Айрис Мердок - Juodasis princas

Gėriau bare lengvą auksaspalvį cheresą ir spoksojau į raudoną juodą baltą garlaivio kaminą tamsiai mėlyno ūkanoto dangaus fone. Kaminas buvo labai ryškus, labai apčiuopiamas, sklidinas spalvos ir buvimo. Dangus atrodė stulbinamai didingas ir begalinis, tarsi šydas po šydo skaidraus granuliuoto ir tyro žydrumo.

Vėliau buvo šaudomi balandžiai, o kaminas buvo mėlynas ir baltas, ir tas mėlynumas maišėsi su dangaus, o baltumas kabojo erdvėje, tarsi šlamančio popieriaus ritinys arba aitvaras paveikslėlyje. Aitvarai man visuomet daug reiškė. Tai lyg mūsų būties vaizdinys — dangaus aukštybė, lengvas trūkčiojimas, įtempta virvutė, nematoma, ilga, ir baimė, kad ims ir nutrūks. Paprastai aš nepasigeriu. Tačiau Bristolis — tai chereso miestas. Puikaus nebrangaus chereso, skaidraus ir lengvo, pilstomo iš tamsių medinių statinių. Kurį laiką vos neišprotėjau dėl tos nesėkmės.

Kažkas šaudė balandžius. Tai lyg mūsų būties vaizdinys — garsus pokštelėjimas, vargšas gniužulėlis plunksnų spurdėdamas daužosi į grindinį, beviltiškai plaka sparnais, bandydamas vėlei pakilti. Pro ašaras mačiau, kaip pašauti paukščiai krinta ir ritasi žemėn stačiais sandėlių stogais. Mačiau ir girdėjau jų staigų kritimą, jų tragišką pasidavimą traukos jėgai. Kaip turi sukietėti žmogaus širdis, kad jis galėtų nekaltą, aukštai skrajojančią būtybę paversti besidaužančiu kuokštu plunksnų ir skausmo. Žiūrėjau į garlaivio kaminą, ir jis buvo jau geltonas ir juodas žalio erzinančio dangaus fone. Kaip pasakė filosofas, gyvenimas baisus, baisus, baisus. Kai pasidarė aišku, jog traukinys į Londoną jau išvažiavo, pasiskambinau namo, bet niekas iš ten neatsakė.

„Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą“, — sako apaštalas Paulius7. Gal ir taip, tačiau ką reiškia mylėti Dievą? Nežinau, niekad to nemačiau. Aš pažįstu, brangus mano drauge ir mokytojau, tik sunkiu darbu pelnytą sielos ramybę ir tylą, kai pasaulį regi labai iš arti ir smulkiai, taip ryškiai lyg šviežiai nudažytus garlaivių kaminus saulėtą vakarą. Bet tai, kas šlykštu ir juoda, nenusiplaunama, tai irgi matoma — tas baisumas neatskiriamas nuo pasaulio. Gėris netriumfuoja, jeigu triumfuotų, jau nebebūtų gėris. Ir ašaros nedžiūsta, neužsimiršta nekaltų žmonių kančios nei kentėjimai tų, kas patyrė žalojančią gyvenimą neteisybę. Šneku jums, bičiuli, tai, ką jūs ir pats žinote geriau ir nuodugniau, nei aš pats kada nors įstengsiu žinoti. Net dabar, kai rašau šias eilutes, kurios turėtų švytėti ir spinduliuoti vaivorykštės spalvomis, jaučiu, kaip plunksną ima vedžioti mano esybės juoduma. Bet gal tik tokiu juodu rašalu ir įmanoma parašyti šią knygą? Mes negalime rašyti kaip angelai, nors vienas kitas iš mūsų, kurie priartėja prie dievų, dieviško įkvėpimo paskatinti beveik įsigudrina šitaip rašyti.

