Айрис Мердок - Juodasis princas

Kokie tos vienatvės vaisiai, aš dabar žinau, mano mielas bičiuli, kur kas geriau ir nuodugniau nei tada, — savo patirties ir jūsų išminties dėka. Tas žmogus, koks aš tada buvau, man atrodo aklas ir belaisvis. Nuojauta manęs neapgavo, ir kryptis buvo pasirinkta teisingai. Tiktai kelias pasirodė kur kas ilgesnis, negu tikėjausi.

Kitą rytą, praėjus dienai po slogaus mano pokalbio su Reičele, aš vėl ėmiausi krautis lagaminus. Praleidau neramią naktį, lova tarytum degė po manimi. Ir nusprendžiau išvykti. Be to, ketinau nuvažiuoti į Noting Hilą — aplankyti Priscilos ir šaltai, dalykiškai pasikalbėti su Kristiana. Susitikti prieš išvažiuodamas su Reičele arba Arnoldu nenorėjau. Verčiau iš savo vienatvės abiem parašysiu po ilgą laišką. Iš anksto džiaugiausi, su kokiu malonumu rašysiu tuos laiškus: jausmingą ir padrąsinantį — Reičelei, ironišką ir atgailaujamą — Arnoldui. Man tik reikėjo truputį pagalvoti, ir, be jokios abejonės, tuoj būčiau susigaudęs situacijoje, radęs būdą kaip apsiginti ir patenkinti juos abu. Reičelei — amitie amoureuse 11 , Arnoldui — mūšis.

Protas, amžinai susirūpinęs savimi, jautriai reaguoja į viską, kas kenkia jo savigarbai (tuštybei). Ir kartu nepavargdamas ieško būdų, kaip atsimokėti už padarytus jam nuostolius. Aš buvau susigraužęs ir sugėdintas dėl to, kad Reičelė laiko mane tuščiakalbiu ir nevykėliu, o Arnoldas visą šį reikalą vaizduoja taip, lyg būtų mane „demaskavęs“. (Ir, kas dar blogiau, man „atleidęs“!) Mintyse aš jau perpiešiau visą paveikslą. Juk jie abu dabar mano rankose, Reičelę aš dar paguosiu, o su Arnoldu atsiskaitysiu. Atsakydamas į šį iššūkį mano nukentėjęs išdidumas vėl pakėlė galvą.

Aš paguosiu Reičelę nekalta meile. Šis sprendimas ir jau vien pats šio „teisingo“ žodžio skambesys tą neužmirštamą rytą vėl sugrąžino man pasitikėjimą — vėl pasijutau doras žmogus. Tačiau mintyse jau sukosi kitas dalykas — Kristianos paveikslas. Būtent paveikslas, o ne kokie nors su ja susiję sumetimai. Šie paveikslai, praplaukiantys tamsioje mūsų sąmonės oloje (nes, kad ir ką sakytų filosofai, mūsų sąmonė iš tiesų tamsi ola, pilna plaukiojančių šešėlių), savaime aišku, nėra neutralūs, jie jau persmelkti mūsų santykio, peršviesti jo. Aš vis dar kartkartėmis jausdavau savo engėjai mirtiną neapykantą. Taip pat jaučiau jau minėtą abejotiną poreikį atitaisyti tą apgailėtiną įspūdį, kurį padariau, rodydamas abejingumą. Aš atskleidžiau per daug emocijų. Dabar žiūrėsiu į ją su šaltu smalsumu. Mintyse įdėmiai žiūrėdamas į jos švytintį paveikslą aš staiga išvydau, kaip jis keičiasi man tiesiog akyse. Ar tik negrįžta prisiminimai apie tai, jog kitados ją mylėjau?

Krestelėjau galvą, uždariau lagaminą ir spragtelėjau. Kad tik galėčiau pradėti darbą! Diena vienatvės, ir jau galėčiau kai ką parašyti: keletą vertingų, brandžių žodžių, krintančių lyg sėkla dirvon. O jau tada susitvarkyčiau ir santykius su praeitim. Su niekuo nesitaikyčiau, nieko neišpirkčiau, o paprasčiausiai nusimesčiau karčios atgailos naštą, kurią visą gyvenimą vilkau.

Suskambėjo telefonas.

— Čia Hartbornas.

— O, sveiki.

— Kodėl jūsų nebuvo?

— Kur?

— Mūsų vakare. Mes juk specialiai išrinkome jums patogią dieną.

— Ak, Dieve mano! Atleiskit.

— Visi buvo taip nusivylę.

— Man siaubingai gaila.

— Mums irgi.

— Aš... aš tikiuosi, jog vakaras vis tiek pasisekė...

— Nors jūsų ir nebuvo, vakaras išties praėjo puikiai.

— Kas atėjo?

— Visa senoji kompanija. Binglis ir Grei Pelhemas, ir Daisonas, ir Rendolfas, ir Metsonas, ir Heidli Smitas, ir...

— O ponia Grei Pelhem ar buvo?

— Ne.

— Nuostabu. Hartbornai, man taip nepatogu.

