Айрис Мердок - Juodasis princas

— Man reikia pagalvoti.

— Na, žinoma, jums reikia pagalvoti. Jūs iš tokių.

— Reičele...

— Žinau. Jūs tuoj pasakysit, kad eičiau.

— Taip.

— Išeinu. Matote, kokia aš klusni. Ir nebijokit dėl to, ką pasakiau. Jums nieko nereikės daryti.

— Neveikiantis veikėjas.

— Bėgu. Ar pasimatysime rytoj?

— Reičele, aš klaikiai bijau kaip tik dabar kam nors įsipareigoti. Jūs tikriausiai pagalvosite, kad aš niekingas ir beširdis žmogus, bet iš tikrųjų aš labai dėkingas ir branginu... Tiktai man reikia rašyti knygą, būtinai reikia, ir aš turiu būti vertas pagarbos...

— Aš gerbiu jus, Bredli, ir žaviuosi jumis. Tai vis prie to paties. Jūs tiek rimčiau žiūrite į kūrybą negu Arnoldas. Nesirūpinkite dėl rytdienos, dėl nieko nesirūpinkite. Aš jums paskambinsiu. Nesistokite. Noriu palikti jus sėdintį šiame fotelyje, tokį aukštą, sausą ir rimtą. Kaip... na, kaip... mokesčių inspektorius. Tik nepamirškite — laisvė, naujas pasaulis. Galbūt kaip tik šito ir trūko jūsų knygai, gal kaip tik to ji ir laukė. Ak, ir koks gi jūs vaikas, koks puritonas! Metas pagaliau suaugti ir būti laisvam. Sudie, Bredli. Telaimina jus jūsų Dievas.

Ji išbėgo iš kambario. Aš likau sėdėti, kaip ji ir norėjo. Mane pribloškė paskutiniai jos žodžiai apie knygą. Susimąsčiau apie juos. Gal iš tiesų Reičelė — man atsiųstas angelas. Kaip visa tai keista, koks sklidinas aš buvau geismo ir kaip viskas atrodė neįprasta.

Atsipeikėjęs susivokiau spoksąs į Frensio Mario veidą. Supratau, kad jo būta kambaryje jau kuris laikas. Jis darė kažkokias keistas grimasas — merkė akis ir nuo to raukėsi jo nosis ir plėtėsi šnervės. Darė viską natūraliai ir nesąmoningai lyg gyvūnas zoologijos sode. Galbūt jis buvo trumparegis ir norėjo geriau į mane įsižiūrėti.

— Ar gerai jaučiatės, Bredai?

— Taip, žinoma.

— Labai keistai atrodote.

— Ko jums reikia?

— Ar neprieštarausite, jeigu aš kur nors nubėgsiu priešpiečių?

— Priešpiečių? Aš maniau, kad jau vakaras.

— Pradžia pirmos. O virtuvėje yra tik konservuotų pupelių. Tai galiu eiti?..

— Taip, taip. Eikite.

— Parnešiu ko nors lengvo ir Priscilai.

— Kaip ji?

— Ji užmigo, Bredai...

— Ką?

— Ar negalėtumėt duoti man svaro?

— Štai.

— Ačiū. Ir dar, Bredai...

— Kas dar?

— Bijau, kad tas bronzinis daiktelis sugadintas. Jo nebegalima pastatyti.

Jis įdėjo man į delną šiltą bronzinę figūrėlę, ir aš pabandžiau pastatyti ją ant stalo. Viena buivolo koja buvo sulenkta, ir jis bejėgiškai virto į šoną. Įsižiūrėjau. Moteris šypsojosi. Ji atrodė panaši į Reičelę. Kai pakėliau akis, Frensio jau nebebuvo.

Pirštų galais įsėlinau į miegamąjį. Priscila miegojo aukštai ant pagalvių, burną pravėrusi, palaidinukės apykaklė veržė gerklę. Miegas šiek tiek atpalaidavo, sušvelnino gaižią nevilties kaukę, ir veidas atrodė truputį jaunesnis. Ji alsavo tyliai, lygiai švilptelėdama: „Ešiu, ešiu...“ Kojos vis dar buvo apautos bateliais.

Labai atsargiai atsegiau viršutinę palaidinės sagą. Atsilapojus apykaklė iš vidaus buvo išsitepusi iki juodumo. Paskui, paėmęs už aukštų plonų kulniukų, numoviau batus ir tyliai užklojau išpurtusias pėdas su drėgnomis prakaituotomis kojinėmis. Ji nustojo švilpčioti iškvėpdama, bet nepabudo. Aš išėjau.

Įėjęs į gretimą kambarį atsiguliau ant nepaklotos lovos. Nedavė ramybės mintys apie du pastaruosius netikėtus susitikimus su Reičele, apie tai, kaip ramu ir malonu buvo širdyje po pirmojo ir kaip suaudrino ir sutrikdė antrasis. Gal aš iš tiesų ketinu „įsimylėti“ Reičelę? Kažin, ar net mintyse tai dera sau leisti? Ar tik man negresia baisi katastrofiško masto sumaištis, rimta nelaimė? O galbūt atvirkščiai — priešais mane netikėtai atsivėrė ilgai lauktas kelias į kitokį pasaulį, į akistatą su dievybe? Arba gal tai tik tuščias, efemeriškas senstančios, nelaimingai ištekėjusios moters jausmų protrūkis, trumpas pagyvenusio puritono sutrikimas, nes taip ilgai jo gyvenime nebūta anei jokio nuotykio? Iš tiesų, sakiau sau, iš tiesų mano gyvenime jau senų seniausiai nebuvo jokių nuotykių. Pabandžiau blaiviai pagalvoti apie Arnoldą. Bet labai greit nebeįstengiau suvaikyti minčių, mane užplūdo ugninės migloto nekryptingo geismo bangos.

