Айрис Мердок - Juodasis princas

Mano santykiai su seserimi buvo gerokai paprastesni, bet kartu ir gerokai sudėtingesni. Brolių ir seserų ryšiai apskritai labai painūs, nors visų suvokiami kaip duotybė, ir atviraširdžiai žmonės kartais nė neįtaria, į kokį meilės ir neapykantos, atsidavimo ir rungtyniavimo voratinklį jie įsipynę. Kaip jau esu aiškinęs, aš tapatinau save su Priscila. Sukrėtimas, kurį patyriau išvydęs Rodžerio laimę, buvo savigynos reakcija. Tai, kad jis sugebėjo nebaudžiamas pakeisti seną žmoną į jauną, kėlė man pasipiktinimą. Nesiginčysiu, tai kiekvieno vyro svajonė, bet šiuo atveju ta sena žmona buvau aš. Aš net manau, jog tam tikra prasme savo užuojautą Reičelei galiu kildinti iš užuojautos Priscilai, nors Reičelė, aišku, buvo visai kas kita — daug tvirtesnio būdo, protingesnė, įdomesnė ir patrauklesnė. Antra vertus, Priscila erzino mane iki pasiutimo. Aš iš viso nepakenčiu ašarų ir zyzimo. (Buvau labai sujaudintas, kai Reičelė pasakė apie „ugnį“. Sielvartas turi skelti kibirkštis, o ne varvinti ašaras.) Mano taip didžiai vertinamas tylėjimas, be kita ko, reiškia ir mokėjimą sukąsti dantis, kai tave muša. Nemėgstu ir ašaringų išpažinčių. Skaitytojai turbūt pastebėjo, kaip aš pasiskubinau nutildyti Frensį Mario. Tuo irgi skiriuosi nuo Arnoldo. Arnoldas nesirinkdamas klausosi kiekvieno skundų ir atsivėrimų, netgi tikina, jog tai jo, kaip rašytojo, „pareiga“. (Taip jis išbandė šį savo talentą su Kristiana jau per pirmą jų susitikimą.) Žinoma, jis tai daro daugiau iš piktdžiugiško smalsumo negu iš užuojautos, ir dėl to paskui kyla visokiausių piktumų ir nesusipratimų. Arnoldas meistriškai reiškia suvaidintą užuojautą tiek moterims, tiek vyrams. Aš to nepakenčiu. Grįždamas prie Priscilos turiu pasakyti, jog buvau labai susirūpinęs dėl jos bėdų, bet labai nenorėjau į jas įsivelti. Mano manymu, jei imiesi padėti artimam žmogui, turi pirma blaiviai įvertinti savo galimybes, tokia yra gerumo sąlyga. (Arnoldas niekada to nesugebėdavo.) Aš nesirengiu leisti, kad dėl Priscilos nukentėtų mano darbas. Ir neketinu jos laikyti, kaip sakė Reičelė, „žlugusiu žmogumi“. Taip lengvai žmogaus nesužlugdysi.

Tai, kad Priscilą išsivežė Kristiana, aišku, buvo „nepadoru“, bet greičiau tai uždavė man galvosūkį, negu papiktino. Jau buvau linkęs palikti viską kaip yra. Išpirkos už savo įkaitę Kristiana negaus. Bet aš nemaniau, kad ji tai supratusi pames Priscilą. Galbūt aš ir vėl atsidūriau Arnoldo įtakoje. Yra žmonių, kuriems valios jėga pakeičia moralę. „Kibumas“, kaip pasakytų Arnoldas. Būdama mano žmona, Kristiana šią valios jėgą naudojo tam, kad pavergtų ir pranoktų mane. Menkesnio masto žmogus, ko gero, būtų pasidavęs ir mainais gavęs vedybinį gyvenimą, gal netgi laimingą. Galima visur matyti nemažai gyvenimu patenkintų vyrų, kuriuos valdo, tiksliau vairuoja (iš tiesų vairuoja lyg laivą) geležinės valios moterys. Nuo Kristianos mane išgelbėjo menas. Menininko siela sukilo manyje prieš tą masinį įsiveržimą (panašų į virusų invaziją į organizmą). Neapykanta Kristianai, kurią puoselėjau savo širdyje visus šiuos metus, buvo natūralus mano kovos, kad išlikčiau, produktas ir savotiškas ginklas. Kad galėtum nuversti tironą tiek visuomenėje, tiek asmeniniame gyvenime, reikia išmokti neapkęsti. Tačiau dabar, kai pavojus iš esmės jau praėjo ir aš pradėjau linkti į didesnį objektyvumą, man pasidarė akivaizdu, kaip teisingai, kaip protingai Kristiana tvarkėsi ir kūrė save. Gal mane paveikė tas, kad sužinojau, jog ji žydė. Jau buvau beveik nusiteikęs naujoms varžyboms su ja, žadančioms man lengvą pergalę. Galutinis mano triumfas galėjo būti jai rodomas šaltas ir net linksmas abejingumas. Bet visa tai atrodė miglota. Svarbiausia buvo tai, jog galėjau pasitikėti Kristiana kaip dalykišku ir patikimu žmogumi, koks aš pats nebuvau, todėl nusprendžiau palikti Priscilą pas ją.

