Айрис Мердок - Juodasis princas

— Kur Arnoldas?

— Išėjo į biblioteką. Taip jis pasakė. O Džuliana išvažiavo į popmuzikos festivalį.

— Aš nusiunčiau Arnoldui tą recenziją. Ar jis nieko tau nesakė?

— Jis niekad neskaito savo laiškų man esant. O sakyti nieko nesakė. Ak, Bredli, ačiū Dievui, jūs atvažiavote!

Hole aš trumpam apkabinau Reičelę ir pro rusvų jos plaukų debesį silpnoje, pro stiklines duris krintančioje šviesoje įžiūrėjau spalvotą ponios Sidons graviūrą, kuri kabojo ant sienos netoli kabyklos. Mano akyse vis dar stovėjo platus išblyškęs Reičelės veidas, kuris staiga neatpažįstamai pasikeitė iš džiaugsmo ir palengvėjimo, kai atidariusi duris ji išvydo mane. Tai taip daug reiškia, kai tave šitaip sutinka. Yra žmonių, kurių per visą gyvenimą niekas taip nesutiko. Savotiškai jaudino dar ir tai, kad Reičelė jau nebejauna, kad tokia suvargusi.

— Eime į viršų.

— Reičele, mums reikia pasikalbėti...

— Galėsim pasikalbėti ir viršuj, juk aš jūsų nesuėsiu.

Ji paėmė mane už rankos, nusivedė laiptais aukštyn, ir mudu atsidūrėme tame pačiame miegamajame, kur neseniai regėjau Reičelę, gulinčią tarsi numirėlė, užsitraukusią ant veido paklodę. Kai tik įėjome, ji užtraukė užuolaidas ir nuklojo nuo lovos žalią šilkinį užklotą.

— Bredli, atsisėskite čionai, šalia manęs.

Mudu nejaukiai susėdome šalia ir pažvelgėme vienas į kitą. Delnu jaučiau šiurkštų antklodės plauką. Džiugiai mane pasitikusios Reičelės vaizdas pradingo iš akių, sėdėjau sumišęs, susikaustęs, apimtas nerimo.

— Aš tik noriu prisiliesti prie jūsų, — pasakė Reičelė. Ir iš tikrųjų vos liesdamasi pirštų galiukais, perbraukė man per veidą, kaklą, plaukus, lyg tai būčiau ne aš, o šventas paveikslas.

— Reičele, mes turim suvokti, ką darom, aš nenoriu elgtis blogai.

— Kaltės jausmas gali pakenkti jūsų darbui. — Ji pirštais švelniai užspaudė man vokus.

Aš atšlijau.

— Reičele, jūs visa tai darote iš pykčio Arnoldui?

— Ne. Iš pradžių gal ir taip, kai man tai atėjo į galvą, dėl savigynos, bet paskui, tą baisią dieną, na, tą, žinote, kai jūs atsidūrėte čia, šiame kambaryje, buvote lyg ir toje pačioje barjero pusėje, ir aš taip seniai jus pažįstu, jums, atrodė, paskirtas ypatingas vaidmuo — riterio vaidmuo, kaip senovėje, manojo riterio, ir tai buvo taip nepaprasta ir taip brangu, jūs visada man atrodėte lyg koks išminčius, atsiskyrėlis ar asketas...

— O damoms visada ypač malonu gundyti asketus.

— Galbūt. Ar aš jus gundau? Šiaip ar taip, turiu parodyti savo valią. Antraip numirčiau nuo pažeminimo ar dar ko nors. Atėjo dieviška akimirka.

— O ar tokios mintys nėra bedieviškos?

— Bet tai ir jūsų mintys, Bredli. Pažiūrėkite, kur jūs esate!

— Mes abu dori, pagyvenę žmonės.

— Aš ne.

— Bet aš esu iš griežtų papročių amžiaus. O jūs — mano geriausio draugo žmona. Su savo geriausio draugo žmona nevalia...

— Ko?

— Nieko.

— Bet tai jau nutiko, mums tai jau nutiko, vienintelis klausimas — ką mes su tuo darysim? Bredli, man labai gaila, bet jaučiu didelį malonumą ginčytis su jumis.

— Jūs juk žinote, kuo baigiasi tokie ginčai.

— Lova.

— Dievaži, mudu lyg aštuoniolikmečiai.

— Nepanašu.

— Reičele, ar visa tai ne dėl Arnoldo romano su Kristiana? Ar iš tiesų tarp jų romanas?

— Nežinau, ir tai jau nebesvarbu.

— Bet juk jūs vis dar mylite Arnoldą?

— Taip, taip. Bet ir tai nesvarbu. Jis per ilgai vaidino mano tironą. Man reikia naujos meilės, privalau ištrūkti iš Arnoldo narvo.

— Matyt, jūsų amžiaus moterims...

— Ak, Bredli, jūs vėl pradedate.

— Aš tik norėjau pasakyti, jog permainų poreikis visai natūralus, bet nedarykim nieko, kas...

— Bredli, filosofuokit, kiek norit, bet jūs juk suprantate: kad ir ką mes darysim, iš tiesų neturi reikšmės.

