Айрис Мердок - Juodasis princas

Paskui greit nusigręžė ir ėmė naršyti po spintelę.

— O Viešpatie, ko aš čia dabar krizenu! Reikia išgerti, Bredli. Viskio? Manau, mums abiem reikia išgerti. Tikiuosi, tu būsi man geras. Kokį klaikų laišką tu man parašei.

— Laišką?

— Tavo svetainėje gulėjo man adresuotas laiškas. Arnoldas jį man perdavė. Štai, išgerk ir nustok drebėti.

— Ne, ačiū.

— Viešpatie, aš irgi drebu. Dar, ačiū Dievui, Arnoldas paskambino ir perspėjo, kad tu ateisi. Antraip aš tikrai būčiau apalpusi. Na kaip, ar mes džiaugiamės vėl pasimatę?

Akcentas buvo akivaizdžiai amerikietiškas. Dabar, geriau įsižiūrėjęs, tarp susiliejusių rudų ir mėlynų svetainės šešėlių pamačiau, kokia ji pasidarė graži. Branda ir elegancija ankstesniam įkyriam gyvybingumui suteikė orumo ir pasitikėjimo savimi. Ir kaip jai tai pavyko — neišsimokslinusiai moteriškei, gyvenančiai mažame miestelyje, kažkur Amerikos Vidurio Vakaruose?

Kambaryje beveik viskas likę kaip buvo. Čia visur atsispindėjo seniai užmirštas ankstesnysis „aš“, mano jauno dar nesusiformavęs skonis: pinti baldai, vilnonės siuvinėtos pagalvėlės, išblukusios litografijos, rankų darbo violetine spalva glazūruota keramika, rankomis nertos margos alyvinės lino užuolaidos, šiaudiniai dembliai ant grindų. Rami, maloni, beskonė aplinka. Tai aš prieš daugybę metų sukūriau šį kambarį. Čia aš verkdavau. Čia rėkdavau ir trypdavau kojomis.

— Nusiramink, Bredai. Tu paprasčiausiai užsukai aplankyti seno draugo, tiesa? Tame laiške tu toks sudirgęs? Bet visai nėra ko nervintis. Kaip laikosi Priscila?

— Gerai.

— O tavo mama dar gyva?

— Ne.

— Na, nestovėk taip lyg mietą prarijęs. Aš jau ir užmiršau, koks tu ištįsėlis. Ko gero, dar labiau sulysai. Ir plaukai išretėjo, bet žilų, rodos, dar nėra, bent nematau. Tu visada buvai truputį panašus į Don Kichotą. Atrodai visai neblogai. Galvojau — o gal tu būsi jau susikūprinęs, praplikęs senis? O kaip aš atrodau? Viešpatie, kiek metų pralėkė, ar ne?

— Taip.

— Išgerk bent gurkšnelį, gal atsiriš tau liežuvis. Žinai, garbės žodis, aš džiaugiuosi tave matydama! Dar laive galvojau, kaip mudu susitiksim. Bet, ko gero, aš dabar visais džiaugiuosi, man dabar skambina iš viso pasaulio, ir viskas taip nuostabu, taip žavinga. Matai, aš išėjau dzenbudizmo kursą. Turbūt esu pasiekusi nušvitimą, nes viskas aplink man atrodo taip puiku! Jau maniau, vargšelis Evansas niekad nepabaigs tos atsisveikinimo scenos, kasdien meldžiausi, kad jis greičiau numirtų — jis buvo baisus ligonis. O dabar kas rytą prabundu, prisimenu, kad visa tai tiesa, ir vėl užsimerkiu, jaučiuosi lyg danguje. Žinoma, elgiuosi nelabai krikščioniškai, bet toks gyvenimas, o jau mano amžiaus žmogus gali būti nuoširdus. Tu šokiruotas? Smerki mane? Taip, aš iš tiesų džiaugiuosi tave matydama ir man smagu. Rodos, juokčiaus, juokčiaus nesustodama, keista, ar ne?

Šis šiurkštokas tonas buvo kažkas naujo, kaip supratau, amerikietiško, nors jos gyvenimą Amerikoje aš įsivaizdavau labai ponišką. Tačiau savo akimis ir kūnu ji naudojosi po senovei, tik gal sąmoningiau, su ironiško pasitenkinimo atspalviu, būdingu moteriai, kuri tapo ir vyresnė, ir elegantiškesnė. Senesnės moterys flirtuoja išlaikydamos šaltą protą ir savitvardą, ir nuo to jų išpuoliai tik dar galingesni negu akli jaunystės protrūkiai. O čia priešais mane sėdėjo moteris, kuriai gyvenime buvo svarbiausia patikti. Ji flirtavo su manimi, nors nepasakyčiau, kaip ji tai darė, — visa savo esybe, kiekvienu pečių gūžtelėjimu, galvos kryptelėjimu, taikliomis žvilgsnio strėlėmis, lūpų virpėjimu ji lengvai, bet nepaliaujamai darė „spaudimą“. Pasakyti „koketiškai žvilgčiojo“ būtų ir pernelyg vulgaru, ir lėkšta. Įspūdis buvo toks, lyg žiūrėtum į atletą ar šokėją, kurių ypatinga laikysena akivaizdi net visiškoje neveiklumo būsenoje. Jos pozose matei kvietimą, kuris tuo pat metu buvo lyg pajuoka ir net smagus pasišaipymas iš savęs. Jaunystėje jos koketavimas visuomet būdavo truputį paikas, kvailokas. Iš to dabar nebeliko nė ženklo. Savo meną ji valdė tobulai. Galbūt tai vis to dzenbudizmo dėka?

