Айрис Мердок - Juodasis princas

Kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti, jog aš aprašinėju beprotybės būseną, — tam tikra prasme jie bus teisūs. Jeigu tai nebūtų taip dažna, žmones, ištiktus tokių sąmonės pokyčių, reikėtų uždaryti. Tačiau kiekvienam mūsų planetos žmogui pasaulis gali taip staiga pasikeisti — tai viena įstabiausių sielos savybių, galbūt tai dangaus malonė. Ir kiekvienas gali tapti tokio pasikeitimo objektu. Kokia nors eilinė mergiūkštė, gali tarti skaitytojas, naivi, neišmanėlė, lengvabūdė, net nelabai graži. Arba gal jūs neteisingai ją pavaizdavote. Galiu pasakyti tik viena: iki šio momento aš jos tiesiog nemačiau. Kaip doras pasakotojas, stengiausi ją vaizduoti nelabai ryškiai, tokią, kokia ji atrodė aklam, prabėgomis mestam žvilgsniui žmogaus, koks aš buvau anksčiau. O dabar praregėjau. Ar bent vienas įsimylėjėlis abejoja, jog kaip tik dabar jam atsivėrė akys? Ir argi tas, kuris sugeba taip naujai pamatyti, nėra panašesnis į Dievą, o ne į beprotį?

Pagal visuotinį krikščionių supratimą Dievas sukūręs pasaulį ir gali jį teisti. Asmeniškesnė teologija, harmoningesnė su meilės, kaip mes ją suprantame, prigimtimi, teigia, jog begaliniame kūrimo procese dalyvauja antgamtinės jėgos. Aš jaučiau, jog kiekvieną akimirką kuriu Džulianą ir palaikau jos būtį savąja. Ir vis dėlto aš mačiau joje tą patį ką ir anksčiau. Supratau, kad ji ribota, nemokšiška, vaikiškai žiauri, mačiau neišvaizdų, susijaudinusį jos veiduką. Ji nepasižymėjo nei grožiu, nei guviu protu. Kaip neteisinga tvirtinti, kad meilė akla. Aš galėjau nešališkai spręsti apie ją, galėjau net ją pasmerkti, galėjau dėl kažkokio galaktinio minties posūkio net įsivaizduoti, jog priverčiau ją kentėti. Tačiau tai vis tiek buvo rojus; jaučiausi lyg dievas ir, kurdamas Džulianą, įsitraukiau į amžinąjį kūrimo procesą — kūriau unikalią ir absoliučios vertės būtį. Ir kartu su Džuliana aš kūriau ištisą pasaulį, nepamesdamas nieko — nė mažiausios smiltelės, nė vieno grūdelio, nes ji pati ir buvo tas pasaulis, ir aš visur su ja susiliesdavau.

Suprantama, šios pompastiškos mintys, kurias čia išsakiau, mano sąmonėje nebuvo tokios aiškios, kai sėdėjau ant grindų apsikabinęs jos kėdę. (Tuo taip pat buvau užsiėmęs gana ilgą laiką — vos ne iki vakaro.) Tada buvau pernelyg apstulbęs nuo mane ištikusios laimės — iš džiaugsmo, jog per stebuklą pavyko sulaukti tobulos meilės. Šioje spindulingoje šviesoje, žinoma, šmėkščiojo ir kur kas žemiškesnės svajonės, lyg mažyčiai paukšteliai, vos pastebimi tam, kurį, išeinantį iš olos, apžilpina saulės šviesa. Paminėsiu jų tik porą, nes jos tiesiogiai susijusios su tolesniais įvykiais. Turiu pabrėžti, jog šie apmąstymai man kilo ne tada, kai supratau, kad esu įsimylėjęs, — jie atsirado drauge su meile.

Šiuose savo samprotavimuose aš jau sakiau, jog visas mano gyvenimo kelias atvedė prie to, kas dabar atsitiko. Vargu ar galėčiau apkaltinti savo bičiulį, įžvalgų skaitytoją, jeigu jis šią mintį išsakytų kitaip: visos svajonės tapti didžiu menininku buvo tik didelės žmogiškos meilės ieškojimas. Taip būna, ir net gana dažnai, ypač tarp moterų. Meilė greit gali užgožti svajones apie meną, jos gali pasirodyti tik antraeilės, netgi klaida. Iš karto norėčiau pareikšti, jog mano atveju taip nėra. Aišku, kadangi dabar viskas buvo susiję su Džuliana, tai ir mano, kaip rašytojo, ambicijos buvo su ja susijusios. Tačiau dėl to jos neišnyko. Greičiau jau įvyko atvirkščiai. Ji suteikė man galių, apie kurias anksčiau negalėjau nė svajoti, ir aš žinojau, kad jos būtinai pasireikš mano kūryboje. Tai, kas priverčia judėti visatą, žvaigždes, tolimas galaktikas, elementariąsias materijos daleles, suvienijo ir šiuos du dalykus — mano meilę ir mano kūrybą — į nedalijamą vienovę. Aš žinojau, jog ir viena, ir kita iš to paties šaltinio. Ir dabar aš, atsinaujinęs žmogus, ir meilėje, ir kūryboje paklusau tiems patiems dėsniams, pripažinau tą pačią valdžią. Apie šį savo įsitikinimą aš dar pakalbėsiu ir paaiškinsiu viską išsamiau.

