Айрис Мердок - Juodasis princas

— Atsisėskim, Reičele.

Mes atsisėdom ant sofos, ir tuoj pat jos lūpos prisispaudė prie manųjų.

Suprantama, aš ne pirmą sykį prisiliečiau prie Reičelės. Pasitaikydavo draugiškai pakštelėti į skruostą, patapšnoti per pečius, bet šie įprasti gestai daugiausia gali pasitarnauti nebent kaip skiepai prieš stiprų jausmą. Tiesiog keista, kokių grandiozinių barjerų esama kelyje į žmonių suartėjimą ir kaip jie subyra nuo vieno lengvo prisilietimo. Užtenka tam tikru būdu paimti kitą už rankos, tam tikru būdu pažvelgti jam į akis, ir pasaulis aplink amžinai pasikeičia.

Tačiau aš, kaip ir didžiai gerbiamas Arnoldas, stengiausi nepamesti galvos. Neatitraukiau lūpų nuo Reičelės lūpų, ir mes taip ilgai likom nustėrę ir nejudėdami, jog tai jau darėsi absurdiška. Aš kaip ir pirma viena ranka negrabiai laikiau apglėbęs ją per pečius, o kita spaudžiau jos pirštus. Buvo dvejopas jausmas, jog aš ją ir laikau, ir kartu sulaikau. Bet pagaliau, mes atšlijome vienas nuo kito ir klausiamai pažvelgėm vienas kitam į akis — matyt, norėdami susivokti, kas gi atsitiko.

Veidas žmogaus, ką tik atsivėrusio savo jausmams, visada atrodo jaudinantis ir daug sakantis. Reičelės veidas buvo nušvitęs, švelnus, susigraudinęs, klausiantis. Aš jaučiausi puikiai. Norėjosi išreikšti savo pasitenkinimą, dėkingumą.

— Reičele, brangioji, ačiū jums.

— Aš juk ne tik todėl, kad norėjau jus padrąsinti.

— Žinau.

— Čia esama kažko tikro.

— Žinau. Aš taip džiaugiuosi.

— Man ir anksčiau norėdavosi... jus apkabinti. Bet būdavo gėda. Man ir dabar gėda.

— Ir man. Bet... Ačiū, ačiū jums.

Valandėlę tylėjome, susijaudinę, beveik išsigandę.

Paskui aš pasakiau:

— Reičele, manau, man reikia eiti.

— Viešpatie, koks jūs juokingas, — tarė ji. — Na gerai, gerai. Mokinukas sprunka. Eikite. Ačiū už bučinį.

— Tai ne dėl to. Viskas buvo puiku. Man baisu ką nors sugadinti.

— Taip, taip, eikite. Aš jau pati, ko gero, daug sugadinau.

— Nieko jūs nesugadinot. Reičele, kvailiuke! Tai nuostabu! Mes dabar daug artimesni, ar ne?

Mudu pasikėlėme nuo sofos ir stovėjome laikydamiesi už rankų. Staiga pasijutau toks laimingas ir nusijuokiau.

— Aš atrodau jums juokinga?

— Ne, Reičele. Jūs padovanojote man truputėlį laimės.

— Tai ir laikykitės jos, jeigu taip. Nes ji ir mano.

Nubraukiau šiurkščius neklusnius rudus plaukus nuo jos švelnaus išblyškusio strazdanoto veido ir suėmęs jį abiem rankomis pabučiavau į kaktą. Išėjome į holą. Abu jautėmės nepatogiai, abu buvome maloniai susijausminę ir abiem norėjosi gražiai atsisveikinti, kad nesusigadintume nuotaikos. Norėjosi kuo greičiau likti vieniems ir pamąstyti.

Ant stalelio prie laukujų durų gulėjo naujausias Arnoldo romanas „Liūdnoji giria“. Aš krūptelėjau ir ranka pati atsidūrė kišenėje. Ten keturlinkai sulankstyta vis dar gulėjo šios knygos recenzija. Ištraukiau ją ir padaviau Reičelei. Pasakiau:

— Padarykite man paslaugą. Perskaitykite tai ir pasakykite, spausdinti ar ne. Kaip jūs pasakysite, taip ir padarysiu.

— Kas čia?

— Parašiau Arnoldo knygos recenziją.

— Aišku, spausdinkite, nėra ko nė klausti.

— Ne, jūs perskaitykite. Ne tuojau pat. Padarysiu, kaip pasakysite.

— Gerai. Palydėsiu jus iki vartelių.

Išėjome į sodą. Čia viskas pasikeitė. Nusileido sutemos. Blankioje, grėsmingoje šviesoje visi daiktai atrodė neryškūs, negalėjai nustatyti jų nuotolio. Artimiausi dar maudėsi padūmavusioje auksinėje saulės šviesoje, o toliau dangus buvo juodas nuo debesų ir artėjančios nakties, nors iš tiesų dar nebuvo labai vėlu. Širdį suspaudė liūdesys, nerimas, bet jaučiausi pakiliai, tik labai troškau kuo greičiau likti vienas.