Išėjęs iš Rodžerio ir jo Merigold, jaučiausi nelaimėlis ir pažemintas ir iš piktumo vos neištiko isterija. Pagaliau labai aiškiai pamačiau, koks neteisingas ir žiaurus sesers gyvenimas. Graužiausi ir apgailestavau, kad taip ir nesugebėjau primesti Rodžeriui savo valios, įskaudinti jo ir pažeminti. Buvo gėda ir liūdna, kad neatgavau jai nė tos menkos paguodos — daiktelių, kurių ji taip nuolankiai prašė: neparvešiu jai nei netikrų deimantų, nei krištolinio vėrinio su lazuritais, nei gintaro auskarų. Ir neturiu nei audinių palantino, nei marmurinės Afroditės, net „Mergaitės, raškančios obuolius“ emalio. Vargšė Priscila, pagalvojau, vargšė Priscila, tačiau mano gailestis nebuvo pagirtinas, nes iš tiesų man paprasčiausiai buvo gaila savęs. Suprantama, aš padariau dėl Priscilos „viską, ką galėjau“, padariau nesvyruodamas, todėl, kad jeigu jau reikia, tai reikia. Turbūt šie menki, bet neginčijami įsipareigojimai, kuriuos žmogus prisiima, ir gelbsti jį nuo tos žvėriškos beatodairiškos tamsos, tvyrančios vos per milimetrą net nuo labiausiai civilizuoto individo. Vis dėlto atidžiau įsižiūrėjus į šią „pareigą“, į šį silpnadvasišką vidutinio žmogelio žygį, matyti, jog nieko šlovingo čia nėra, kad nepasukama atgal pasaulinio blogio upė, blogio, kuris atsitraukia tik prieš protą ar Dievą, o tėra vis tos pačios meilės sau išraiška, viena iš tų gudrių Gamtos vingrybių, kurių ji griebiasi, nes kaip kitaip galėtų egzistuoti, permaininga ir prieštaringa savo daugiaformėje vienovėje. Besąlygiškai užjaučiame tik tuos, su kuriais galime visiškai susitapatinti. Šventieji — tie susitapatina su kiekvienu ir su viskuo. Bet juk pasaulyje, kaip moko mano išmintingasis draugas, nėra šventųjų.

Aš susitapatinau su Priscila dėl senų ir grynai formalių priežasčių. Jeigu Priscila būtų man tik gera pažįstama, aš nė piršto nebūčiau pajudinęs, kad palengvinčiau jos kančias, dar daugiau — jos nelaimės tebūtų užsilaikiusios mano atminty ne ilgiau kaip minutę. Tačiau dabar per Priscilos pažeminimą ir pralaimėjimą aš pats buvau pažemintas ir sužlugdytas. Aš patyriau visą šios neteisybės kartėlį, ir mane sukrėtė skriaudikų laimė. Kaip dažnai mums tenka šitai iškentėti, kai piktadariai klesti tiesiog akyse, ir tam klestėjimui, regis, nebus galo. Kaip gerai buvo žmogui, kai jis tikėjo pragaru! Kokios puikios ir galingos paguodos netekome, kai iš sąmonės ištrynėme šį seną garbingą tikėjimą! Bet čia dar ne viskas. Mane sukrėtė dar didesnis pasipiktinimas ir atstumiantis reginys — mačiau, kaip Rodžeris, jau žilstelėjusiais plaukais, su savo pseudointeligentiškomis senstančio lėbautojo manieromis, laiko apsikabinęs merginą, kuri jam tinka į dukteris, tą jauną, dar nepatyrusią, nesuteptą būtybę. Toks jaunystės ir senatvės susilietimas erzina žvilgsnį, ir erzina tikrai ne be reikalo.