Antras dalykas, kuris man buvo visiškai aiškus ir kurį aš suvokiau pačią pirmą akimirką, buvo tai: aš niekad niekad niekad negalėsiu prisipažinti, jog myliu. Ši mintis sukėlė man tokį baisų skausmą, jog aš čia pat nuo jo nenumiriau tik todėl, kad, matyt, tokia pat stipri ir ipso facto 16 tyra buvo mano meilė tai mergaitei. Jau vien ją mylėti buvo laimė. Malonumas, kurį būčiau patyręs, kalbėdamas jai apie savo meilę, atrodė niekingas, palyginti su tuo dievišku džiaugsmu, kuris apėmė vien nuo žinojimo, kad ji egzistuoja. Sukrėsta mano vaizduotė ne tik netroško tolesnių meilės džiaugsmų — negalėjo jų nė įsivaizduoti. Man net nebuvo svarbu, kada vėl ją išvysiu. Dėl to nekūriau jokių planų. Kas gi aš toks, kad galėčiau kurti planus? Žinoma, būčiau labai nusiminęs, jei kas būtų pasakęs, jog niekad daugiau jos nebematysiu, bet šis mano skausmas tuoj pat būtų išnykęs, ištirpęs didžio kūrybingumo antplūdyje, kylančiame iš begalinio jos dievinimo. Ir tai ne kliedesiai. Tas, kas mylėjo taip, kaip aš, mane supras. Sielą perpildė realybės jausmas, suvokimas, kad tu pagaliau esi realus ir matai realybę. Stalai, kėdės, stikliukai su cheresu, kilimo šereliai, dulkės — viskas buvo realu.

O štai kančių, kurios manęs laukė, nenumačiau. „Pereisiu per rikiuotę ir gausiu tūkstantį kirčių, bet lūpų nepraversiu.“ Ne. Tikram įsimylėjėliui, kurio mintys dar tyros, kančia atrodo vulgari — ji sugrąžina jį atgal prie savęs. Tai, ką jaučiau, greičiau panėšėjo į nuostabą ir dėkingumą. Nors protu aš aiškiai suvokiau, jog niekad negalėsiu pasakyti Džulianai, kad ją myliu. Šis tikrumas ir jo padariniai tapo dar aiškesni vėliau, bet suvokiau tai iš pat pradžių. Man buvo penkiasdešimt aštuoneri, jai — dvidešimt. Aš nebūčiau drįsęs sudrumsti, apsunkinti, užnuodyti jos jaunystės nė menkiausia užuomina į savo milžinišką baisią paslaptį. Kaip gąsdina mus tas juodas šešėlis, kai mes staiga išvystam jį kito žmogaus gyvenime! Nėra ko stebėtis, kad tas, į kurį nutaikyta ši juoda strėlė, dažniausiai puola bėgti. Kokia nepakeliama mums kartais būna kito žmogaus meilė. Ne, aš niekad neatskleisiu savo brangiausiai šios baisios paslapties. Dabar ir iki pasaulio pabaigos viskas liks kaip buvę, nors iš tiesų viskas neatpažįstamai pasikeitė.

Skaitytojas, ypač jeigu jam neteko nieko panašaus patirti, nekantraudamas numos ranka į tokį lyrinį nukrypimą. „Fe, — pasakys jisai, — vyrukas tiesiog svaigsta nuo savo gražbylystės. Jis prisipažįsta, jog yra jau pavargęs ir nebejaunas. O visas reikalas tik tas, kad jis ūmai pajuto stiprų seksualinį potraukį dvidešimtmetei merginai. Anokia čia naujiena.“ Negaišiu laiko, kad atsakyčiau tokiam skaitytojui, bet kuo teisingiau tęsiu toliau savo pasakojimą.

Naktį miegojau puikiai, o kai pabudau, sąmonėje tvykstelėjo suvokimas visko, kas atsitiko. Gulėjau patale ir plūduriavau slaptoje palaimoje — pirmoji mintis nubudus buvo: aš pašauktas slaptai tarnystei. Ir taip bus amžinai. Čia nėra jokių abejonių. Jeigu nustosiu tave mylėjęs, vėl prasidės chaosas. Kodėl žmogų džiugina net meilė be atsako? Todėl, kad ji amžina. Žmogaus siela veržiasi į amžinybę, ir tiktai meilė ir menas, neskaitant kai kurių religinių išgyvenimų, įgalina į ją pažvelgti. (Nesustosiu, kad atsakyčiau cinikui, galbūt net tam pačiam, kurį jau girdėjome, jeigu jis tars: „Ir kiekgi gali trukti toji romantiška tamstos amžinybė?“ Arba paprasčiausiai atsakysiu: „Tikroji meilė amžina. Tik ji pasitaiko retai, ir jūs, sere, matyt, neturėjote laimės jos patirti!“) Mylėdami mes beveik atsižadame savo egoizmo. Koks teisus buvo Platonas sakydamas, jog apglėbęs gražų jaunuolį, jis žengia Gėrio keliu. Pasakiau: beveik atsižadame, nes sugedusi žmogaus prigimtis lengvai gali suteršti net pačius tyriausius troškimus. Tačiau suvokti šią tiesą — tegu prabėgomis, tegu trumpam — didžiulė dovana, turinti amžiną vertę jau vien todėl, kad taip stipriai išgyvenama. Ak, kad bent kartą pamiltum kitą labiau nei save! Kodėl šis atradimas negalėtų tapti svertu, kuris kilstelėtų pasaulį? Kodėl gi savęs atsižadėjimas negalėtų būti tas atramos taškas, nuo kurio prasidėtų naujo pasaulio kūrimas, o mes tą pasaulį vis pieštume ir apgyvendintume, kol pamiltume visą labiau nei save pačius? Apie tai juk svajojo Platonas. Jo svajonė nėra utopija.