Sodas priešais namą buvo gana ilgas, pievelėje augo kažkokie krūmeliai, rožių kerai, dar kažkas, o per vidurį ėjo akmenimis grįstas takelis. Prieblandoje takelis bolavo, išmargintas tamsiais raštais — akmenų tarpuose žėlė samanos.

Reičelė palietė mano delną. Suspaudžiau jos pirštus, bet tuojau pat paleidau. Ji nuėjo takeliu pirma manęs. Pusiaukelėje iki vartelių privertė atsigręžti nuojauta, jog man už nugaros kažkas yra.

Viršutiniame aukšte ant palangės kažkas sėdėjo. Neatskirdamas sutemose boluojančio veido, vis dėlto atpažinau Džulianą ir mane ėmė graužti sąžinė: juk bučiavau motiną vos ne dukters akivaizdoje. Tačiau mano dėmesį patraukė kas kita. Langas buvo atidarytas iki galo ir tamsiame jo kvadrate, nugara atsirėmusi į medinį rėmą, sustačiusi kelius sėdėjo baltai, turbūt chalatu apsirengusi mergaitė. Kairiąją ranką buvo iškišusi lauk. Pamačiau, kad ji skraidina aitvarą.

Tačiau aitvaras buvo ne paprastas, o stebuklingas. Virvutės nesimatė, ir gal per trisdešimt pėdų virš namo stogo ore nejudėdamas kabojo didžiulis balsvas balionas su ilga nusvirusia žemyn uodega. Keistoje vakaro prieblandoje atrodė, jog balionas švyti iš vidaus pieno baltumo šviesa. Uodega, matyt, pririšta ilga palaidai kabaliuojančia virve, nes nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo balionas pakeisdavo vertikalią padėtį, buvo sudaryta iš virtinės baltų kokardų arba, kaip iš tolo atrodė, kuokštų, nusidriekusių nuo pagrindinio apvalaus kūno. O virš baliono, kurio dydį buvo sunku nustatyti (jo diametras, jeigu šį terminą galima vartoti kalbant apie rutulį, siekė, ko gero, keturias pėdas), violetinėmis spalvomis tviskėjo saulėlydžio dangus — gal tik lengvas debesėlis, o gal tiesiog naktinis skliautas.

Reičelė irgi atsigręžė, mes abu stovėjome ir žiūrėjome aukštyn. Figūra lange buvo tokia keista ir svetima, lyg statula ant kapo, ir man net į galvą neatėjo mintis ją užkalbinti. Ir kol aš spoksojau į blankų veidą, mergina lėtai pakėlė kitą ranką ir pasiekė įtemptą nematomą virvę. Kažkas blykstelėjo, pasigirdo čekštelėjimas, ir baltasis kamuolys danguje, dailiai linktelėjęs, staiga lyg susigriebė ir pradėjo didingai dalykiškai kilti aukštyn ir lėtai nuslinko į šalį. Džuliana perkirpo virvutę.

Šis veiksmas, toks pabrėžtinai demonstratyvus, taip akivaizdžiai nutaikytas netikėtai atsiradusiems žiūrovams, padarė fizinio smūgio, savotiško smurto įspūdį. Skausmas ir sielvartas suspaudė man širdį. Reičelė aiktelėjo: „Ak!“ ir greit nuėjo prie vartelių. Aš nusekiau ją. Prie vartelių ji nesustojo, bet išėjo į gatvę ir nelėtindama žingsnių patraukė šaligatviu. Nuskubėjau jai iš paskos ir pasivijau ją už kampo po senu bukmedžiu, kur nuo namų mūsų nebesimatė. Beveik sutemo.

— Kas ten buvo?

— Oro balionas. Kažkoks vyrukas jai padovanojo.

— Bet nuo ko jis skrenda?

— Pripūstas vandenilio ar dar kažko.

— Kodėl ji nukirpo virvutę?

— Neįsivaizduoju. Dar vienas iššūkis. Dabar ji pilna keisčiausių užgaidų.

— Prastos nuotaikos?

— Jos metų merginos amžinai prastos nuotaikos.

— Gal įsimylėjo?

— Nemanau, kad ji jau būtų patyrusi šį jausmą. Tiesiog jaučiasi esanti ypatinga asmenybė, o čia, pasirodo, jokių didelių talentų neturi.

— Tokia jau žmogaus dalia.

— Ji labai išpaikinta, kaip ir visi dabar, gauna viską, ko užsimano, ne taip kaip mano karta. Jie baisiai bijo būti paprasti. Jai būtų visai smagu pasibastyti su čigonais ar vėl ką iškrėsti. Antraip jai nuobodu. Arnoldas ja nusivylė, ir ji tą jaučia.

— Vargšas vaikas.

— Nieko sau vargšas, jai tik paukščio pieno trūksta. Jūs juk pats sakote — tokia jau žmogaus dalia. Na, tiek to, labanakt, Bredli. Suprantu, kad jums norisi greičiau manęs atsikratyti.