Айрис Мердок - Juodasis princas

— Apie „Hamletą“? Ak, taip, bet...

— Norėčiau paruošti jį egzaminui. Ir, Bredli, aš visiškai sutinku su tavo recenzija, kur parašei apie tėčio knygą.

— Kur tu matei tą recenziją?

— Pastebėjau, kaip mama slėpė ją su tokia paslaptinga veido išraiška...

— Nelabai garbinga iš tavo pusės...

— Žinau. Aš niekuomet netapsiu šventąja, net jei sulauksiu tokios senatvės kaip tavo sesuo. Bet aš manau, jog tėtis privalo bent kartą gyvenime išgirsti apie save tiesą, visi taip priprato jį girti, net nebegalvodami — pripažintas rašytojas, literatūros šulas ir panašiai, ir niekas nebando įvertinti jo kūrybos kritiškai, kaip vertinami niekam nežinomi autoriai, atrodo, visi lyg susimokę...

— Žinau. Bet aš vis tiek jos nespausdinsiu.

— Kodėl? Jis turi žinoti tiesą apie save. Kaip ir kiekvienas žmogus.

— Taip mano tik jauni.

— Ir dar dėl Kristianos. Tėtis sako, jog vargsta su ja tavo labui...

— Ką?

— Ką jis ten veikia, aš nežinau, bet, manau, tu turėtum nueiti pas jį ir paklausti. Ir aš, tavim dėta, išvažiuočiau, kaip tu tada ketinai. Galbūt aš galėčiau tave aplankyti Italijoje, tai būtų puiku! O Priscilą prižiūrėtų Frensis Mario, man jis patiko. Klausyk, ar tu manai, kad Priscila grįš pas savo vyrą? Jos vietoje aš jau geriau mirčiau.

Tiek aiškumo iš karto — tai gana sunku buvo atlaikyti. Jaunuoliai visada tokie tiesmuki. Atsakiau:

— Į paskutinį tavo klausimą galiu atsakyti, jog nežinau. Ir ačiū už samprotavimus, kuriuos išgirdau prieš jį.

— Man labai patinka, kaip tu kalbi, visada taip tiksliai, ne taip kaip tėtis. Jis gyvena lyg rožiniam rūke, o aplink jį suka ratelį Jėzus ir Marija, ir Buda, ir Šiva, ir Karalius Žvejys, apsirengę lyg žmonės iš Čelsio.

Ji taip puikiai apibūdino Arnoldo kūrinius, jog mane paėmė juokas.

— Dėkoju tau už patarimus, Džuliana.

— Laikau tave savo guru.

— Ir ačiū, kad elgiesi su manim kaip su lygiu.

Ji pažvelgė man į akis, lyg būgštaudama, ar aš nesišaipau.

— Bredli, mes juk būsim draugai, tiesa? Tikri draugai?

— Ką reiškė tas oro balionas? — paklausiau.

— Ak, tai tik toks parodomasis veiksmas.

— Aš bandžiau jį sugauti.

— Kaip nuostabu!

— Bet jis ištrūko.

— Na ir gerai, kad jis dingo. Jis man labai daug reiškė.

— Tai irgi auka dievams?

— Taip. Iš kur tu sužinojai?

— Tau jį padovanojo ponas Belingas?

— Bet iš kur tu...

— Aš juk aiškiaregys.

— Man iš tiesų labai brangus tas balionas. Kartais, žinoma, knietėdavo jį paleisti. Bet aš niekad nesitikėjau, jog perkirpsiu virvutę...

— Kol nepamatei sode motinos?

— Kol nepamačiau sode tavęs.

— Na gerai, Džuliana, dabar aš turiu tave paleisti, perkirpti virvutę, tavo mama laukia...

— Tai kada mes pasikalbėsim apie „Hamletą“?

— Aš paskambinsiu...

— Neužmiršk, kad esi mano guru.

Aš pasukau atgal į kiemą. Svetainėje Reičelė pakilo manęs pasitikti ir vienu spontanišku, bet tikslingu judesiu suspaudė mane glėbyje. Mudu susvyravome ir vos nesugriuvome ant grindų, kur mėtėsi jos nusivilktas apsiaustas, ir galų gale susmukome į „Hartborno“ fotelį. Reičelė keliu bandė pastumti mane giliau į fotelį, bet aš ištiesęs kojas sėdėjau ant paties kraštelio ir laikiau ją pastatęs priešais save lyg didelę lėlę.

— Ak, Reičele, nereikia dar labiau visko supainioti.

— Jūs išviliojote iš manęs tiek minučių! Sakykit, ką norit, bet mes jau susipainiojom. Skambino Kristiana.

— Dėl Priscilos?

— Taip. Aš pasakiau, jog Priscila liks čia. O ji pasakė...

— Nieko nenoriu girdėti.

— Bredli, turiu jums pasakyti vieną dalyką, ir norėčiau, kad apie tai gerai pagalvotumėt. Aš tai supratau, kai jau buvau parašiusi jums laišką. Iš tiesų aš nebesijaudinu dėl to, kas vyksta tarp Kristianos ir Arnoldo. Staiga pasijutau visiškai laisva. Ar suprantate, Bredli? Ar suprantate, ką tai reiškia?

— Reičele, aš nenoriu jokios painiavos. Aš turiu dirbti, turiu būti vienas, rengiuosi rašyti knygą, to aš laukiau visą gyvenimą...