Žiūrėjau į ją, ir mano širdį vėl užplūdo jau užmiršta baimė, jog būsiu ne taip suprastas, vėl pajutau grėsmę, jog bus įsibrauta į mano mintis, jos vėl bus užgrobtos. Stengiausi atlaikyti jos žvilgsnį, išlaikyti šaltakraujiškumą, rasti tokį toną, kad balsas skambėtų tvirtai ir ramiai. Pasakiau taip:

— Atėjau čia tik todėl, kad kitaip tu tikriausiai nebūtum man davusi ramybės. Bet viskas, ką parašiau tau laiške, — tiesa.

Ir rašiau jį nė kiek „nesudirgęs“, tik konstatavau faktą. Aš nenoriu atnaujinti mūsų pažinties ir to nepakęsiu. Dabar, kai jau atsižiūrėjai į mane, patenkinai savo smalsumą ir iki valiai prisijuokei, prašau suprasti, jog aš daugiau nebenoriu turėti su tavim nieko bendro. Sakau tam atvejui, jei tau šautų į galvą dar pasišaipyti mane persekiojant. Būčiau labai tau dėkingas, jeigu paliktum mane ramybėje. Ir mane, ir mano draugus.

— Na, Bredai, tavo draugai — dar ne tavo nuosavybė. Nejaugi tu pavyduliauji?

Praeitis vėl gyvai atsistojo man prieš akis, prisiminiau, kaip mikliai ji visuomet atsikirsdavo, nesibodėdama niekuo, kad tik būtų jos viršus. Pykčio ir nevilties raudonis išpylė man veidą. Tik nepradėk ginčytis su ta moterimi! Nusprendžiau ramiai pakartoti tai, ką pasakiau, ir išeiti.

— Prašau daugiau manęs netrukdyti. Man tai nemalonu ir aš neturiu jokio noro tavęs matyti. Kam? Tavo sugrįžimas į Londoną kelia man šleikštulį. Būk gera, pasistenk visiškai užmiršti, kad aš esu.

— Žinai, man ir pačiai ne per daug malonu. Kažkaip susijaudinau, įsiskaudinau. Aš galvodavau apie tave tenai, Bredai. Baisu, ko mudu pridarėme, ar ne? Taip viens kitam širdį paėdėm, kad gyventi pasidarė nemiela. Aš net kalbėjausi apie tave su savo guru. Rengiausi tau parašyti...

— Sudie.

— Neišeik, Bredai, prašau. Aš taip norėjau su tavim pasikalbėti, ne tik apie prabėgusias dienas, apie daug ką, apie gyvenimą, supranti? Tu vienintelis man artimas žmogus Londone, aš netekau visų savo draugų. Beje, žinai, aš nusipirkau ir antrą aukštą, dabar turėsiu visą namą. Evansas manė, kad tai bus naudinga investicija. Vargšas senasis Evansas, amžiną jam atilsį, buvo tikras amerikietiškas nuoboda, bet apie verslo reikalus nusimanė puikiai. O aš leidau laiką mokslams, antraip būčiau galą gavusi iš nuobodulio. Atsimeni, kaip mudu svajojom kada nors nusipirkti ir antrąjį aukštą? Kitą savaitę jau laukiu statybininkų. Ir pagalvojau, gal tu man galėtum padėti, kai ką patarti? Na, neišeik dar, Bredli, papasakok nors kiek apie save. Kiek jau knygų esi išleidęs?

— Tris.

— Tikrai tris? Negali būti, o aš maniau, kad tu dabar jau tikras rašytojas.

— Aš ir esu tikras rašytojas.

— Pas mus buvo atvažiavęs vienas toks literatas iš Anglijos, kalbėjo Moterų rašytojų klube, aš jį paklausiau apie tave, bet jis net tavo vardo nebuvo girdėjęs. Aš ir pati truputį rašinėju, esu parašiusi keletą apsakymų. Ar tu vis dar įsikinkęs į tą tarnybą mokesčių valdyboje?

— Neseniai išėjau.

— Bet juk tau dar nėra šešiasdešimt penkerių, Bredai? Man viskas galvoj susimaišė. Kiekgi tau metų?

— Penkiasdešimt aštuoneri. Išėjau, kad galėčiau rašyti.

— Baisu pagalvoti, kaip aš pasenau. Tau jau seniai reikėjo išeiti. Visą savo gyvenimą tu atidavei tai mokesčių kontorai, argi taip reikėjo? Geriau būtum pakeliavęs, kaip tikras Don Kichotas, tada būtum sukaupęs begalę medžiagos. Paukščiai narveliuose negieda. Aš, ačiū Dievui, ištrūkau į laisvę. Jaučiuosi tokia laiminga, jog beveik einu iš proto. Juokiuosi ir negaliu liautis nuo tada, kai vargšas Evansas atidavė Dievui sielą. Žinai, jis priklausė Kristaus mokslo bažnyčiai. Bet vis tiek, kai liga jį surietė, ėmė šauktis gydytojų, ne juokais išsigando. O jie rengdavo bendras maldas už jį, tai prieš jiems susirenkant jis slėpdavo vaistus! O žinai, tame Kristaus moksle kažko esama, aš ir pati truputį juo tikiu. Ar tu nors kiek apie tai išmanai?