Айрис Мердок - Juodasis princas

Tačiau vos man spėjus į viską pažvelgti praktiškai, pasidarė akivaizdu, kad šitaip visų savo problemų neišspręsiu. Priscila ir aš „Pataroje“ — tai neįmanoma. Aš negalėsiu dirbti po vienu stogu su seseria. Ir ne tik isteriškas jos buvimas neleis man susikaupti kūrybai. Žinojau, kad labai greit ji privarys mane iki pasiutimo. Be to, kiek rimtai ji iš tiesų serga? Ar jai reikia medicinos pagalbos, psichiatrinio gydymo, elektros šoko terapijos? Ir ką man daryti su Rodžeriu ir Merigold, su krištoliniu vėriniu ir lazuritais, su audinių palantinu? Kol visi tie dalykai susitvarkys, Priscila turi likti Londone, vadinasi, aš taip pat.

Visų šių netikėtų kliūčių našta tiesiog išvedė mane iš pusiausvyros. Troškimas kuo greičiau išvažiuoti iš miesto ir imtis rašymo pasiekė viršūnę. Jaučiausi kaip visi menininkai laimingą minutę — „pašauktas, įkvėptas“. Sau nebepriklausiau. Galios, kurioms taip ilgai ir nesavanaudiškai, su tokiu atsidavimu tarnavau, dabar jau buvo beapdovanojančios mane už viską. Pagaliau sukursiu didingą knygą. Tai buvo svarbių svarbiausias ir kuo skubiausias reikalas. Man reikėjo tamsos, tyrumo, vienatvės. Negalėjau švaistyti brangaus laiko tuščioms kasdienybės reikmėms, neplanuotoms gelbėjimo operacijoms ir nemalonioms šnekoms. Tačiau pirmiausia reikėjo išvaduoti Priscilą iš Kristianos — juk toji taip ir pasakė, jog laiko ją įkaite. Ar tai įmanoma padaryti be konfrontacijos? Ar man vis dėlto teks prašyti pagalbos Reičelę ir sudrumsti šio tyro šaltinio vandenis?

Aš įsileidau į namus Frensį, nes mane pabučiavo Reičelė. Šį vakarą užplūdęs begalinis pasitikėjimas savimi vis dar buvo pripildęs sielą stiprybės ir geranoriškumo. Taigi nustebinau Frensį pakviesdamas į svečius. Be to, man reikėjo sugėrovo, norėjau nors kartą pasėdėti ir paplepėti — aišku, ne apie tai, kas nutiko, o visai apie kitus dalykus. Kai žmogus turi slaptą džiaugsmą, jam malonu pasikalbėti apie viską pasaulyje, tik ne apie tai. Ir dar man reikėjo pasijusti nepalyginamai pranašesniam už Frensį. Kažkoks išmintingas rašytojas (tikriausiai prancūzas) yra pasakęs: negana to, kad tau sekasi, dar reikia, kad kitam nepasisektų. Todėl tą vakarą buvau dėkingas Frensiui, kad jis yra toks, koks yra, o aš toks, koks esu. Mes abu daug išgėrėme, ir aš leidau jam linksminti mane vaidinant juokdarį. Svarstėme, kokiais būdais priversti jo sesutę, kad atvertų jam piniginę, — ši tema jam buvo smagiausia. Jis pasakė: „Arnoldui, aišku, baisiai norisi vėl suvesti judu su Kristiana.“ Kvatojau iš to kaip beprotis. Dar jis pasakė: „Kodėl man nepasilikus pas jus slaugyti Priscilos?“ Aš vėl nusikvatojau. Išgrūdau jį jau gerokai po pusiaunakčio.

Kitą rytą skaudėjo galvą ir atrodė, jog visą naktį nesumerkiau akių, jausmas, taip gerai pažįstamas kamuojamiems nemigos. Matyt, reikėjo paskambinti savo gydytojui ir paprašyti migdomųjų tablečių. Baisiausiai iškankino rūpesčiai dėl Priscilos ir pašėlęs troškimas kuo greičiau išvažiuoti ir sėstis prie knygos. Ir dar, be viso šito, jaučiau švelnų dėkingumą Reičelei, net panorau parašyti jai miglotą nieko nereiškiantį laišką. Beje, kaip paaiškėjo, šiuo požiūriu ji mane aplenkė. Po pusryčių, tiksliau po arbatos, nes paprastai aš nepusryčiauju, išėjęs į prieškambarį ant kilimėlio prie durų išvydau pailgą voką, užrašytą jos ranka, matyt, ką tik pakištą po durimis. Laiške buvo rašoma:

„Mano brangiausias Bredli, prašau atleisti, kad aš taip iš karto sėdau rašyti Jums laiško. (Arnoldas miega. Svetainėje aš vena. Dabar pirma valanda nakties. Ūbauja pelėda.) Jūs taip greit pabėgote, aš nespėjau nė pusės pasakyti Jums to, ką norėjau. Koks Jūs vis dėlto dar vaikas! Ar žinote, kaip žavingai paraudote? Aš jau begalę metų nebuvau mačiusi vyro šitaip raustant. Ir jau begalę metų nieko iš tikrųjų nebučiavau. Juk tai buvo tikrai svarbus bučinys, tiesa? (Du iš tiesų svarbūs bučiniai!) Brangusis, aš jau seniai norėjau Jus taip pabučiuoti. Bredli, man reikia Jūsų meilės. Kalbu ne apie romaną. Man reikia meilės. Vakar aš pasakiau, kad prišnekėjau Jums netiesos apie Arnoldą, kai Jūs matėte mane miegamajame aną siaubingą dieną. Bet tai ne visai taip. Tai, ko aš Jums tada prišnekėjau, perpus teisybė. Žinoma, aš myliu Arnoldą, bet ir nekenčiu jo, galima mylėti žmogų, bet kai kurių dalykų jam neatleisti. Iš pradžių kurį laiką maniau, kad ir Jums niekada neatleisiu, jog matėte mane tą nežmonišką pralaimėjimo akimirką, — žmona viršuje rauda, o vyras gūžčioja pečiais ir samprotauja apie „moteris“ su kitu vyriškiu (toks ir yra pragaras). Bet išėjo kitaip. Užuot supykusi, pabučiavau. Man dabar būtinai reikia turėti Jus kaip savo sąjungininką. Ne, ne „kare“ prieš vyrą. Su juo negaliu kariauti. Tiesiog todėl, kad esu vieniša senstanti moteris, o Jūs senas mano bičiulis ir man taip norisi rankomis apkabinti Jums kaklą. Labai svarbu ir tai, kad Jūs taip mylite ir vertinate Arnoldą. Bredli, Jūs klausėte, ar, mano nuomone, Arnoldas įsimylėjo Kristianą, ir aš Jums neatsakiau. Tačiau po šios dienos vakaro, aš pradedu galvoti, kad įsimylėjo. Jis tiek juokėsi ir atrodė toks laimingas. (Įtariu, kad visą dieną praleido su ja.) Visą laiką kalbėjo apie Jus, bet galvojo tik apie ją. Negaliu išreikšti, kaip man dėl to skaudu. Ir tai, mano mielas, dar viena priežastis, kodėl man taip reikia Jūsų. Bredli, mes turim sudaryti sąjungą, dabar ir amžinai. Niekas kita manęs netenkina ir niekas kitas tam netinka. Aš privalau kaip galėdama toliau gyventi su savo vyru, taikytis su jo neištikimybe ir įniršio priepuoliais, apie kuriuos niekas iš šalies, net ir Jūs, nieko nežino, o jei papasakočiau, — nepatikėtų, taikytis ir su savo neapykanta, kuri mano meilės dalis. Aš negaliu, neįstengiu atleisti. Kai anądien gulėjau, užsitraukusi paklodę ant sumušto veido, sudariau sutartį su pragaru. Ir vis dėlto aš jį myliu. Argi tai ne keista? Ir kur čia žmogus išlaikysi sveiką protą? Jūs turite man padėti. Jūs vienintelis žinote tiesą, bent jau dalį jos, ir aš Jus myliu, ta meilė tokia ypatinga, jog negalite į ją neatsiliepti. Mus dabar sieja nesutraukomi ryšiai, o be to, dar ir priesaika tylėti. Aš niekad neprasitarsiu apie mūsų „sąjungą“ Arnoldui, ir žinau, kad ir Jūs nieko nesakysit. Bredli, aš turiu Jus pamatyti, ir kaip galima greičiau, turiu dažnai Jus matyti. Reikia, kad Jūs išvežtumėt Priscilą iš Kristianos ir įkurdintumėt pas mus, tada galėsite ją čia lankyti, o aš ja rūpinsiuos. Paskambinkite man šįryt, gerai? Aš tik nulėksiu palikti Jums šio laiško ir tuoj pat vėl sugrįšiu namo. Jeigu Arnoldas bus namie, kai Jūs paskambinsite, aš kalbėsiu kaip paprastai, Jūs iškart viską suprasite ir paskambinsite dar sykį vėliau. Ak, Bredli, man taip reikia Jūsų meilės, ir aš visiškai pasikliauju Jumis dabar ir visados.

Labai labai Jus mylinti R.

P. S. Recenziją perskaičiau ir įdedu į šį patį voką. Manau, jos spausdinti nereikia. Arnoldui tai būtų labai skaudu. Judu turite mylėti vienas kitą. Tai labai svarbu. Padėkite man išsaugoti blaivų protą.“

Šis emocingas ir padrikas laiškas mane suneramino, sujaudino, suerzino, nudžiugino ir pagaliau išgąsdino. Koks didus ir naujas dalykas man nutiko ir kokių pasekmių dabar reikia laukti? Kodėl tos moterys visada nori aiškumo? Kodėl ji negali palikti visko, kaip yra, tokioje malonioje nežinomybėje? Aš ir pats miglotai mąsčiau apie ją kaip apie „sąjungininkę“ prieš (prieš?) Arnoldą. Bet ji išreiškė šią baisią mintį žodžiais. Ir jeigu tarp Arnoldo ir Kristianos kažko esama, o aš dėl to privalau eiti iš proto, tai negi man bus lengviau, jeigu ir Reičelė eis iš proto. Jos nuolat kartojami žodžiai „man reikia“ mane gąsdino. Panorau kuo greičiau pasimatyti su Arnoldu, pasikalbėti su juo iš širdies, gal net parėkauti vienam ant kito. Tačiau nuoširdus pokalbis su Arnoldu kuo toliau, tuo labiau atrodė neįmanomas. Visiškai sutrikęs, atsisėdau ant kėdės ten, kur buvau, prieškambaryje, ir susimąsčiau. Ir čia suskambo telefonas.