— Nieko, Pirsonai. Gal pavalgom priešpiečių?

— Aš išvykstu.

— A, taip. Aš irgi mielai dingčiau iš miesto. Atsiųskite atviruką.

— Iš tiesų, aš labai atsiprašau...

— Na, ką jūs.

Aš padėjau ragelį. Pajutau ant savęs sunkią likimo ranką. Net oras aplinkui pasidarė tvankus, tartum būtų pilnas smilkalų ar žiedadulkių. Pažiūrėjau į laikrodį. Metas važiuoti į Noting Hilą. Sustojau priešais įstiklintą spintelę, kur pavirtęs ant šono gulėjo buivolas su savo raitininke. Aš taip ir neišdrįsau ištiesinti buivolo kojos, bijojau nulaužti trapią bronzą. Už lango įstriži saulės spinduliai it bekūnis kontraforsas rėmė pajuodusią sieną, nutvieksdami nėriniais išskydusį purvą ir plaišas tarp plytų. Viskas ir viduje, ir lauke virpėjo nuo aiškumo, atrodė, ir negyvasis pasaulis rengėsi tarti žodį.

Ir tada sutilindžiavo durų skambutis. Nuėjau atidaryti. Tai buvo Džuliana Bafin. Pažvelgiau į ją nustebęs.

— Bredli, tu užmiršai! Aš atėjau pokalbiui apie „Hamletą“.

— Aš neužmiršau, — atsakiau ir mintyse nusikeikiau. — Įeik.

Ji pirma manęs įžengė į svetainę ir prie inkrustuoto staliuko pritraukė dvi kėdes lyros pavidalo atlošais. Ant vienos iš jų atsisėdo ir atsivertė knygą. Buvo apsiavusi violetiniais aulinukais, apsimovusi rožinės spalvos pėdkelnes ir vilkėjo trumpą panašią į marškinius alyvų suknelę. Savo tankius rusvai auksinius plaukus buvo susišukavusi ar tiesiog atmetusi atgal, ir jie lyg plati vėduoklė skleidėsi jai už galvos. Veidas spindėjo vasara, saule ir sveikata.

— Tie patys aulinukai, — pasakiau.

— Taip. Truputį karštoka, bet aš taip norėjau tau su jais pasirodyti. Man jie baisiai patinka, labai tau ačiū. Ar tu tikrai neprieštarausi, jei mes pasikalbėsim apie Šekspyrą? Atrodo, lyg rengeisi kažkur eiti. Tu tikrai nebuvai užmiršęs, kad aš turiu ateiti?

— Ne, ne. Žinoma, neužmiršau.

— Ak, Bredli, tu taip ramini man nervus! Visi mane erzina, išskyrus tave. Aš neatsinešiau antro teksto. Manau, tu jį turi?

— Taip. Štai.

Aš atsisėdau jai priešais. Ji sėdėjo ant kėdės šonu, iškišusi iš po stalo kojas violetiniais aulinukais. Aš atsisėdau raitas, spausdamas kėdę keliais. Ir atsiverčiau gulintį ant stalo Šekspyro tomelį. Džuliana nusijuokė.

— Ko tu juokiesi?

— Tu atrodai toks dalykiškas. Esu tikra, kad tu manęs nelaukei. Užmiršai, kad aš egzistuoju. O dabar elgiesi lyg tikras mokytojas.

— Gal ir tu ramini man nervus.

— Bredli, kaip visa tai puiku!

— Dar nieko neįvyko. Gal ir nebus puiku. Ką veiksim?

— Aš klausinėsiu, o tu atsakyk.

— Ką gi, tuomet pradedam.

— Matai, aš turiu visą sąrašą klausimų.

— Į vieną aš jau atsakiau.

— Apie Gertrūdą ir... Taip, bet tu manęs neįtikinai.

— Tai ką, tu ketini gaišinti man laiką savo klausimais ir dar netikėti mano atsakymais?

— Na, tai galėtų būti atsparos taškas diskusijai.

— Ak, tai mes dar ir diskusijų užsimanėm?

— Jeigu turėsi laiko. Aš juk suprantu, koks tu užsiėmęs, tad turiu džiaugtis kiekviena valandėle, kurią man skiri.

— Neužsiėmęs. Man visai nėra kas veikti.

— Maniau, tu rašai knygą.

— Visa tai niekų kalbos.

— Žinau, tu ir vėl iš manęs šaipaisi.

— Gerai, pradedam. Juk nesėdėsim čia visą dieną.

— Kodėl Hamletas delsia nužudyti Klaudijų?

— Todėl kad jis drovus ir svajingas jaunas intelektualas ir nėra linkęs nei iš šio, nei iš to žudyti žmogų tik todėl, kad jam pasirodė šmėkla. Kitas klausimas.

— Bredli, bet juk tu pats sakei, kad šmėkla buvo tikra.

— Tai aš žinau, kad ji tikra, o Hamletas nežinojo.

— Ak, bet juk turi būti ir kita, daug gilesnė jo neryžtingumo priežastis, argi ne čia pjesės esmė?