Айрис Мердок - Juodasis princas

— Jūs iš visko tik juokiatės.

— Nesijuokiu. Tokia mano kalbos maniera. Galėtumėt geriau mane pažinti.

— Taip, taip, žinau. Dieve mano, aš viską sugadinau. Net ir jūs nebe taip su manim šnekatės. Arnoldas perviliojo jus į savo pusę. Jūs jam reiškiate daug daugiau negu aš. O, jis viską iš manęs atima.

— Reičele! Paklausykit. Mano santykiai su jumis visiškai nepriklauso nuo mano santykių su Arnoldu.

— Geranoriški žodžiai. Bet iš tiesų jau taip nėra.

— Prašau, pasistenkite prisiminti, ką iš tiesų jis pasakė jums šįryt, na, tada, kai pasiuntė jus...

— Ak, kaip jūs mane kankinate ir erzinate! Na, pasakė maždaug taip: „Nepamanyk, kad tau dabar nevalia matytis su Bredliu. Atvirkščiai, aš tau patarčiau tuoj pat pas jį nuvažiuoti. Jis ten dega nekantrumu aptarti su tavimi mudviejų paskutinį pokalbį. Nuvažiuotum, pasišnekėtum su juo nuoširdžiai, atvirai. Tau jis daugiau pasakytų nei man. Jis dabar truputį įsižeidęs, ir jam bus naudinga palengvinti sielą. Taigi keliauk.“

— Viešpatie! Ir jis tikisi, kad jam atraportuosite viską apie mudviejų pokalbį?

— Galbūt.

— O jūs išpasakosite?

— Galbūt.

— Aš nesuprantu tokių dalykų.

— Cha cha!

— Ar tiesa, kad Arnoldas prasidėjo su Kristiana?

— Jūs įsimylėjęs tą savo Kristianą.

— Nešnekėkit kvailysčių. Ar tiesa, kad Arnoldas...

— Nežinau. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti, nusibodo. Nors gal ir ne griežta šio žodžio prasme. Man tai nerūpi. Jis elgiasi kaip visiškai laisvas žmogus, visada taip elgdavosi. Jeigu nori matytis su Kristiana, tai ir matosi. Jiedu rengiasi kartu pradėti kažkokį verslą. Ir man visai neįdomu, ar jie kartu ir miega.

— Reičele, na, susiimkit ir pasistenkit atsakyti aiškiau. Ar Arnoldas iš tiesų mano, kad aš meilinuosi jums prieš jūsų valią? Ar jis tik nori viską užglostyti?

— Nežinau, ką jis mano, ir man tai nerūpi.

— Prašau, pasistenkit man atsakyti. Tiesa svarbi. Kas įvyko vakar vakare, kai sugrįžo Arnoldas, o mes buvome... Prašau, papasakokite viską smulkiai. Pradėkite kad ir nuo to momento, kai jūs nubėgote laiptais žemyn.

— Aš nubėgau laiptais žemyn. Arnoldas buvo išėjęs į verandą. Aš koridoriumi prasmukau į virtuvę, iš ten pro užpakalines duris — į sodą ir iš ten priėjau prie verandos, lyg tik dabar būčiau jį pastebėjusi. Tada nusivedžiau jį į sodą kažko parodyti ir kuo ilgiau ten užlaikiau, ir viskas buvo gerai. Bet po pusvalandžio parsirado Džuliana ir pasakė, kad susitikusi su jumis ir kad jūs buvęs pas mus.

— Aš to nesakiau. Ji pati taip pamanė, o aš nepaneigiau.

— Na, tai tas pats. Paskui Džuliana papasakojo, kokius batus jai nupirkote. Prisipažinsiu, tai mane nustebino. Ir užteko jums šaltakraujiškumo! Arnoldas tik kilstelėjo antakius — žinote, kaip jis moka. Bet Džulianos akivaizdoje nepasakė nė žodžio.

— Palūkėkit. O ar pastebėjo Arnoldas, kad Džuliana su mano puskojinėmis?

— Hm! Tai kitas klausimas. Man regis, nepastebėjo. Džuliana užlipo aukštyn tiesiai į savo kambarį matuotis batų. Ir daugiau nebepasirodė, kol Arnoldas išvažiavo pas jus. Tik tada ji man papasakojo apie puskojines. Jai tai pasirodė baisiai juokinga.

— Aš juk viską tada sugniaužiau ir kyštelėjau į kišenę ir...

— Taip, taip, aš viską taip ir įsivaizdavau. Beje, štai jos. Aš jas išskalbiau. Dar drėgnokos. Džulianai pasakiau, kad ji kurį laiką neminėtų jūsų tėvo akyse. Pasakiau, kad jį supykdė jūsų recenzija. Taigi incidentas su puskojinėmis baigtas.

Paslėpiau toliau iš akių tuos drėgnus gniutulus, tas nepadorias užuominas.

— O toliau? Ką pasakė Arnoldas, kai Džuliana užlipo į viršų?

— Paklausė, kodėl aš nepasakiau, kad jūs buvot atėjęs.

— O ką jūs atsakėt?

