Айрис Мердок - Juodasis princas

— Reičelė pasakė Arnoldui, kad aš rėžiu sparną?

— Taip. Jiedu juokėsi ligi iškritimo.

— Tu meluoji, — pasakiau ir išėjau iš kambario.

Kristiana šūktelėjo man pavymui.

— Bredai, prašau tavęs, būkim draugai.

Nuėjau prie laukujų durų, lyg ketindamas tuoj pat važiuoti Priscilos, lyg norėdamas kuo greičiau pabėgti nuo Kristianos, kai suskambėjo skambutis. Iškart atlapojau duris. Tai buvo Arnoldas.

Jis nusišypsojo iš anksto nutaisyta šypsena, atsiprašoma, ironiška, gailia. Aš pasakiau:

— Jūsų verslo partnerė čia.

— Tai ji jums pasakė?

— Taip. Judu pradedate prekybą galanterija. Įeikite.

— Labas, drauguži! — šūktelėjo Arnoldui už mano nugaros Kristiana. Jie smagiai nudrožė į svetainę, kiek pasvyravęs, aš nusekiau jiems iš paskos. Kristiana, stovėdama vidury kambario, avėsi batelius. Ji buvo su labai gražia, sodriai žalios spalvos medvilnine suknele. Dabar aš, žinoma, pastebėjau, kad ji žydė: ta išlenkta protinga burna, ta apvali gudri nosis, paslaptingos gyvatiškos akys. Ji buvo tokia pat graži, kaip ir jos suknelė — Izraelio karalienė. Paklausiau Arnoldą:

— Jūs žinote, kad ji žydė?

— Kas? Kristiana? Aišku, žinau. Nuo pat mūsų pažinties pradžios.

— Iš kur?

— Paklausiau.

— Bredas mano, kad tarp mudviejų romanas, — tarė Kristiana.

— Klausykite, — kreipėsi į mane Arnoldas, — tarp mudviejų su Krise nieko nėra. Mes tik draugai. Juk esate girdėjęs apie tokį dalyką, tiesa?

— Vyro ir moters draugystė neįmanoma, — atsakiau. Aš tai ką tik, staiga praregėjęs, aiškiai suvokiau.

— Įmanoma, jeigu jie pakankamai protingi, — įsiterpė Kristiana.

— Vedę žmonės negali leistis į tokias draugystes, — tvirtinau savo. — Tai būtų neištikimybė.

— Dėl Reičelės jūs nesijaudinkit, — tarė Arnoldas.

— Bet aš jaudinuosi. Ir net labai. Ypač kai anądien pamačiau ją su pamušta akimi.

— Aš jai akies nepamušiau. Taip išėjo netyčia. Juk jums paaiškinau.

— Prieš mums kalbantis toliau, — pasakiau, — būkite malonus, paprašykite savo partnerės, kuri ką tik antrąsyk pagrobė mano seserį, palikti šiuos namus.

— Aš išeisiu, — atsakė Kristiana, — bet pirma leisk man pasakyti trumputę kalbą. Dievaži, man labai gaila, kad viskas taip išėjo. Bet, garbės žodis, Bredai, tu gyveni fantazijų pasaulyje. Aš buvau pilna susijaudinimo, kai grįžau į Angliją, ir atėjau tiesiai pas tave. Kito vyro savimeilė būtų paglostyta. Man nors ir per penkiasdešimt, bet aš dar nesu sugriuvusi. Laive aš sulaukiau trijų pasiūlymų tekėti, ir visi jie buvo iš vyrų, kurie nežinojo, kad esu turtinga. O ir kas čia blogo, jei esi turtinga? Tai patrauklus dalykas. Turtingi žmonės būna malonesni, ramesni, santūresni. Aš visai nebloga partija. Bet atėjau tiesiai pas tave. Ir atsitiko taip, kad pas tave susitikau Arnoldą, mudu įsišnekom, jis daug manęs klausinėjo, aš pasirodžiau jam įdomi. Tai draugystės laidas, ir mudu susidraugavome. Bet tai iš tiesų draugystė, o ne romanas. Kam jis mums? Mudu per daug protingi. Aš ne mergytė trumpu sijonėliu, ieškanti susižavėjimų. Aš velniškai protinga moteris, kuri nori jai likusį gyvenimą pagyventi savo malonumui, nori laimės ir malonumų, o ne tos niekingos jausmų sumaišties. Savo poreikius aš žinau. Ten, Ilinojuje, daug metų lankiausi pas psichoanalitikus. Su vyrais aš noriu tik draugiškų santykių. Mėgstu žmonėms padėti. Ar žinai, kad padėti žmonėms — tai vienas didžiausių smagumų? Ir esu smalsi. Man norėtųsi pažinti kuo daugiau žmonių, susigaudyti, kuo jie gyvena. Ir visai nenoriu lįsti į slaptas, negarbingas dramas. Ketinu gyventi atvirai. Ir mudu su Arnoldu viską darom atvirai. Tu tiesiog nieko nesupratai. Aš noriu, kad ir mudu būtume draugai, Bredai. Noriu, kad šia draugyste išpirktume praeitį, panašiai kaip atpirkimas meile...

