Айрис Мердок - Juodasis princas

Nebuvo nieko juokingo, kad, nujausdamas didžius atradimus, aš labai jaudinausi dėl savo darbo. Jeigu gyvenime ir galėjau tikėtis permainų, jos neišengiamai turėjo būti susijusios su mano kūrybiniu augimu, nes kūrybinis mano augimas tolygus mano kaip žmogaus augimui. Labai galimas daiktas, jog Reičelė — Dievo pasiuntinė. Juk tai ji metė man iššūkį, ir dabar reikėjo į jį atsakyti, jei tik užteks drąsos. Kai giliau susimąstydavau, man dažnai ateidavo į galvą, jog esu blogas menininkas todėl, kad aš bailys. Ar neatėjo metas parodyti drąsą gyvenime ir taip įgyti drąsos mene?

Tačiau egzistavo ir kita šios problemos pusė: didingas mąstytojas, kuriam priklauso čia išdėstyti samprotavimai, manyje sugyveno su apdairiu ir sąžiningu miesčioniu, kaupinu moralinių skrupulų ir visuotinai pripažįstamų baimių. Šioje istorijoje negalėjai nesiskaityti su Arnoldu. Jeigu prieisim prie reikalo, ar užteks man ryžto nesusivyruoti ir atsilaikyti prieš teisėtą Arnoldo pyktį? O be jo, dar buvo Kristiana. Dėl jos aš dar nieko nebuvau nusprendęs. Ji nėjo man iš galvos, šmižinėjo po visus mano sąmonės kampelius. Norėjau vėl ją pamatyti. O dėl jos naujai užsimezgusios draugystės su Arnoldu netgi jaučiau kažką labai panašaus į pavydą. Iš smalsumo pagyvėjęs jos raukšlėtas veidas man sapnavosi. Ar užteks Reičelei stiprybės, kad apgintų mane nuo tokio pavojaus? Galbūt čia ir buvo visa esmė: aš ieškojau jos apgynimo?

Dabar, kai prisiminiau, mane pribloškė Reičelės šūksnis: „Jis mūsų vergas!“ Kaip ji galėjo šitaip kalbėti apie vyrą? O juk tada man pasirodė, kad ją suprantu. Ir vis dėlto, ką iš tiesų šitie žodžiai reiškia? Jeigu tai tiesa, tai tiesa ir visi kiti tie baisūs dalykai, kurių prikalbėjome. Ar nederėtų prisipažinti, jog tai viso labo tik paprastas banalus „romaniūkštis“? Argi šie mano svarstymai jau savaime nėra nuodėmingi? „Valdinga lemties ranka“ lengvai mus gali atvesti prie apgailėtinos vergystės. Dramatiška savijauta — tai savybė, kurios geriau neturėti, šventieji jos, aišku, neturi. Tačiau jeigu tu ne šventasis, naudos iš tokių išvadų ne kažin kiek. Daugiausia, ką galėjau padaryti, stojęs į atgailos kelią, tai vėl pagalvoti apie Arnoldą, bet net ir šiose mintyse svarbiausias asmuo likau aš pats. Nusprendžiau, jog turiu kuo greičiau susitikti su Arnoldu ir būtinai (tik kaip?) atvirai su juo pasikalbėti. Argi ne jis čia svarbiausia figūra? Ir ką aš iš tikrųjų jam jaučiu? Įdomus klausimas. Ir iš karto truputį nusiraminau nusprendęs, jog pirma nuoširdžiai pasikalbėsiu su Arnoldu, o tik tada vėl pasimatysiu su Reičele.

Taip mąsčiau stengdamasis atgauti ramybę. Bet net ir penktą tos pačios dienos valandą aš ir vėl blaškiausi pagautas nesuvokiamo keisto įsiūčio: kas gi tai buvo — meilė, seksas, menas? Kankinausi jausdamas, jog reikia kažką daryti, kažko griebtis — įprasta dalia žmogaus, nežinančio kaip pasielgti. Regis, žengsi kokį nors žingsnį, išvažiuosi, sugrįši, išsiusi laišką ir gal išsivaduosi iš to nerimo, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip būgštavimas dėl ateities, virstantis dabartinių nedorų savo troškimų baime; tai ir yra ta pati baimė, apie kurią kalba filosofai, ji atsiranda ne tiek iš tuštumos pojūčio, kiek iš stingdančio kraują jausmo, jog esi atsidūręs galingų, bet vis dar neapsireiškiančių jėgų valioje. Čia aprašyto nerimo kamuojamas aš paėmiau Arnoldo knygos recenziją, įdėjau į voką ir išsiunčiau tiesiai jam pačiam. Bet pirma dar atidžiai ją perskaičiau.