— Turi. Jūs pati sakėte, kad mes neapgaudinėsime Arnoldo. Svarbu, ar tai darysim, ar nedarysim.

— Tai jūs bijotės Arnoldo?

Aš pasvarsčiau.

— Taip.

— Na, tai liaukitės bijoti. Drauguži mielas, nejau nesuprantate, jog čia ir visa esmė? Turiu jus matyti bebaimį. Mano riteris privalo būti drąsus. Tik tada aš atgausiu laisvę. O jums tai irgi bus ryžtingas gyvenimo žingsnis. Kodėl jūs negalite rašyti? Todėl, kad esate baikštus, prislėgtas, susikaustęs. Žinoma, dvasiškai.

Jos žodžiai beveik sutapo su mano paties mintimis.

— Vadinasi, mes mylėsim vienas kitą dvasiškai?

— Ak, Bredli, gana tų išvedžiojimų. Renkitės.

Visą šį laiką mudu sėdėjome pusiau pasisukę vienas į kitą, nesiliesdami, tik jos pirštų galiukai lengvai patekšnojo man skruostą, švarko atlapus, petį ir rankovę, tartum užleisdami kokius kerus.

Paskui Reičelė staiga nusisuko ir išsilenkusi vienu trūktelėjimu nusimetė palaidinukę ir liemenėlę. Iki pusės nuoga ji vėl pažvelgė į mane. Tai buvo jau visai kitas reikalas.

Ji paraudo, ir jos veidas netikėtai įgijo nedrąsią, klausiamą išraišką. Jos krūtys buvo didžiulės, apvalios su plačiais rudais apskritimais aplink spenelius. Kai kūnas apnuogintas, galva atrodo visai kitaip negu apsirengus. Raudonis išplito per kaklą ir susiliejo su giliu, šlakuotu, įdegusiu trikampiu tarp krūtų. Jos kūnas alsavo tikru, neparodomuoju skaistumu. Buvo aiškiai matyti, jog taip elgtis ji nepratusi. Be to, aš jau dievai žino kiek laiko nebuvau matęs nuogos moters krūtinės. Tad žiūrėjau, bet nejudėjau iš vietos.

— Reičele, — pasakiau, — esu labai sujaudintas, tiesiog sugraudintas, bet man iš tiesų atrodo, jog tai neprotinga.

— Ak, liaukitės! — Ji staiga apkabino mane už kaklo ir pargriovė ant lovos. Toliau sekė kažkoks krutėjimas, keli trūktelėjimai, ir netrukus ji jau gulėjo greta manęs visiškai nuoga. Kūnas degė karščiu. Tankus alsavimas ir lūpos kaitino man skruostą. Ji ištarė: — O Dieve!

Gulėti apsirengusiam ir su batais greta audringai alsuojančios nuogos moters, sutikite, nėra labai džentelmeniška. Pasirėmęs alkūne pažvelgiau jai į veidą. Negalėjau leisti, kad mane nugramzdintų šis karščio škvalas. Jos veido grimasa priminė japonų paveikslus, džiaugsmas sumišęs su skausmu, akys susiaurėjusios, burna praverta. Paliečiau jos krūtis, švelniai perbraukiau delnu, lyg tyrinėdamas lietimu. Žvilgsniu nusileidau žemiau ir apžiūrėjau kūną. Jis buvo tuklus, padribęs. Delnu ėmiau glostyti pilvą, jausdamas, kaip jis trūkčioja nuo mano pirštų. Buvau susijaudinęs, netgi sukrėstas, tačiau dar neapimtas geismo. Regėjau save tarsi iš šalies, lyg paveiksle — pagyvenęs vyriškis tamsiu kostiumu su mėlynu kaklaraiščiu, gulintis šalia rožinės, nuogos, kriaušės formos damos.

— Bredli, nusirenkit.

— Reičele, — vėl pasakiau, — sakau jums, esu labai sujaudintas. Ir nuoširdžiai dėkingas. Bet aš negaliu su jumis mylėtis. Ne todėl, kad nenoriu. Aš negaliu. Man nieko neišeis.

— Ar jūs visuomet... turite sunkumų?

— O, apie „visuomet“ nėra ko kalbėti. Aš jau daugybę metų neturėjau moters. Jūs suteikėte tokią man neįprastą ir netikėtą garbę. O aš pasirodžiau nevertas jos.

— Nusirenkite. Aš tik noriu jus apkabinti.

Man buvo siaubingai šalta ir vis dar regėjau save iš šalies. Vis dėlto nusiaviau batus, nusimoviau puskojines, kelnes ir apatinukes, nusirišau kaklaraištį. Marškinių, paklusdamas savisaugos instinktui, nenusivilkau, bet netrukdžiau karštiems virpantiems Reičelės pirštams atsagstyti sagas. Gulėjau jos glėbyje sustingęs, drebėjau iš šalčio ir, drovių jos delnų glostomas, pro rusvų jos plaukų debesį, per užuolaidų tarpą staiga išvydau linguojančio po langu medžio lapiją ir pasijutau esąs pragare.