Aš suaimanavau.

— Nesityčiok iš manęs, aš kalbu rimtai, suprantu, kad atrodau juokingai...

— Visai ne, — pasakiau.

— Mano amžiaus moterys beveik visuomet atrodo kvailai, kai kalba iš tikrųjų rimtai, tačiau tam tikra prasme, kadangi mums nebėra ko prarasti, mes, atvirkščiai, būname protingesnės. Ir kadangi mes moterys, mūsų pareiga — padėti žmonėms, skleisti šilumą, rūpintis. Aš nebandau tavęs pagauti ar įvaryti į kampą, tik paprasčiausiai noriu, kad mudu dar kartą pabandytume geriau pažinti vienas kitą, tada galbūt pasikeistų į gera ir mudviejų santykiai. Aš daug vargo patyriau tame Ilinojuje, kasdien vis labiau toldama nuo vargšo Evanso, ir visą laiką prisimindavau, kiek skriaudų tau prisikaupė ir kaip tau vis atrodydavo, kad aš ant tavęs užsisėdau, gal taip ir buvo, nesiginu. Tiktai nuo to laiko aš pasidariau protingesnė ir, galimas daiktas, — bent jau tikiuosi, — mažumėlę geresnė. Na, kodėl gi mes negalėtume susėdę pasišnekėti apie senus laikus, apie mūsų bendrą gyvenimą...

— Kurį, kaip aš suprantu, tu jau apsvarstei su Arnoldu.

— Na ir kas? Suprantama, jis pasidomėjo, o aš nieko neslėpiau. Tai nėra uždrausta tema, kodėl negalėčiau jos svarstyti? Mano nuomone, mudviem reikėtų pasišnekėti atvirai, nuoširdžiai ir vienąkart palengvinti širdį? Žinau, kad man tikrai tai išeitų į gera. Sakyk, ar tu kada nors esi buvęs pas psichoanalitiką?

— Pas psichoanalitiką!? Žinoma, ne!

— Na, nebūk toks tikras, jog tau to nereikia. Man regis, tu visai susipainiojai.

— Paprašykite savo bičiulę išeiti, gerai? — kreipiausi į Arnoldą.

Jis nusišypsojo.

— Aš einu, Bredai, jau einu. Žinai ką? Tu dabar man nieko neatsakyk, bet pagalvok apie tai. Aš tave prašau, nusižeminusi maldauju — girdi, nusižeminusi! — rasti laiko ir su manimi pasikalbėti, pasikalbėti rimtai, iš širdies apie mudviejų praeitį, apie tai, kas mums buvo ne taip. Ir ne tiek dėl savęs paties, kiek dėl manęs. Štai ir viskas. Pagalvok, gerai? Iki.

Ji pasuko prie durų. Aš pasakiau:

— Luktelėk. Tam, kas daug metų lankėsi pas psichoanalitikus, gal pasirodys ir per šiurkštu, bet tu man atgrasi ir aš nenoriu tavęs matyti.

— Aš suprantu, tau baisu...

— Man nebaisu. Tiesiog tu man nepatinki. Tu priklausai prie tų įteiklių pavergėjų, kurių aš nepakenčiu. Atleisti aš tau negaliu ir nebenoriu tavęs matyti.

— Turbūt tai klasikinis meilės — neapykantos atvejis...

— Meilės nėra. Tik neapykanta. Būk tiek garbinga, kad tai suprastum, jeigu jau esi tokia protinga. Ir štai dar kas. Dabar aš šnektelėsiu su Arnoldu, o paskui atvažiuosiu pasiimti sesers, ir tuo bet kokie santykiai tarp mudviejų baigti.

— Klausyk, Bredai, yra dar vienas dalykas, kurį turiu tau pasakyti. Manau, aš tave supratau...

— Nešdinkis lauk. O gal nori, kad išgrūsčiau tave jėga?

Ji linksmai nusikvatojo parodydama baltus dantis ir raudoną liežuvį.

— Oho! Įdomu, ką tai galėtų reikšti? Tik, žiūrėk, atsargiau, tame Moterų klube aš išmokau ir karatė. Na gerai, išeinu. Bet vis dėlto tu pagalvok apie tai, ką sakiau. Kam sąmoningai rinktis neapykantą? Kodėl įvairumo dėlei nepasirinkti malonumo ir gerų santykių? Na gerai, gerai, išeinu. Iki!

Ji iškaukšėjo kulniukais ir išgirdau ją juokiantis, kai uždarė duris.

Aš atsigręžiau į Arnoldą:

— Nežinau, ką jūs galvojate apie Reičelę ir...

— Bredli, aš juk ne tyčia užgavau Reičelę, žinau, aš kaltas, bet taip išėjo atsitiktinai. Jūs manim netikite.

— Ne. — Aš vėl pajutau Reičelei švelnų gailestį, ne tą nesąmonę dėl kojų, o tikrą tikrą gailestį.

— Paklausykit, luktelėkit valandėlę. Reičelė jau seniai nusiramino, o jūs vis dar karščiuojatės dėl manęs ir Kristianos. Suprantu, jūs laikote Kristianą savo nuosavybe...