Айрис Мердок - Juodasis princas

— Atleisk. Tai turbūt nuskambėjo siaubingai. Aš turbūt apskritai esu siaubinga. Manau, visi jauni yra siaubingi.

— „Paguodos apgaulingi tepalai.“ Ne visi.

— Atleisk, Bredli. Bet iš tiesų galėtum apsilankyti pas tėvus dažniau, man regis, tu darai jiems gerą įtaką.

Man buvo truputį gėda klausinėti jos apie Arnoldą ir Reičelę, bet aš norėjau įsitikinti, ir įsitikinau, kad apie mane jie nekalbėjo nieko blogo.

— Taigi tu nori būti rašytoja? — pasakiau. Aš vis dar sėdėjau atsilošęs į lango pusę, ir ji atgręžė į mane savo slapų, pagyvėjusį, siaurą veiduką. Tankūs karčiukai darė ją panašesnę į mielą šunytę nei į Danijos sosto įpėdinį. Ji užsimetė koją ant kojos ir atkišo apžiūrai šviesiai violetinius aulinukus ir kuo didžiausią atvirą plotą rožinių šlaunų. Jos ranka pašė apykaklę, atsegė dar vieną sagą, smuktelėjo užantin. Dvelkė jos prakaitu, jos kojomis, jos krūtimis.

— Taip, jaučiu, kad galiu rašyti. Bet aš nesiskubinu, galiu palūkėti. Noriu kurti sunkią, gilią, beveidę prozą, nepanašią į mane pačią.

— Protinga mergaitė.

— Aišku, aš nepasirašinėsiu Džuliana Bafin...

— Džuliana, — pasakiau aš, — gal dabar tu jau eik.

— O atleisk... Bredli, man buvo taip įdomu, taip malonu. Gal galėtume susitikti dar kartą, ir kuo greičiau? Žinau, kaip tu nemėgsti susisaistyti. Tai tu išvažiuoji ar ne?

— Ne.

— Tada, būk geras, duok man žinią, jeigu atsirastų galimybė mums vėl susitikti.

— Gerai.

— Na, man, matyt, reikia eiti...

— Aš tau skolingas vieną daiktą.

— Kokį?

— Kokį nors daiktelį. Mainais į moterį ant buivolo. Prisimeni?

— Taip. Tik nenorėjau tau priminti...

— Štai imk.

Žengiau porą žingsnių prie židinio ir nuėmiau nuo lentynos paauksuotą ovalią tabakinę, kurią labai mėgau. Įspraudžiau ją Džulianai į delną.

— Oi, Bredli, kaip baisiai miela iš tavo pusės, ji tokia daili ir turbūt brangi, ir žiūrėk, čia kažkas parašyta: „Draugo dovana“. O Dieve, kaip gražu! Mus juk draugai, tiesa?

— Tiesa.

— Bredli, aš taip tau dėkinga...

— Na, jau eik, eik.

— Ar tu manęs nepamirši?

— Eik.

Palydėjau ją ligi durų ir užrakinau jas, vos tik ji atsidūrė už slenksčio. Paskui sugrįžau į svetainę ir užsidariau duris. Kambarį buvo užliejusi tiršta dulkėta saulės šviesa. Jos kėdė tebestovėjo ten, kur ją buvo pristūmusi. Ant stalo ji paliko savo „Hamletą“.

Puoliau ant kelių priešais židinį, paskui visu ilgumu išsitiesiau kniūbsčias ant kilimo. Nes iš tiesų man ką tik atsitiko kažkas neįtikėtina.

ANTRA DALIS

Kas įvyko, įžvalgiam skaitytojui aiškinti nereikia. (Jis, be abejo, jau seniai tai numatė. Tik aš ne. Vienas dalykas — menas, visai kas kita — gyvenimas.) Aš įsimylėjau Džulianą. Sunku pasakyti, kuriuo mūsų pokalbio momentu aš tai supratau. Juk sąmonė nelyginant audėjo šaudyklė laksto laike pirmyn atgal ir slėpininga savikūra bei savikaupa gali užpildyti didžiulę dabarties erdvę. Galbūt supratau tada, kai savo skambiu balseliu ji pacitavo: „Taip meilė eina ten, kur krypsta laimė.“ O gal tada, kai ji pasakė: „Na, aš buvau su juodomis pėdkelnėmis ir juodais aksominiais bateliais su sidabro sagtimis...“ O gal tada, kai ji nusiavė aulinukus. Ne, tada dar ne. O kai mane nuvėrė keistas jausmas žiūrint į jos kojas avalynės parduotuvėje, ar tada nesupratau, pats gerai nesuvokdamas, jog įsimylėjau? Ko gero, ne. Nors iš dalies jau buvau arti to. Visą laiką buvau arti to. Šiaip ar taip, pažinojau tą mergaitę nuo pat gimimo. Mačiau ją lopšelyje, laikiau ant rankų, kai ji tebuvo vos dvidešimties colių didumo. O Viešpatie!

„Aš įsimylėjau Džulianą“, — kaip lengva parašyti šiuos žodžius. Bet kaip sunku perteikti pačią būseną. Keista, literatūroje taip dažnai sakoma, jog žmonės įsimyli, tačiau labai retai aprašoma, kaip tai įvyksta. Juk tai įstabus reiškinys, daugeliui žmonių — tai labiausiai sukrečiantis gyvenimo įvykis; jis daug labiau sukrečia negu visi pasaulio siaubai, nes tai nežemiškas jausmas. (Čia aš nekalbu apie paprastą seksą.) Liūdna, bet ir meilė, ir netekties skausmas paprastai užsimiršta lyg sapnas. Be to, žmogus niekada beprotiškai neįsimylėjęs to, kurį seniai pažįsta, gali suabejoti, ar išvis tai įmanoma. Leiskite man patikinti tokį, jog tikrai įmanoma. Man pačiam tai nutiko. Nejau ši meilė brendo šiltose laiko gelmėse, kol mergaitė užaugo ir pražydo? Aišku, ji visada man patiko, ypač kai buvo mažytė. Tačiau aš tikrai nebuvau pasiruošęs šitokiam smūgiui. O tai iš tiesų buvo smūgis — aš pajutau jį fiziškai. Lyg kas būtų šovęs man į pilvą ir dabar ten žiojėtų skylė. Man pakirto kojas, nebeįstengiau nustovėti, aš visas drebėjau, kalenau dantimis. Veidas pasidarė tarsi vaškinis ir įgavo didžiulės keistai besišypsančios kaukės pavidalą, pavirtau kažkokiu dievuku. Gulėjau įsikniaubęs nosimi į juodą vilnonį kilimą, batų galais braukydamas elipses, ir visas virpėjau nuo apėmusio jausmo. Žinoma, aš baisingai jos troškau, bet tai, ką jaučiau, tiek pranoko paprastą geismą, jog, nors iki skausmo jutau savo kūną, kartu jis man atrodė visiškai atsinaujinęs, pasikeitęs, beveik nesvarus.

Savaime suprantama, įsimylėjėlis pasipiktinęs atmeta bet kokį atsitiktinumą. „Tiesiog nesuprantu, ką mudu, tu ir aš, veikėme, kol dar nemylėjome vienas kito?“ — štai klausimas, kuris visuomet iškyla su nuostaba. Mano meilė Džulianai turbūt buvo nulemta dar prieš pasaulio pradžią. Astrologiją, be jokios abejonės, atrado įsimylėjėliai. Tiktai didingas žvaigždėtas skliautas pakankamai erdvus ir patikimas, kad galėtų sutalpinti, puoselėti ir saugoti tokį amžiną jausmą kaip meilė, tik ten jis ir gali gimti. Dabar suvokiau, jog viso gyvenimo kelias nuosekliai vedė į šitą akimirką. Ir josios gyvenimas, kol ji žaidė, skaitė vadovėlius, augo ir apžiūrinėjo prieš veidrodį savo krūtinę, ėjo link jos. Tai buvo nulemta. Bet viskas įvyko ne ką tik, o prieš visą amžinybę, kai buvo sukurti dangus ir žemė. Tada, kai Dievas pasakė: „Tebūna šviesa!“ — buvo sukurta ir ši meilė. Ji neturi istorijos. Tik bundanti mano sąmonė jau pradėjo kurti begalinio susižavėjimo istoriją. Kada, kaip aš ėmiau suvokti šios mergaitės žavesį? Meilė sukuria arba, tikriau, atranda tai, ką galima pavadinti absoliučiu žavesiu. Mylimosios viskas žavu. Kiekvienas galvos linktelėjimas, kiekviena balso moduliacija, juokas, aimana ar kosulys, net nosies šniurkštelėjimas — viskas neįkainojama ir kupina prasmės lyg mestas žvilgsnis į rojų. Ir iš tiesų, kol aš gulėjau visiškai suglebęs ir kartu visas įsitempęs lyg lanko templė, smilkiniu prisiglaudęs prie grindų ir užmerkęs akis, man ne tik atsivėrė rojus — aš jaučiausi jame. Kai įsimyli, kai iš tiesų įsimyli (aš nekalbu apie tai, kas kartais nepelnytai vadinama šiuo žodžiu), visa tavo esybė tuoj pat atsiduria ekstazėje.

Nežinau, kaip ilgai gulėjau ant grindų. Gal valandą, gal dvi, o gal ir visas tris valandas. Kai prisiverčiau atsisėsti, buvo jau po pusiaudienio. Be abejo, pasikeitė ir pasaulis, ir laikas. Apie valgį negalėjau nė pagalvoti — tuoj pat būtų supykinę. Sėdėdamas ant grindų prisitraukiau kėdę, ant kurios ji pirma sėdėjo, ir prisiglaudžiau prie jos. Ant stalo stovėjo mano taurelė su cheresu ir josios — pusiau nugerta. Joje plaukiojo musė. Labai norėjau išgerti tą cheresą, net su visa muse, bet žinojau, jog nieko nevaliosiu nuryti. Apglėbiau kėdę (tai buvo kėdė su tigrinėmis lelijomis) ir įsispoksojau į jos „Hamletą“. Paimti knygą į rankas, pavartyti, galbūt išvysti jos vardą, įrašytą antraštiniame puslapyje, — šis malonumas dar laukė po šimto metų, kai įstengsiu visiškai atsiduoti tokiam užsiėmimui. Skubėti nebuvo kur. Laikas pavirto amžinybe. Tai buvo tarsi milžiniškas šiltas suvoktos būties rutulys, kuriame lėtai lėtai sukausi ir kuriuo, galimas daiktas, buvau aš pats. Reikėjo tik įdėmiai įsistebėti ir lėtai ištiesti rankas — tarytum chameleonui liežuvį. Kur žiūrėti ir ką veikti — jau neturėjo reikšmės. Džuliana buvo visur.