Vėliau tuščia ir apšviesta gatvė atrodė lyg teatro dekoracija. Galinę jos sieną atstojo laivo bortas. Krantinės akmuo jungėsi su laivo korpuso plienu, ir aš sėdėjau ant to akmens atrėmęs kaktą į plieno tuštumą. Ir dar buvau parduotuvėje, gulėjau ant grindų po prekystaliu su kažkokia moterimi, o visur ant lentynų stovėjo narveliai su nugaišusiais gyvūnais, kuriuos pamiršau pašerti. Laivai sudaryti iš ertmių (tuštumų); laivai — lyg moterys. Jų plienas vibravo ir giedojo, giedojo apie grobuoniškas moteris, apie Kristianą, Merigold, mano motiną; apie naikintojas. Regėjau galingų kliperių stiebus ir bures juodo dangaus fone. O dar vėliau sėdėjau Tempi Mids stotyje ir be garso kaukiau, draskomas sąžinės kančių, po negailestingais pastato skliautais. Kodėl niekas nepakėlė ragelio? Išvažiavau traukiniu jau po vidurnakčio. Kažkaip įsigudrinau sudaužyti dryžuotąją vazą. Palikau tas duženas vagone ir išėjau iš Pedingtono stoties.

Atsidūriau Kristianos namuose, kur jie buvo nuvežę Priscilą. Vėliau buvau sode su Reičele. Tai jau nebuvo sapnas. Ir kažkas skraidino aitvarą.

Namuose radau Reičelės raštelį, o anksti anksti rytą, vos spėjus man parvažiuoti, ji atėjo pati — norėjo paaiškinti man, kas atsitiko: kaip Priscila įsinervino, kaip tuo metu paskambino Kristiana, kaip atėjo Arnoldas, o vėliau atbėgo Frensis. Kadangi manęs vis dar nebuvo, Priscila ėmė aikštytis kaip mažas vaikas be motinos — baimė, ašaros. Vėlai vakare Kristiana išsivežė Priscilą su taksi. Arnoldas ir Kristiana labai juokėsi. Reičelė bijojo, kad aš ant jos supyksiu. Aš nesupykau. „Na, žinoma, ką jūs galėjote padaryti, jeigu jie taip nusprendė.“

Priscila su juodu Kristianos negližė sėdėjo atsilošusi į baltas it sniegas išpurentas pagalves. Jos skysti negyvi dažyti plaukai buvo nesušukuoti, veidas be kosmetikos atrodė minkštas it molis arba tešla, papurtusiame paviršiuje ryškėjo įsispaudusios raukšlės. Apatinė lūpa atvėpo. Galėjai duoti jai septyniasdešimt, aštuoniasdešimt metų. Kristiana tamsiai žalia suknele su tikrų perlų vėriniu ant kaklo vaikščiojo švytėdama tarytum nusisekusio vakaro šeimininkė. Jos drėgnos akys blizgėjo tarytum nuplautos ašarų, kurios ima tekėti iš juoko ar iš malonumo ir susijaudinimo. Dailiais plonais pirštais ji nuolatos braukdavo per savo banguotus kaštoninius plaukus. Arnoldas buvo įsiaudrinęs lyg vaikigalis, atsiprašinėjo mane, bet visą laiką žvilgčiojosi su Kristiana ir juokėsi. Buvo nutaisęs savo „susidomėjusio rašytojo“ miną: esu tik žiūrovas, tiktai stebėtojas, tačiau viską suprantantis stebėtojas. Jo veidas buvo išblyškęs ir suprakaitavęs, bespalviai plaukai žaismingais berniūkščio kirpčiukais krito ant šviesių protingų akių. Frensis sėdėjo nuo visų atokiau trindamasis rankas, sykį net tyliai pliaukštelėjo delnais, o jo mažytės arti viena kitos įsodintos meškio akutės linksmai lakstė nuo vieno draugijos nario prie kito. Man jis visą laiką linksėjo tarytum sveikindamasis ir pusbalsiu murmėjo: „Nieko, nieko, viskas bus gerai, viskas bus gerai.“ Paskui jis kyštelėjo ranką sau į kelnes ir susirūpinusia mina pasikasė. Reičelė stovėjo rami, bet jos pozoje matei apsimestinę ramybę žmogaus, kuris širdies gilumoje labai sutrikęs. Ji neryžtingai šypsojosi, vos praverdama rožines it saldainiai dažytas lūpas, jos šypsena paplatėdavo, vėl užgesdavo, paskui vėl atsirasdavo, lyg atsiliepdama kažkokioms slaptoms mintims, bet nelabai įtikinamai.