Айрис Мердок - Juodasis princas

— Ne.

— Vargšas senasis Evansas. Turėjo jis tam tikro gerumo, tam tikro delikatumo, bet buvo toks mirtinai nuobodus, jog aš vos galo negavau. Su tavim bent jau niekad nebūdavo nuobodu. O tu žinok, aš dabar turtinga moteris, tikrai turtinga, labai turtinga! Ak, Bredli, kaip gera, kad galiu tau tai pasakyti, kaip nuostabu! Aš pradedu naują gyvenimą, Bredli, aš dar išgirsiu skardint trimitus!

— Viso geriausio.

— Aš dar būsiu laiminga ir dovanosiu laimę kitiems. Nešdinkis!

Pastarasis įsakymas buvo skirtas, kaip beveik iš karto supratau, ne man, o kažkam, atsiradusiam man už nugaros, už lango, išeinančio tiesiai į gatvę. Pasukau galvą ir išvydau už lango Frensį Mario. Prisiplojęs prie stiklo jis žiūrėjo į vidų, pakėlęs antakius, su drovia, nuolankia šypsena lūpose. Įžiūrėjęs mus, jis iškėlė sudėtas lyg maldai rankas.

Kristiana piktai numojo ranka ir net kažkaip bjauriai išsiviepė. Bet Frensis grakščiai išskėtė rankas ir prispaudė delnus prie stiklo, per vidurį dar prikišęs suplotą nosį.

— Eime aukštyn. Greičiau.

Siaurais laiptais aš nusekiau paskui ją į vieną iš miegamųjų. Čia viskas pasikeitė. Ant grindų buvo patiestas skaisčiai rožinis kilimas, blizgėjo juodi modernūs baldai. Kristiana atidarė langą ir kažką išmetė. Priėjau arčiau ir pamačiau ant šaligatvio dryžuotą maišelį, iš kurio iškrito elektrinis skustuvas ir dantų šepetėlis. Frensis greit susirinko savo mantą ir atsistojo, vis toks pat beviltiškas, iškėlęs aukštyn mažytes arti viena kitos įstatytas akis, perkreipęs burnelę vis ta pačia nuolankia šypsena.

— Ir štai dar tavo šokoladas! Pasitrauk į šalį. Ne, aš geriau atiduosiu jį Bredui. Bredai, juk tu dar tebemėgsti pienišką šokoladą, ar ne? Žiūrėk, aš atiduodu tavo šokoladą Bredliui. — Ji įbruko šokoladuką man į rankas. Aš padėjau jį ant lovos. — Aš ne beširdė, bet jis prikibo prie manęs nuo pat atvažiavimo dienos, įsivaizduoja, kad aš dabar su juo terliosiuos ir jį išlaikysiu. Tikras veltėdis, gyvena iš valstybės socialinės pašalpos, amerikiečiai mano, kad visi anglai tokie. Na, tu tik pažvelk į jį, šitą klouną! Pinigų jam daviau, bet jis nori atsikraustyti čia ir apsigyventi. Įlindo, kol manęs nebuvo namie, pro virtuvės langą, pareinu — o jis drybso lovoje! O! Žiūrėk, kas atėjo!

Apačioje pasirodė dar vienas žmogus — Arnoldas Bafinas. Jis sustojo ir ėmė šnekėtis su Frensiu.

— Alio, Arnoldai!

Arnoldas užvertęs galvą pamojavo ir patraukė prie paradinių durų. Ji nubėgo laiptais žemyn kaukšėdama kulniukais, išgirdau, kaip atsidaro laukujos durys. Juokas.

Frensis vis dar stovėjo griovelyje po langu su elektriniu skustuvu ir dantų šepetėliu rankose. Pažvelgė į užsidarančias duris, paskui pakėlė akis į mane. Kaltai šypsodamasis, jis beviltiškai skėstelėjo ir vėl nuleido rankas. Išmečiau jam pro langą plytelę pieniško šokolado. Nelaukiau, kol jis ją pakels, ir lėtai nulipau laiptais žemyn. Arnoldas ir Kristiana stovėjo svetainės tarpdury, abu kalbėjosi.

Pasakiau Arnoldui:

— Jūs palikote Priscilą.

— Bredli, nepykit, — atsakė Arnoldas, — bet Priscila mane užsipuolė.

— Užsipuolė?

— Aš pasakojau jai apie jus, Kristiana. Bredli, jūs nepasakėt jai, kad atvažiavo Kristiana, ir ji nežinojo, ką galvoti. Na, žodžiu, aš pasakojau jai apie jus, ir nežiūrėkit į mane tokia mina, — atsiliepiau tiktai kuo geriausiai, kai ją staiga tarsi ištiko priepuolis, ji puolė prie manęs, rankomis apsikabino kaklą...

Kristiana pratrūko juoktis.