„Naujoji Arnoldo Bafino knyga sužavės jo gerbėjus. Ji pagaminta pagal tą patį receptą, atsižvelgiant į geranoriškos publikos pageidavimus. Joje pasakojama apie biržos maklerį, kuris sulaukęs penkiasdešimties metų nusprendžia stoti į vienuolyną. Jam nori sukliudyti jo busimojo abato sesuo, didžiai religinga dama, kuri neseniai parsirado iš Rytų ir tikisi atversti mūsų herojų į budizmą. Abu jie įsitraukia į karštus nepabaigiamus religinius disputus. Kulminacija ateina tada, kai abatas (Kristaus variantas) laiko mišias ir tuo metu atsitiktinai (o gal neatsitikinai?) nuo sienos nukrinta masyvus bronzinis krucifiksas ir užmuša jį vietoje.

Toks romanas būdingas Arnoldo Bafino kūrybai. Ketvirtame viršelio puslapyje parašyta: „Naujoji Bafino knyga tuo pat metu ir rimta, ir juokinga. Joje rasime ir gilią lyginamąją religijų analizę, ir patrauklų lyg trilerio siužetą.“ Prie reklamos kibti neverta. Tai, kas ten pasakyta, iš dalies tiesa. Knyga iš tikrųjų gana rimta ir gana juokinga. (Kaip ir daugelis romanų.) Religijos čia lyginamos paviršutiniškai ir miglotai, ir, mano manymu, gana nuobodžiai, autoriui akivaizdžiai trūksta palyginimų taiklumo, minties įžvalgumo, o į moksliškumą jis net nepretenduoja (painioja mahajaną su theravada, o sufizmą, matyt, laiko budizmo atmaina!). Siužetas, nors iki jo nelengva prisikasti, be abejonės, melodramatiškas, tiesa, aš nesuprantu, kodėl viršelyje rašoma, jog ši knyga — „lyg trileris“, mano nuomone, ji ir yra trileris. Ta vieta, kur herojė įeina į transo būseną, kad ištvertų lūžusios kulkšnies skausmą, o tuo metu prisipildo sklidinas vandens rezervuaras ir ji vos nenuskęsta, — beveik prilygsta filmams apie „indėnus ir kaubojus“. Savaime aišku, teisės ekranizuoti romaną jau nupirktos. Vis dėlto paklauskim savęs ne to, ar ši knyga įdomi, ar smagu ją skaityti, — paklauskim savęs, ar ji yra meno kūrinys? Atsakymas ir šiuo atveju — ir, ko gero, visais kitais atvejais, kai kalba pasisuks apie pono Bafino šedevrus, — deja, bus tik neigiamas.

Ponas Bafinas rašo greitai ir laisvai. Tai produktyvus rašytojas. Tačiau kaip tik šis lengvumas ir yra didžiausias jo priešas. Kiekybę taip nesunku klaidingai palaikyti vaizduotės galia. Ir jeigu taip klysti pradeda pats autorius, jis žlugęs. Norint tapti tikru menininku, rašytojui, rašančiam tokia lengva ranka, labiausiai reikia vieno — drąsos, jis privalo turėti drąsos sunaikinti ką parašęs, išlaukti. Ponas Bafinas, sprendžiant iš jo produkcijos apimties, nesugeba nei laukti, nei naikinti. Tik genijui leistina rašyti „neišbraukiant nė eilutės“, o ponas Bafinas ne genijus. Vaizduotės galia dovanojama tik nedaugeliui, tik tam, kas pasiruošęs dirbti, o dirbti dažnai reiškia tik viena: atmesti sakinį po sakinio, kol bus pasiekta tokia gelmė, tokia įtampa, kokia ir žymi tikrąjį meną...“

Ir taip toliau, dar kokie du tūkstančiai žodžių. Kai sulankstęs rašinį įdėjau į voką ir įmečiau į pašto dėžutę, jaučiau didžiulį, bet kaip ir pirma gana mįslingą pasitenkinimą. Dabar bent jau mūsų santykiai, seniai atsidūrę stagnacijoje, turės pereiti į naują fazę. Aš net pagalvojau, kad mano kruopšti analizė iš tiesų Arnoldui gali duoti naudos.

Tą vakarą Priscilai pasidarė lyg ir truputį geriau. Ji išmiegojo visą popietę, o pabudusi panoro valgyti. Ir pavalgė, tiesa, visai nedaug, Frensio išvirto vištienos sultinio. Frensis, apie kurį aš pamažu ėmiau keisti nuomonę, prisiėmė visus virtuvės rūpesčius. Jis neparnešė grąžos iš mano duoto svaro, bet pateikė visiškai tikėtiną ataskaitą, kam jį išleido. Iš savo buto jis atsinešė miegmaišį ir pasakė miegosiąs svetainėje. Jis buvo įsikūnijęs romumas ir dėkingumas. Aš stengiausi nuslopinti širdyje visus su juo susijusius būgštavimus. Mat jau nusprendžiau, tik dar nepasakiau Priscilai, artimiausiu metu išvykti į „Patarą“, o namus palikti Frensio globai. Taigi dėl ateities jau pasidarė aiškiau. Tik dar liko neaišku, kaip ton ateitin įpinti Reičelę. Įsivaizdavau, kaip kursiu jai ilgus, jausmingus laiškus. Be to, susirengiau ilgą raminamąjį pokalbį telefonu su savo gydytoju (apie save).