Айрис Мердок - Juodasis princas

— Alio, Pirsonai! Čia Hartbornas. Ketinu surengti bendradarbiams mažą vakarėlį.

— Ką tokį?

— Mažą vakarėlį bendradarbiams. Manau pakviesti Binglį ir Metsoną, ir Heidlį Smitą, ir Koldikotą, ir Daisoną, suprantama, su žmonomis, ir ponią Velington, ir ponią Sirl, ir ponią Bredšou...

— Puiku.

— Bet aš noriu būti tikras, kad jūs galėsit ateiti. Matote, jūs būtumėt mūsų garbės svečias!

— Jūs labai malonus.

— Taigi pasakykite, kurią dieną jums būtų patogu, ir aš išsiuntinėsiu kvietimus. Prisiminsime senus laikus. Apie jus čia tiek visi klausinėja, tai pamaniau...

— Man patogu bet kada.

— Pirmadienis tiks?

— Žinoma.

— Puiku. Vadinasi, aštuntą pas mane. Beje, ar man pakviesti Grei Pelhemą? Jis ateis be žmonos, taigi viskas bus gerai.

— Taip, taip.

— Ir dar aš noriu su jumis susitarti dėl priešpiečių.

— Aš jums paskambinsiu. Dabar neturiu po ranka užrašų knygelės.

— Gerai, tai ar nepamiršite — pirmadienį vakarėlis?

— Tuojau užsirašysiu. Labai ačiū.

Dar nespėjau padėti ragelio, kai kažkas paskambino į duris. Nuėjau atidaryti. Tai buvo Priscila. Ji praėjo pro mane į svetainę ir tuoj pat ėmė verkti.

— Viešpatie, Priscila, liaukis gi verkti.

— Tau tik tiek ir reikia, — kad liaučiausi verkti.

— Na gerai, man tik tiek ir reikia. Liaukis verkti.

Ji atsilošė didžiajame „Hartborno“ fotelyje ir iš tiesų nustojo verkti. Jos plaukai bjauriai nesutvarkyti, patamsėjęs sklastymas ėjo zigzagais per visą galvą. Ji drybsojo fotelyje negražiai suglebusi, išskėtusi kelius, prasižiojusi. Viena kojinė buvo praplyšusi ir pro skylę pūpsojo rožinis šlakuotas kelis.

— Ak, Priscila, man taip gaila...

— Taip, Bredli, gailėk. Žinai, aš manau, tu buvai teisus. Aš geriau grįšiu pas Rodžerį.

— Priscila, tai neįmanoma...

— Kodėl? Ar tu jau pakeitei savo nuomonę? Juk tiek sykių tikinai, kad turėčiau grįžti. Sakei, kad jis nelaimingas ir kad namai apleisti. Aš manau, jam esu reikalinga. Ir ten mano namai. Tenai, ir niekur kitur. Gal dabar jis geriau su manim elgsis. Bredli, man regis, aš baigiu išeiti iš proto. Kaip būna, kai žmonės eina iš proto, — ar jie patys tai žino?

— Niekai. Visai tu neini iš proto.

— Gal aš verčiau gulsiu į lovą, jeigu tu neprieštarauji.

— Atsiprašau, bet aš taip ir neįsitaisiau atsarginės lovos.

— Bredli, tavo spintelėje kažkas ne taip, kažkokio daikto trūksta. Kur tu perkėlei moterį ant buivolo?

— Moterį ant buivolo? — Nesusigaudydamas įsižiūrėjau į tarpą lentynėlėje. — Ak taip. Aš ją padovanojau. Džulianai Bafin.

— Oi, Bredli, kaip tu galėjai. Juk ji mano, ji mano! — suaimanavo Priscila ir iš akių jai vėl pasipylė ašaros. Ji pradėjo aklai naršyti po rankinę ieškodama nosinės.

Prisiminiau, jog formaliai ji teisi, — buvau padovanojęs prieš daugelį metų statulėlę Priscilai per jos gimtadienį, bet vėliau sykį radau tą žavų daiktelį komodos stalčiuje ir pasisavinau.

— Dieve tu mano!

Pajutau, jog raustu — visai taip, kaip pavaizdavo Reičelė.

— Tu net neišsaugojai jos man.

— Aš ją atsiimsiu.

— Aš juk atidaviau ją tau, nes galvojau, kad visuomet galėsiu ją čia pamatyti. Ji čia labai tiko.

— Man baisiai nepatogu...

— Aš niekad nebeatgausiu savo brangenybių, o dabar praradau net ir ją, paskutinį man brangų daiktelį.

— Prašau tave, Priscila, aš juk pasakiau...

— Tu atidavei ją tai bjauriai mergiūkštei.

— Ji paprašė. Būk gera, nesijaudink, aš ją atgausiu. O tu dabar verčiau prigulk ir pailsėk.

— Juk ji buvo mano, tu pats ją man padovanojai.

— Žinau, žinau, aš tau ją sugrąžinsiu, o dabar nusiramink. Gali atsigulti į mano lovą.

Priscila nuslinko į miegamąjį. Ir tuoj pat atsigulė po antklode.

— Ar nenusirengsi?

— Kokia prasmė. Ir apskritai niekas neturi prasmės. Geriau jau numirčiau.

— Priscila, nesuskysk šitaip, suimk save į rankas. Džiaugiuosi, kad sugrįžai. O kodėl tu iš ten išėjai?

— Prie manęs ėmė kibti Arnoldas.

— Ką?

— Aš jį atstūmiau, ir jis įširdo. Turbūt papasakojo apie tai Kristianai. Ir jie ten apačioj juokėsi, juokėsi, be perstojo. Tikriausiai juokėsi iš manęs.

— Nemanau, kad iš tavęs. Tiesiog jiems buvo linksma.

— Na, bet aš negalėjau to ištverti. Negalėjau.

— Arnoldas ten buvo ir popiet?

— O taip. Jis grįžo iškart, kai tu išėjai, ir išbuvo beveik visą dieną, jie ten pasitaisė gerus priešpiečius, iki manęs atsklido kvapai, bet aš nieko nenorėjau, tik girdėjau, kaip jie visą laiką juokiasi. Manęs jiems nereikėjo, jie visą dieną paliko mane vieną.

— Vargše Priscila.

— Aš negaliu jo pakęsti. Ir jos taip pat. Aš ten buvau visai nereikalinga, aš jiems visai nerūpėjau, jie man nė kiek nepadėjo, jiems visa tai tik žaidimas, tik pokštas.

— Čia tai tu teisi.

— Jie tik naudojosi manimi savo žaidimams, džiūgavo ir stengėsi pasirodyti vienas prieš kitą. Nekenčiu jų. Jaučiuosi lyg pusiau numirusi. Atrodo, viduje visa plūstu krauju. Kaip tu manai, aš neišeisiu iš proto?

— Neišeisi, ne.

— Ji sakė, kad turi ateiti daktaras, bet joks daktaras neatėjo. Jaučiuosi baisiai, man turbūt vėžys. Visi mane niekina, visi žino, kas man atsitiko. Bredli, ar tu negalėtum paskambinti Rodžeriui?

— Ne, ne, nereikia...

— Aš vis tiek turėsiu pas jį grįžti. Namie galėsiu išsikviesti daktarą Meisį. Arba man verčiau nusižudyti. Taip, verčiau jau nusižudysiu. Niekas nė nepastebės.

— Priscila, nusirenk kaip reikiant. Arba kelkis ir žmoniškai susišukuok. Negaliu žiūrėti, kaip tu guli lovoje su visais drabužiais.

— Viešpatie, koks skirtumas. Koks skirtumas.

Prie durų vėl pasigirdo skambutis. Nubėgau atidaryti. Lauke stovėjo Frensis Mario nuolankiai ir pataikūniškai primerkęs savo mažytes lokiškas akutes.

— Bredai, prašau kilniaširdiškai man atleisti, aš tik...

— Įeikit, — pasakiau. — Jūs siūlėtės slaugyti mano seserį. Tai štai, ji čia ir jūs pasamdytas.

— Tikrai? Puikumėlis, puikumėlis!

— Galite eiti į vidų ir imtis savo pareigų. Ji ten. Gal galėtumėt duoti jai kokių raminamųjų?

— Aš visada nešiojuosi jų su savim...

— Tai ir gerai, pradėkit. — Aš pakėliau telefono ragelį ir surinkau numerį. — Alio, Reičele!

— O... Bredli...

Iš jos balso aš iškart supratau, kad ji viena. Moterys sugeba tiek daug pasakyti jau vien tuo, kaip jos ištaria tavo vardą.

— Reičele! Dėkoju jums už tokį mielą laišką.

— Bredli... ar galiu jus pamatyti... kuo greičiau... tuojau pat?..

— Reičele, paklausykite. Sugrįžo Priscila, ir čia yra Frensis Mario. Klausykit. Aš padovanojau Džulianai buivolą, ant kurio raita sėdi dama.

— Kas?

— Tokia bronzinė figūrėlė.

— A, padovanojote Džulianai?

— Taip. Ji paprašė, kai čia buvo, prisimenate?

— Ak, taip.

— Tai štai, pasirodo, iš tiesų ta figūrėlė Priscilos, tik aš užmiršau, ir ji nori ją susigrąžinti. Ar jūs negalėtumėt paimti jos iš Džulianos ir atvežti čionai, arba tegu ji pati atveža. Pasakykite jai, kad labai atsiprašau...

— Jos nėra namie, bet aš paieškosiu. Ir tuoj pat atvešiu.

— Čia pilna žmonių. Mums nebus kur...

— Taip, taip. Tuojau atvažiuosiu.

— Jis nukirto mano magnoliją, — skundėsi Priscila. — Mat ji metė šešėlį ant gėlių lysvės. Sodas jam visada būdavo — „mano sodas“, namai — „mano namai“. Net virtuvė, ir ta buvo „mano virtuvė“. Atidaviau tam žmogui visą gyvenimą. Ir man nieko daugiau nebeliko.