Айрис Мердок - Juodasis princas

— Tai ne sąmokslas, Bredli, nežiūrėkite taip.

— Jis įširdęs ant mūsų.

— Jis mano, kad jūs paėmėt Priscilą kaip įkaitę!

— Aš ir paėmiau Priscilą kaip įkaitę!

— Kas jums nutiko? Priscilą baisiai susinervino.

— Pavėlavau į traukinį. Atsiprašau.

— Kodėl gi jūs pavėlavote į traukinį?

— Kodėl tu nepaskambinai?

— Žiūrėkit, koks jis atrodo prasikaltęs! Priscilą, tik pažvelkit, koks jis atrodo prasikaltęs!

— Vargšelė Priscilą jau manė, kad tu pakliuvai po ratais ar dar kas nors atsitiko.

— Matote, Priscilą, mes jums sakėme, — niekur jis neprapuls.

— Patylėkit visi, Priscilą nori kažką pasakyti.

— Gana, Bredli, nebepykit.

— Patylėkit!

— Ar atvežei mano daiktus?

— Sėskis, Bredai, tu atrodai siaubingai.

— Man labai nemalonu, kad pavėlavau į traukinį.

— Nieko, viskas gerai.

— Aš skambinau.

— Ar atvežei mano daiktus?

— Priscila, mieloji, nereikia taip nervintis.

— Gaila, bet neatvežiau.

— Ak, aš taip ir žinojau, kad nieko neišeis! Aš taip ir žinojau, taip ir žinojau, aš gi jums sakiau!

— O kas atsitiko, Bredli?

— Rodžeris buvo namie. Mudu pasišnekėjome.

— Pasišnekėjote?

— Ir dabar tu jo pusėje.

— Vyrai visada išvien, mieloji.

— Aš nesu jo pusėje. Nejau tu nori, kad su juo susimuščiau?

— Narsusis Peštukas Bredas!

— Tu kalbėjais su juo apie mane?

— Savaime suprantama.

— Ir priėjo bendrą nuomonę, kad moterys — pragaro išperos.

— Na, jeigu jau taip, moterys ir yra pragaro išperos.

— Jis nelaimingas?

— Taip.

— Namai purvini ir baisūs?

— Taip.

— Na, o mano daiktai?

— Jis pasakė, kad juos atsiųs.

— Bet kodėl gi tu nieko neatvežei, nė vieno daiktelio?

— Jis žadėjo viską supakuoti.

— Ar tu jam atskirai pasakei apie brangenybes ir audinių palantiną?

— Jis viską atsiųs.

— Bet tu jam pasakei?

— Viskas gerai, viskas bus gerai.

— Taip, pasakiau!

— Jis neatsiųs, žinau, kad neatsiųs...

— Priscila, gal tu apsirengtum?

— Jis niekada neatsiųs man daiktų, niekada, niekada, žinau, kad neatsiųs, aš jų netekau amžinai!

— Lauksiu tavęs apačioj. Renkis ir važiuojam namo.

— Tos brangenybės viskas, ką aš turėjau!

— Ne, Priscila liks pas mane.

— Ar tu jas suieškojai, ar matei jas ten?

— Priscila, kelkis ir apsirenk.

— Argi jūs, mieloji, nenorite likti čia, pas mane?

— Bredli, na, kam jūs su ja taip...

— Bredai, pagalvok. Jai reikia medicinos pagalbos, psichiatro priežiūros, aš pasamdysiu slaugę...

— Dėl Dievo meilės, nereikia jai jokių slaugių!

— Juk žinote, Bredli, ligonių priežiūra — ne jūsų sritis.

— Priscila...

— Na, prisiminkit, kas išėjo vakar.

— Manau, man metas, — pasakė Reičelė, kuri iki šiol neištarė nė žodžio, tiktai išsiblaškius šypsojosi tarsi savo slaptoms mintims.

— Ak, prašau, dar neišeikit.

— Ar dar ne metas ko nors išgerti?

— Aš neatiduosiu jums savo sesers, kad jūs čia jos gailėtumėt ir ją žemintumėt.

— Niekas jos nesigaili!

— Aš gailiuosi, — tarė Frensis.

— O tavęs niekas neklausia, tu tuojau pat nešdinkis iš čia. Greit atvažiuos tikras daktaras, ir aš visai nenoriu, kad tu čia painiotumeis.

— Eime, Priscila.

— Bredli, nusiraminkit. Galbūt vis dėlto Kristė teisi?

— Ir nevadinkit jos Kriste.

— Viena iš dviejų, Bredai: arba tu manęs išsižadi, arba...

— Priscila visiškai sveika, jai tik reikia suimti save į rankas.

— Bredlis netiki psichinėmis ligomis.

— Tiesą sakant, aš irgi, bet...

— Jūs įkalėte jai į galvą, kad ji serga, o jai reikia tik...

— Bredli, jai reikia poilsio ir ramybės.