Mūsų laikais visą beribį ir nesuvokiamą tarpusavio priežastinių ryšių pasaulį įprasta aiškinti „seksualiniais potraukiais“. Šios tamsios jėgos kartais laikomos tiesioginiais istorinės pažangos varikliais, kartais, bendresne prasme, atrodo kaip visagaliai lemties dėsniai ir jiems primetama galia daryti iš mūsų nusikaltėlius, neurotikus, bepročius, fanatikus, kankinius, herojus, šventuosius arba, rečiau, atsidavusius tėvus, motinas, radusias savo pašaukimą motinystėje, romius gyvuliažmogius ir panašiai. Truputis vieno, truputis kito, ir pasaulyje beveik nebeliks nieko, ko nebūtų galima paaiškinti „seksu“, tą ir daro tokie cinikai ir pseudomokslininkai kaip Frensis Mario, su kurio pažiūromis šiuo klausimu netrukus nuodugniai susipažinsime. Tačiau aš pats jokiu atžvilgiu nepriklausau prie froidistų ir manau, jog svarbu, kad nekiltų nesusipratimų, šitai pabrėžti dabar, šioje mano „išpažinties“ ar „apologijos“, ar kaip dar būtų galima pavadinti šį padriką pasakojimą, stadijoje. Aš bjauriuosi šiomis pigiomis nesąmonėmis. Mano paties „iracionalumo“ supratimas yra visai kitokio pobūdžio ir neturi nieko bendro su „moksliškumu“.

Tvirtinu tai ypač karštai, nes visai sutinku, kad ribotas žmogus mano samprotavimuose gali įžiūrėti kaip tik kažką panašaus. Juk aš ką tik mąsčiau apie tai, ar tas netikėtas Reičelės dovanotas švelnumas neišlaisvins manyje slypinčio talento, kuriuo aš taip ilgai ir uoliai tikėjau, kurį taip kantriai ugdžiau ir puoselėjau. Kokią nuomonę apie mane gali susidaryti skaitytojas? Ko gero, ji bus sunkiai nusakoma, kadangi aš ir pats niekad nemokėjau aiškiai savęs suvokti, o kaip galima tiksliai apibūdinti tai, kas tau pačiam atrodo miglota? Vis dėlto mano kuklumas negali apginti manęs nuo teismo, atvirkščiai, gali išprovokuoti tokius teiginius: „Žmogus nebejaunas, gyvenime nesulaukęs sėkmės, nepasitikintis savo vyriškumu, suprantama, viliasi, jog užvaldęs moterį, pasijus visai kitu žmogumi, leis pasireikšti savo talentams, kurių, ko gero, nė neturėjo. Jis apsimeta, jog galvoja apie savo knygą, nors iš tiesų galvoje tik moters krūtys. Dedasi, jog rūpinasi savo dora ir sąžiningumu, bet iš tikrųjų jam kelia nerimą visai kitoks tiesumas.“

Taigi turiu pažymėti, jog tokie ir panašūs svarstymai ne tik viską suprimityvina ir subanalina, bet ir šauna pro šalį.

Net ir leisdamas sau mintyse galimybę pasimylėti su Reičele (apie tai šiuo metu aš jau pagalvodavau, bet tik atsargiai ir miglotai), aš nebuvau tiek lėkštas ir kvailas, kad įsivaizduočiau, jog paprastas seksualinis atsipalaidavimas gali suteikti man tą didžiąją laisvę, kurios troškau, aš anaiptol nepainiojau gyvuliško instinkto su dieviškuoju pradu. Tačiau mūsų sąmonės sąranga tokia sudėtinga, taip giliai susipynę jos sluoksniai, jog viena kuri permaina dažnai pranašauja, tartum atspindi, atrodytų, visai kitokio pobūdžio permainas. Staiga pajunti kažkokią slaptą tėkmę, valdingą lemties ranką, prasideda keisčiausi sutapimai ir pasaulis prisipildo ženklų. Ir tai tikrai nėra tuščios nesąmonės ir ne paranojiko kliedesiai. Tokie jutimai iš tiesų gali reikšti tikras, nors dar ir neįsisąmonintas metamorfozes. Būsimi įvykiai juk meta iš ateities savo šešėlius. Rašytojai žino, kad jų knygos dažnai būna pranašingos. Tiesiog rašytojo vaizduotė nupiešia jiems prieš akis tai, kas dar turi įvykti. Vis dėlto iš šių pranašysčių senovės orakulai tik pasijuoktų — jos dažniausiai išsipildo netikėčiausiais būdais, visai ne taip, kaip išpranašauta. Taip atsitiko ir šiuo atveju.