Vėlesnių įvykių šviesoje iš pradžių buvau linkęs smerkti save už viską, ką tada dariau. Nesiginčysiu, kartais bjauriai elgiesi iš sąmoningų nedorų paskatų. (Tokių nedorų paskatų aš įtariau turint Kristianą, nors, kaip vėliau pasirodė, perdėjau.) Bet dažniausiai taip elgiamasi iš kažkokio pusiau sąmoningo nedėmesingumo, savotiškos apatijos, kai nebejauti laiko tėkmės. Kaip jau pradžioje minėjau, kiekvienas menininkas žino, jog tarpelis tarp vienos kūrybos stadijos, kai sumanymas dar nėra tiek subrendęs, kad galėtum jį įgyvendinti, ir kitos, — kai jau per vėlu jį tobulinti, dažnai būna plonytis lyg adata. Genijų galbūt ir sudaro gebėjimas ištempti tą siaurą tarpelį visam darbo periodui. Dauguma menininkų dėl tingumo, nuovargio, nemokėjimo susikaupti, žiūrėk, ir peršoka tiesiai iš pirmosios stadijos į antrąją, nepaisydami visų vilčių ir gerų ketinimų, su kuriais naują darbą pradėjo. Ir tai iš esmės moralinė problema, nes kiekvienas menas tam tikra prasme veržiasi į gėrį. Panašus perėjimas egzistuoja ir kasdienėje moralinėje veikloje. Mes užmerkiam akis į tai, ką darom, kol paaiškėja, kad jau nieko nebeįmanoma pakeisti. Mes neleidžiam sau susitelkti ties lemiamu momentu, o juk jį taip sunku įžvelgti net ir specialiai jo ieškant. Mes atsiduodame drumstam egzistencijos srautui, aklai ieškome malonumų, vengiame skriaudų ir taip plaukiame, kol pasidaro akivaizdu, jog nieko nebegalima pataisyti. Iš čia tas amžinas prieštaravimas tarp savęs pažinimo, kuris pasiekiamas objektyviai, per savistabą, ir savo „aš“ suvokimo, įgyjamo subjektyviai; prieštaravimas, dėl kurio tikriausiai prieiti iki tiesos apskritai neįmanoma. Savęs pažinimas — pernelyg abstraktu, savęs suvokimas — pernelyg asmeniška, svaigu, įstabu. Gal kokia harmoninga vaizduotė, savotiškas moralės genijus, ir sugebėtų įnešti čionai aiškumo, sukurti jausmą ir jį valdyti kaip aukštesnės ir bendresnės sąmonės funkciją. Ar esama natūralaus, šekspyriško džiaugsmo moralinėje būtyje? O gal teisūs Rytų išminčiai keldami savo mokiniams tikslą laipsniškai, bet visiškai sunaikinti svajojantį „aš“?

Ši problema lieka neišaiškinta, nes nėra filosofo, ir kažin ar atsirastų bent vienas rašytojas, kuris mokėtų pasakyti, iš ko gi susideda toji mįslinga medžiaga — žmogaus sąmonė. Kūnas, išoriniai objektai, šmėkščiojantys prisiminimai, mielos fantazijos, kitos sielos, kaltės jausmas, baimė, abejonės, melas, džiaugsmai, skundai, širdį veriantis skausmas — tūkstantis dalykų, vos apčiuopiamų žodžiais, gyvuoja kartu, sulydyti į viena žmogaus sąmonės fenomeno. Kaip čia išvis įmanoma asmeninė atsakomybė — klausimas, galintis įvaryti į kampą kiekvieną užgalaktinį tyrinėtoją, sumaniusį perprasti judėjimo laike būdą. Ir kaip galima šią paslaptingą materiją liesti ar tobulinti, kaip galima sąmonę keisti? Ji srūva, teka aplink valią, kaip vanduo aplink akmenį. Gal išeitis — nuolatinė malda? Tokia malda į kiekvieną iš daugelio šitų skyrių įšvirkštų po vieną dozę antiegoizmo. (Tai, savaime aišku, neturi nieko bendro su Dievu.) Tačiau indo dugne tiek daug nuosėdų, beveik visi natūralūs mūsų rūpesčiai yra tokios žemos prigimties, jog sudriskusi mūsų sąmonė susilydo draugėn tik per didį meną ar karštą meilę. Nei vieno, nei kitos nebuvo mano painiuose, beveik nesąmoninguose veiksmuose.

Ko gero, iki šiol taip ir nesugebėjau aiškiai perteikti tos galingos nuojautos, jog mano gyvenime artinasi didingas meno kūrinys, nuojautos, kuri tuo metu mane visiškai buvo užvaldžiusi. Ji taip nušvietė kiekvieną mano sąmonės kampelį, jog aš, pavyzdžiui, klausydamasis Reičelės balso arba žiūrėdamas į Priscilos veidą, visą laiką galvodavau: „Atėjo metas.“ Ne žodžiais, aš iš viso apie tai negalvodavau žodžiais, tik jaučiau kažką nepaprasta, kas laukė manęs netolimoje ateityje ir buvo magnetiškai susiję su manimi, su mano siela ir kūnu, kuris tarpais tikra to žodžio prasme svyravo ir drebėjo, veikiamas baisios ir valdingos stebuklo jėgos. Kokią įsivaizdavau būsimą knygą? Negalėčiau pasakyti. Tik intuityviai jaučiau jos buvimą ir jos tobulybę. Menininkas, įgijęs galios, žvelgia į laiko tėkmę su dieviška ramybe. Vilčių išsipildymo reikia tik kantriai laukti. Tavo kūrinys apsireikš arba tiesiog atsiras užbaigtas, kai ateis jo valanda, — kad tik praeitų kaip dera tavo tarnystės ir mokymosi metai. (Taip išminčius visą gyvenimą žiūri į bambuko šaką, kad vėliau nesuklysdamas galėtų ją nupiešti vienu plunksnos brūkštelėjimu.) Man reikėjo tik vieno — vienatvės.