— Ar tai čia, jūsų nuomone, ramybė?

— Bredai, ji ligonė.

— Priscila, kelkis.

— Bredai, gana, nerėk.

— Manau, man iš tiesų jau metas.

— Juk jūs norite pasilikti čia su manim, ar ne, mieloji? Juk jūs sakėte, kad norite likti su Kristiana, tiesa?

— Jis neatsiųs mano daiktų, žinau, aš niekad niekad daugiau jų nematysiu.

— Nieko, nieko, viskas bus gerai.

Galų gale Reičelė, Arnoldas, Frensis ir aš drauge išėjome iš Kristianos. Tiksliau, aš apsigręžiau ir išėjau, o jie visi patraukė man iš paskos.

Ką tik aprašytoji scena vyko viename iš naujų antrojo aukšto kambarių, kurie anksčiau mums nepriklausė. Viskas čia buvo pretenzinga, nors dabar ir apleista. Stovėjo prašmatni ovali „kino žvaigždžių“ lova, sienos buvo apmuštos netikro bambuko paneliais. Jaučiausi lyg gaudyklėje, atrodė, kažkoks perspektyvos žaismas sudūrę lubas smailiu kampu su grindimis, dar žingsnis — ir žiebsi galva. Būna, kad aukštaūgis žmogus jaučiasi dar aukštesnis nei visada. Stūksojau iškilęs virš visų tartum virš liliputų, kojom nesiekdamas žemės. Ko gero, dar veikė vakar išgertas vynas.

Gatvėje prieš akis urduliavo tamsa. Apakino saulė, prasimušusi pro ūkanotą debesį. Sutikti žmonės iškildavo tartum aukšti juodi siluetai ir praplaukdavo pro šalį nelyginant vaiduokliai ar vaikštantys medžiai. Girdėjau, kaip kiti eina man iš paskos. Girdėjau jų žingsnius dar ant laiptų, bet atgal nesidairiau. Man buvo bloga.

— Bredli, ar jūs apakote, kurgi einate tiesiai po ratais kaip beprotis?

Arnoldas stvėrė mane už rankovės ir nepaleido. Kiti du priėję sustojo iš šonų. Reičelė tarė:

— Tegu ji ten pabūna dienelę kitą. Truputį atsigaus, ir galėsit ją pasiimti.

— Jūs nieko nesuprantate, — atsakiau. Skaudėjo galvą, šviesa rėžė akis.

— Aš puikiai viską suprantu, jeigu norit žinoti, — pasakė Arnoldas. — Jūs pralaimėjote šį raundą ir vis dar negalit atsikvošėti. Jumis dėtas, verčiau eičiau gulti.

— O aš jus paglobosiu, — pasisiūlė Frensis.

— Ne.

— Kodėl jūs toks prisimerkęs ir dangstote akis? — paklausė Reičelė.

— Kas atsitiko, kad jūs pavėlavot į traukinį? — pasiteiravo Arnoldas.

— Ko gero, aš tikrai verčiau eisiu gulti.

— Bredli, — tarė Arnoldas, — nepykit ant manęs.

— Aš nepykstu ant jūsų.

— Taip išėjo visai netyčia — aš ten atsidūriau atsitiktinai, užėjau, manydamas, kad jau grįžot, ir čia paskambino Kristiana, paskui atvažiavo. Priscila per tą laiką visai priveikė Reičelę, o jūsų vis dar nebuvo. Suprantu, jums tai nelabai malonu, bet iš tiesų viską diktavo tik sveikas protas, o Kristianą šitai taip juokino, be to, jūs žinote, kad aš nepataisomas mėgėjas visokių skandalų ir suiručių. Turėtumėt mums atleisti. Jokio sąmokslo prieš jus nebuvo.

— Žinau, kad nebuvo.

— Ir šiandien aš užėjau ten tik todėl...

— Nesvarbu. Aš važiuoju namo.

— Ir aš su jumis, — tarė Frensis.

— Geriau važiuojam pas mus, — pasiūlė Reičelė. — Pavaišinsiu jus priešpiečiais.

— Puiki mintis. Važiuokit su Reičele. O aš eisiu į biblioteką toliau rašyti romano. Ir taip daug laiko iššvaisčiau šiai mažytei dramai. Ir vis per tą nepakenčiamą smalsumą. Tai jūs tikrai ant manęs nepykstate, Bredli?

Mudu su Reičele įsėdome į taksi. Frensis dar bėgo šalia, bandydamas kažką pasakyti, bet aš pakėliau stiklą.

Pagaliau pasidarė ramu. Man šypsojosi platus ir ramus Reičelės veidas — geraširdiškas pilnas mėnulis, o ne anas juodasis su durklu, sklidinas tamsos. Mėlynė po akimi išnyko, o gal ji užpudravo ją. O gal jos išvis nebuvo — gal tik krito šešėlis.