— Gal man reikėjo kantriai nukęsti, bet aš... kaip džentelmenas aš nesileisiu į smulkmenas... bet aš pamaniau, jog mums abiem bus geriau, jei aš pasišalinsiu, o čia dar kaip tik atėjo Reičelė. Ji nežinojo, kad aš tenai, ji atėjo su kažkokiu reikalu pas jus, Bredli. Tai aš ir pabėgau, palikęs ją savo vietoje. Matote, Priscila apkabino mane už kaklo taip stipriai, jog aš nieko nebeįstengiau jai pasakyti... Sutinku, gal tai buvo ir nelabai galantiška... Aš labai atsiprašau, Bredli... Bet įdomu, ką jūs būtumėt daręs mutatis mutandis 5 ...

— Tai keistuolis, — ištarė Kristiana. — Tik pažiūrėkit, koks jis susijaudinęs! Ir aš netikiu, kad viskas taip ir buvo! O ką gi jūs pasakojote apie mane? Ką jūs apie mane žinote? Tiesa, Bredai? Žinai, šis žmogus mane juokina.

— Jūs taip pat mane juokinate! — atsiliepė Arnoldas.

Ir jie abu ėmė juoktis. Linksmas įsijaudrinimas, kurį Kristiana vos tramdė per visą mūsų pokalbį, dabar triukšmingai prasiveržė lauk. Ji kvatojo, neatgaudama kvapo, vaikščiodama, bejėgiškai atsirėmusi į durų staktą, iš akių jai tekėjo ašaros. Arnoldas irgi kvatojosi iš visos širdies, užsimiršęs, užvertęs galvą, užsimerkęs ir išsižiojęs. Abu vos laikėsi ant kojų ir tiesiog plyšo juokais.

Praėjau pro juos per duris ir greit nužingsniavau gatve. Frensis Mario puolė paskui mane:

— Bredai, palūkėkite, tik porą žodžių!

Nekreipiau į jį dėmesio, ir jis netrukus atsiliko. Jau sukau už kampo, kai jis riktelėjo man įkandin:

— Bredai! Ačiū už šokoladą!

O paskui aš atsidūriau Bristolyje.

Nepabaigiamos Priscilos aimanos dėl paliktų brangenybių galų gale palaužė mano pasipriešinimą. Būgštaudamas ir labai nenoromis aš vis dėlto sutikau nuvažiuoti į Bristolį, įsibrauti į jų namus tuo metu, kai Rodžeris bus banke, ir surinkti jos trokštamus niekučius. Priscila surašė ištisą sąrašą, į kurį įtraukė ir kai kuriuos stambesnius daiktus, ir daugybę jos nešiojamų drabužių. Visa tai aš turėjau „išgelbėti“. Sąrašą aš gerokai sutrumpinau. Man buvo nelabai aiški teisinė šio reikalo pusė. Maniau, kad pabėgusi žmona turi teisę pasilaikyti savo drabužius. Pasakiau Priscilai, kad ir papuošalai lieka jai, bet dabar anaiptol nebuvau tuo tikras. O jau stambesnių daiktų aš tikrai neketinau imti. Galiausiai, be papuošalų ir audinių palantino, turėjau jai atgabenti dar šiuos daiktus: sijoną ir švarką, vakarinę suknelę, tris kašmyro megztinius, dvi bliuzes, dvi poras batų, ryšulį baltinių, baltą porceliano vazą su mėlynais dryželiais, marmurinę kažkokios graikų deivės statulėlę, dvi sidabro taures, malachito dėžutę, ištapytą florentietišką rankdarbių skrynelę, emaliuotą mergaitės, raškančios obuolius, paveikslą ir Vedžvudo arbatinuką.

Priscilai gerokai palengvėjo, kai sutikau pargabenti jos daiktus, matyt, jie turėjo jai beveik magišką reikšmę. Buvo nuspręsta, kad juos atgavus Rodžerio bus oficialiai paprašyta supakuoti ir atsiųsti likusius jos drabužius. Priscilai atrodė, kad tereikia atgauti papuošalus, o kitko jis nenorės pasisavinti. Ji visą laiką kalbėjo, kad Rodžeris gali parduoti jos „brangenybes“ jai ant pykčio, ir aš, kiek pasvarstęs, buvau linkęs tuo patikėti. Vyliausi, jog mano sutikimas imtis šios gelbėjimo operacijos, gana pasiaukojamas, turint galvoje visas aplinkybes, kiek praskaidrins Priscilai nuotaiką, bet ji, išsekus šiam nerimo šaltiniui, tuoj pat vėl pradėjo rypuoti ir graužtis dėl prarasto kūdikio, dėl savo senatvės, dėl baisios savo išvaizdos, dėl bjauraus vyro elgesio ir dėl pražudyto, niekam nereikalingo gyvenimo. Tie netvardomi savigailos priepuoliai, nė kiek nesutaurinti sveiko proto ir sąžinės, buvo labai nemalonūs. Man buvo gėda dėl sesers, mielai būčiau ją paslėpęs toliau nuo žmonių akių. Bet kažkam reikėjo su ja pasilikti, ir Reičelė, kuri jau vakar buvo prisiklausiusi jos skundų, maloniai, nors ir be didelio entuziazmo, sutiko pabūti, kol aš nuvažiuosiu į Bristolį, su sąlyga, kad grįšiu tą pačią dieną, ir kuo greičiau.