— Ką aš galėjau atsakyti? Aš visiškai sutrikau iš to netikėtumo. Nusijuokiau ir pasakiau, kad esu įširdusi ant jūsų. Kad jūs elgėtės gana nesantūriai ir man teko jus išprašyti, na, o jam nenorėjau sakyti — pagailėjau jūsų.

— Negi negalėjote sugalvoti ko nors tinkamesnio?

— Ne, negalėjau. Džulianai esant aš visai nepajėgiau galvoti, o paskui iškart turėjau ką nors pasakyti. Galvoje man buvo tik viena — teisybė. Ir daugiausia, ką galėjau padaryti, tai pasakyti pusiau teisybę.

— Galėjote pasakyti ir visą neteisybę.

— Jūs irgi. Kam jūs leidote Džulianai suprasti, jog lankėtės pas mus?

— Taip, suprantu. Ir Arnoldas jumis patikėjo?

— Nesu tikra. Jis žino, kad aš melagė, gana dažnai sugaudavo mane meluojant. O aš jį. Mes abu žinom, kad esame melagiai, ir taikstomės su tuo kaip visi vedę žmonės.

— Ak, Reičele, Reičele...

— Jūs sielojatės dėl pasaulio netobulumo, tiesa? Šiaip ar taip, Arnoldui tai nesvarbu. Jeigu aš kuo nors ir prasikaltau, jam tik geriau, tai duoda jam moralinę teisę elgtis dar laisviau. Ir kol jis padėties šeimininkas ir gali kartkartėmis jums įgelti, jam net smagu. Iš jūsų pusės jis nemato rimtos grėsmės savo santuokai.

— Suprantu.

— Ir jis, be abejonės, teisus. Kokia jau čia grėsmė.

— Jokios grėsmės?

— Jokios. Jūs paprasčiausiai prisitaikėte prie manęs iš savo gerumo ir gailesčio. Prašau neprieštarauti, aš tai žinau. O kad Arnoldas rimtai nežiūri į jus kaip į lovelasą, kas gi čia nuostabaus. Ir kas juokingiausia, kad jūs iš tiesų jam labai daug reiškiate.

— Taip, — pasakiau aš. — O dar juokingiau, kad, nors ir laikau jį tam tikra prasme nepakenčiamu, jis man taip pat labai daug reiškia.

— Taigi, kaip matote, drama plėtojasi tarp judviejų. O aš kaip visada — šalutinė aplinkybė.

— Ne, ne.

— Kai vyrai kalbasi tarpusavyje, jie, suprantama, išduoda moterį, tai jiems išeina savaime. Tai, kad Arnoldas jums apsimetė, jog patikėjo mano pasakojimu, rodo ir kažkokią panieką man. Panieką ir man, ir jums. Tačiau jums jis vis tiek merkia akį.

— Akies jis man niekad nemerkia.

— Sakau perkeltine prasme, žioplas jūs žmogau. Na, ką gi, tiek to, mano skrydis į laisvę, kaip matote, buvo labai trumpas. Ir baigėsi tik apgailėtina audra vandens stiklinėje, o aš vėl kapstausi purve ir menkystėje. Vėl viskas atiteko Arnoldui. O Viešpatie! Santuoka — tai toks keistas meilės ir neapykantos raizginys. Aš neapkenčiu Arnoldo ir bijau jo, būna akimirkų, kai, rodos, galėčiau jį užmušti. Tačiau jį ir myliu. Jeigu jo nemylėčiau, jis neturėtų tos klaikios galios mane valdyti. Ir aš žaviuosi juo, žaviuosi jo knygomis, mano nuomone, jos puikios.

— Ką jūs, Reičele!

— O jūsų recenziją laikau kvaila ir pikta.

— Nieko sau.

— Jus paprasčiausiai graužia pavydas.

— Nebekalbėkim apie tai, Reičele, labai prašau.

— Atsiprašau. Jaučiuosi tokia sugniuždyta. Ir pikta ant jūsų, jog kažko jums pritrūko — drąsos ar sėkmės? — kad išgelbėtumėt mane ar apgintumėt, ar dar ką padarytumėt. Matote, aš net nemoku pasakyti, ko laukiau. Palikti Arnoldo neketinau, tai neįmanoma — aš numirčiau. Man tik norėjosi bent truputėlio asmeninio gyvenimo, savų paslapčių, turėt ką nors, kas nebūtų kiaurai persmelkta Arnoldo. Bet, atrodo, ir tai neįmanoma. Judu viską vėl pradėsite iš naujo...

— Kas per pasakymas!

— Vėl abu varinėsit savo intelektualias šnekas, o aš likusi nuošaly plausiu indus ir klausysiuos, kaip judu dudenat, dudenat, dudenat... Viskas vėl bus kaip buvo.

— Reičele, brangioji, — pasakiau aš, — paklausykit. Kodėl gi jums iš tikrųjų neturėti asmeninio gyvenimo? Kalbu ne apie meilės ryšį — nei jums, nei man neužtektų tam temperamento. Aš turbūt iš tiesų baisiai sukaustytas normų, bet manęs tai nevargina. Ryšys priverstų mus meluoti, išsisukinėti, ir apskritai tai negerai...