepasiklodavo lovos, o jo skalbiniai pasidarė nešvarūs ir dvokė, kartais jis net nebesiskusdavo, jau maniau, kad jį išvys iš tarnybos. O gal ir išvijo, tik jis nedrįsta man prisipažinti. O dabar jam bus dar blogiau. Aš vis nors kiek žiūrėjau švaros, teisybė, buvo nelengva, kai žmogui į viską tik nusispjauti. O dabar jis ten vienas, tame nešvariame tvarte, nevalgęs, negėręs ir į viską numojęs ranka...

— O aš maniau, aplink jį sukiojasi pulkai moterų.

— Na, turbūt esama ir moterų, bet tikriausiai šlykščių, nedorų, kurioms reikia tik jo pinigų ir išgerti, kaip būdavo tada, kai dar nebuvau už jo ištekėjusi, tai toks baisus materialistinis pasaulis... Ak, man jo taip gaila, jis susikūrė tokį pragarą aplink save, o dabar atsidūrė vienas tame pragare, jį kamuoja depresija, o kriauklė pilna neplautų indų...

— Na, tai važiuok ir suplauk juos!

— Bredli, prašau tave, nuvažiuok į Bristolį...

— O man atrodo, kad tau mirtinai norisi pas jį sugrįžti...

— Prašau tave, nuvažiuok ir paimk mano brangenybes, aš duosiu tau raktą.

— Ak, nustok tu rypavusi dėl tų brangenybių. Niekur jos nedings. Pagal įstatymus jos vis tiek priklauso tau. Brangenybės visada lieka žmonai.

— Įstatymai čia niekuo dėti. O, man taip norėtųsi jas čia turėti, tai viskas, kas man dar liko, nieko daugiau neturiu, aš jaučiu, kaip jos manęs šaukiasi... Ir tie maži niekučiai, ir dryžuota vaza...

— Priscila, brangioji, nustok svaičioti.

— Bredli, na, labai prašau, nuvažiuok dėl manęs į Bristolį. Jis dar nebus spėjęs jų parduoti, gal nesusipras. O be to, jis turbūt įsivaizduoja, kad aš grįšiu. Viskas dar tebėra savo vietose. Duosiu tau namo raktą, tu įeisi, kai jis bus tarnyboje, ir paimsi mano daiktus, tau tai nesudarys jokių sunkumų, o man iš karto širdis atlėgs, ir aš tada padarysiu viską, ką tu pasakysi, tai jau bus visai kitas reikalas...

Ir čia prie durų pasigirdo skambutis. Aš atsistojau. Kvailai, beprasmiškai susijaudinau. Švelniai mostelėjau Priscilai, išėjau iš miegamojo ir uždariau duris. Nuėjau prie laukujų durų ir atidariau jas.

Ant slenksčio stovėjo Arnoldas Bafinas. Lyg du šokėjai mudu sklandžiai įslydome į svetainę.

Kai Arnoldas susijaudindavo, jo veidas parausdavo, lyg kas būtų nukreipęs į jį rausvos šviesos pluoštą. Ir dabar jis buvo paraudęs, o blyškios akys už akinių stiklo rodė nervingą susirūpinimą. Jis patapšnojo man per petį, ne patapšnojo, o greičiau tekštelėjo lyg žaidžiant liestynių.

— Kaip ji?

— Daug geriau. Jūs su Reičele buvot tokie malonūs.

— Tai Reičelė. Bredli, jūs nepykstate ant manęs?..

— Už ką turėčiau pykti?

— Juk žinote... jie jums pasakė... aš išėjau su Kristiana?

— Apie ponią Evendeil aš nenoriu nieko girdėti, — atsakiau.

— Na, mat. Jūs pykstate. O Viešpatie!

— Nė nemanau pykti. Aš tik... nenoriu... nieko... žinoti...

— Aš nenorėjau, taip savaime išėjo.

— Na ir gerai! Ir gana apie tai.

— Bet aš dabar negaliu apsimesti, jog nieko nebuvo. Bredli, man reikia su jumis pasikalbėti, nenoriu, kad jūs mane kaltintumėt... Aš gi ne kvailys — galų gale aš juk rašytojas! — argi aš nežinau, kaip sudėtinga...

— Kuo čia dėtas jūsų rašytojavimas ir kam jums prireikė jį čionai įpainioti?

— Todėl, kad suprantu, kaip jūs jaučiatės.

— Vargu. Matau, jūs labai susijaudinęs. Regis, jus gerokai pradžiugino vaidmuo mano buvusios žmonos sutikimo komitete. Ir, suprantama, jums knieti išsipasakoti. Taigi prašau jus to nedaryti.

— Bet, Bredli, ji fenomenas.

— O man nerūpi fenomenai.

— Mano brangusis Bredli, nejaugi jums ne smalsu? Negali būti. Jumis dėtas, aš mirčiau iš smalsumo. Suprantama, įžeista savimeilė...

— Ne apie įžeistą savimeilę kalba. Tai aš ją palikau.

— Na, nuoskaudos laikas neužgydo, žinau. Visa tai kvailystės. Bet man tikriausiai būtų baisiai įdomu! Man mirtinai norėtųsi pamatyti, kokia ji tapo, į ką panaši. Žinoma, pagal tarimą ją dabar galėtum palaikyti amerikiete...

— Nenoriu nieko žinoti!

— Jūs niekad apie ją rimtai nepapasakojot. Jūsų pasiklausius, tai...

— Arnoldai, jeigu jūs toks įžvalgus romanistas ir taip gerai susigaudote žmonių psichologijoje, turėtumėt suprasti, jog čia pavojinga sritis. Jeigu norit statyti pavojun mūsų draugystę, — tęskit. Aš negaliu uždrausti jums pažintis su ponia Evendeil. Bet prašau jus man niekad neminėti jos vardo. Tai padarytų galą mūsų draugystei, įspėju jus.

— Mūsų draugystė ne toks jau gležnas daigelis, Bredli, atlaikys. Klausykit, aš nenoriu apsimesti, jog nieko neįvyko, ir jums nepatariu. Suprantu, žmonės gali virsti prakeikimu vienas kitam...

— Tai jau tikrai.

— Bet kartais, kai pažvelgi tiesai į akis, viskas pasirodo ne taip ir baisu. Ir jūs neturėtumėt slapstytis, vis tiek nieko iš to nebus, ji jau čia ir trūks plyš nori jus pamatyti, tiesiog miršta iš nekantrumo, ir jūs neišvengsit to susitikimo. Ir žinokit, ji toks mielas žmogus...

— Mano manymu, jūs nieko kvailesnio negalėjot pasakyti.

— Taip, taip, aš jus suprantu. Bet jeigu jūs vis dar žiūrit į ją su tokiomis emocijomis...

— Visai ne!

— Bredli, būkite nuoširdus.

— Ar nesiliausit manęs kankinęs? Taip ir žinojau, kad jūs atlėksit čionai triumfuodamas...