— Dievuli mano, jūs dabar atrodote taip bredliškai, jog man norisi verkti. Mudu jau nebe jauni ir abu ne kvaili. Jokios painiavos nebus, nebent toji, į kurią įsivėlė Arnoldas. Tačiau atsirado naujas pasaulis, kuris priklauso tik jums ir man. Dabar mudu visuomet turėsime užuobėgą. Man reikia meilės, man reikia žmonių, kuriuos galėčiau mylėti, man reikia jūsų, kad galėčiau mylėti jus. Be abejo, aš noriu, kad ir jūs mane mylėtumėt, bet ir tai ne tiek jau svarbu, o ką mudu darysim, išvis neturi reikšmės. Paprasčiausiai palaikyti jus už rankos — kaip tai nuostabu, kraujas gyslomis ima greičiau tekėti. Galų gale mano gyvenime kažkas vyksta, pagaliau aš gyvenu, judu pirmyn, keičiuosi, tik pagalvok, kiek daug visko nutiko nuo vakar dienos. Aš šitiek metų buvau lyg numirusi, buvau nelaiminga ir baisiausiai užsidariusi. Atrodė, būsiu jam ištikima iki dienų galo, ir, žinoma, taip ir bus, aš jį myliu, tai savaime aišku. Tačiau jį mylėdama jaučiausi lyg kokioje dėžėje, o dabar iš jos išlindau. Žinote, man atrodo, jog mudu visiškai atsitiktinai suradome tikros laimės paslaptį. Ko gero, iki keturiasdešimties metų išvis neįmanoma būti laimingam. Pamatysit, jokių dramų nebus. Viskas liks kaip buvę, išskyrus giluminius dalykus. Aš amžinai būsiu Arnoldo žmona. Jūs irgi galite važiuoti ir būti vienas, rašyti savo knygą ir ką tik norit. Tačiau mudu turėsim slaptą priebėgą, mudu turėsim vienas kitą, tai bus amžinas ryšys, lyg religinė priesaika, ir tai bus mūsų išsigelbėjimas, jeigu tik jūs leisit man jus mylėti.

— Bet, Reičele... tai bus paslaptis?..

— Ne. Ak, viskas staiga taip pasikeitė, tiesiog per keletą akimirkų. Mes galėsim gyventi atvirai, nesislapstydami. Aš jaučiuosi tokia laisva lyg tas Džulianos oro balionas, plaukiu aukštai viršum pasaulio ir pagaliau matau jį iš aukštybių. Tiesiog mistinis išgyvenimas. Mums nereikės nieko slėpti. Tai dėl Arnoldo dabar viskas pasikeitė. Pagaliau aš turėsiu savo draugų, tikrų draugų, galėsiu pakeliauti po pasaulį, būsite jūs. Ir Arnoldui teks su tuo susitaikyti, jam nieko kito nebeliks, gal jis net išmoks paklusnumo, Bredli, ir bus mūsų vergas. O, pagaliau aš atgausiu savo valią. Mes dabar lyg dievai. Argi jūs nesuprantate?

— Ne visai.

— Juk jūs trupučiuką mylite mane, taip?

— Taip, žinoma, ir visada mylėjau, bet man sunku tiksliai nusakyti...

— Ir nereikia nusakyti! Čia ir visa esmė!

— Reičele, aš nenoriu jaustis kaltas, tai trukdys man dirbti.

— Ak, Bredli, Bredli!.. — Ir ji bejėgiškai nusijuokė. Paskui vėl palenkė kelius ir užvirto ant manęs visu savo kūno svoriu. Ir mes prasmegom į tą fotelį, aš apačioj, ji viršuj. Jaučiau jos sunkumą ir mačiau priešais save jos veidą, godų ir atsipalaidavusį nuo užplūdusių jausmų, nepažįstamą, beginklį ir jaudinantį, ir aš nustojau priešintis, o ji nustojo spausti, jos kūnas suglebo ir lyg sunkus skystis nutekėjo per mane visą, skverbdamasis į tarpelius tarytum medus. Drėgnos lūpos nuslinko per mano skruostą ir sustojo ant lūpų, tarytum dangiška sraigė, užvėrusi didingus vartus. Vieną akimirką, kol tamsa neužtemdė akių, aš išvydau, kaip pro langą į mane šnairomis pažvelgė Ryšių bokštas, gaubiamas mėlyno dangaus aureolės. (Tai buvo tiesiog neįmanoma, nes jį visiškai užstojo namas priešais.)

Į kambarį įėjo Frensis Mario, sumurmėjo: „Ak, atsiprašau!“ — ir vėl dingo. Pamažu išsilaisvinau iš Reičelės, — bet ne dėl Frensio, jo buvimas mane varžė ne daugiau kaip šuns, o todėl, kad apėmė geismas ir atitinkamai — nerimas. Kaltė ir baimė, slypinčios mano kraujyje, smigtelėjo tuo momentu neatskiriamos nuo geismo, bet jau pranašingai primenančios apie save. Ir kartu mane giliai sujaudino tas begalinis Reičelės pasitikėjimas manimi. Gal ir iš tiesų esama to naujo pasaulio, apie kurį ji kalbėjo? Ar galėčiau tenai patekti, neįvykdęs išdavystės? Be kita ko, šiuo metu labiausiai nerimavau ne dėl to, kad išduočiau Arnoldą. Man reikėjo pagalvoti. Tad pasakiau: