Айрис Мердок - Juodasis princas

— Bredli, nelėkit taip greitai.

— Atsiprašau.

— Kol neužmiršau. Džuliana prašė paimti jos „Hamletą“, kurį pas jus paliko.

Aš neketinau skirtis su knyga. Ir pasakiau:

— Aš norėčiau dar truputį ją pasilaikyti. Tai neblogas leidimas. Noriu vieną kitą dalyką pasižymėti.

— Bet tai juk mokyklinis leidimas.

— Ir vis dėlto jis puikus. Dabar tokio negausi.

Vėliau apsimesiu, kad pamečiau ją.

— Kaip gražu, kad jūs vakar pasišnekėjot su Džuliana.

— Man buvo malonu.

— Tikiuosi, ji jums nelabai įkyrėjo?

— Nė kiek. Štai mes ir atėjome.

Mes užsukome į kanceliarinių prekių parduotuvę Retbouno aikštėje. Čia aš be galo mėgau ganytis; iš tikrųjų geroje rašymo reikmenų parduotuvėje man beveik nebūna dalykų, kurie nepatiktų. Čia viskas alsavo gaivumu ir švara! Bloknotai, rašomasis popierius, sąsiuviniai, vokai, atvirukai, plunksnakočiai, pieštukai, sąvaržėlės, sugeriamasis popierius, rašalas, aplankai, senamadiška smalka antspaudams ir naujoviškos lipnios juostelės.

Aš laksčiau nuo lentynos prie lentynos. Reičelė iš paskos.

— Man reikia nusipirkti sąsiuvinių, į kuriuos aš paprastai rašau. Netrukus sėsiu rimtai rašyti. Reičele, ar galėčiau ką nors nupirkti jums? Būkit gera, aš nusiteikęs dalyti dovanas.

— Kas jums yra, Bredli? Jūs kažkoks paklaikęs.

— Štai, leiskite padovanoti jums šiuos mielus daiktelius!

Man tiesiog reikėjo ką nors apipilti dovanomis. Išrinkau Reičelei kamuoliuką raudonos juostelės, mėlyną rašiklį, liniuoto popieriaus bloknotą, lupą, dailų portfeliuką, didelį medinį spaustuką, ant kurio auksinėmis raidėmis buvo užrašyta: „Skubu“, — ir šešis atvirukus su Ryšių bokštu. Užmokėjau už pirkinius ir įteikiau Reičelei portfelį su visu tuo geru.

— Regis, jūs iš tiesų geros nuotaikos! — pasakė ji akivaizdžiai pamaloninta, bet vis tiek dar truputį maussade. — O gal jau dabar grįžtam pas jus?

— Man labai gaila, bet aš susitariau su vienu bičiuliu gana anksti eiti priešpiečių, tad namo nebegrįšiu. — Man vis dar buvo neramu dėl tos kėdės, ir aš bijojau, kad ji vėl neužsimanytų išsinešti knygos. Tačiau tai nereiškė, kad aš nenoriu kalbėtis su Reičele, man tai net teikė malonumą.

— Tada gal kur nors pasėdėkim.

— Totenhem Korto gatvėje yra suolelis, kaip tik priešais Hilso parduotuvę.

— Bredli, aš neketinu sėdėti Totenhem Korto gatvėje ir spoksoti į Hilso parduotuvę. Negi alinės dar neatidarytos?

Jos jau buvo atidarytos. Mano rytiniai apmąstymai truko kur kas ilgiau, negu maniau. Mes užsukome į vieną iš jų.

Tai buvo šiuolaikiška, beveidė vieta, galutinai sugadinta aludarių: visa apdaila iš šviesaus plastiko (juk aludėje turėtų būti tamsu lyg oloje), ir pro atdaras duris iš gatvės plūstanti saulės šviesa teikė savotiško pietų žavesio. Mes priėjome pirma prie baro, o paskui atsisėdome prie plastikinio stalelio, jau aplaistyto alumi. Reičelė užsisakė sau dvigubą viskio, kurį mieliau gėrė neatskiestą. Aš pasiėmiau alaus ir limonado, man buvo vis vien ką gerti. Mudu pažvelgėme vienas į kitą.

Pagalvojau, jog nuo to laiko, kai buvau „parblokštas“, aš pirmąsyk žvelgiu kitam į akis. Tai buvo malonu. Aš džiugiai nusišypsojau. Jaučiausi taip, lyg dar truputis — ir imsiu visus aplink laiminti.

— Bredli, jūs iš tiesų kažkoks keistas.

— Ypatingas, ar ne?

— Labai mielas. Ir atrodote tiesiog puikiai. Jūs pajaunėjote.

— Reičele, brangioji! Man taip džiugu jus matyti. Papasakokit man viską. Pasikalbėkim apie Džulianą. Ji tokia protinga mergaitė.

— Džiaugiuosi, kad jūs taip manote. Nepasakyčiau, jog ir aš esu tos pačios nuomonės. Dėkoju, kad jūs pagaliau ja susidomėjote.

— Pagaliau?

— Ji sako daugybę metų bandanti atkreipti į save jūsų dėmesį. Aš perspėjau ją, kad per daug nesitikėtų.

— Padarysiu dėl jos viską, ką galėsiu. Iš tiesų ji man labai patinka. — Ir nusijuokiau lyg pamišėlis.

— Ji tokia, kokie jie dabar visi. Egoistiška. Pati nežino, ko nori. Daro viską, kas šauna į galvą. Ir viską tik niekina. Dievina tėvą, o pati tik ir stengiasi jam įgelti. Šįryt ji jam pasakė, kad jūs laikote jį sentimentaliu.

— Reičele, pastaruoju metu aš kaip tik mąsčiau, — pasakiau jai (iš tiesų man tai ką tik atėjo į galvą), — ko gero, esu neteisingas Arnoldui. Dievai žino, kada aš paskutinį kartą skaičiau jo kūrybą. Turėčiau perskaityti iš naujo visas jo knygas ir galbūt dabar pažiūrėčiau į jas visai kitaip. Jums juk patinka jo romanai, tiesa?

— Aš jo žmona. Ir visiškai neišsilavinusi moteris, kaip man nuolatos primena mano brangioji dukra. Bet aš visai nenoriu dabar apie tai kalbėti. Aš norėjau pasakyti... bet pirmiausia atleiskit man, kad vėl jums įkyriu. Dar pradėsit laikyti mane neurotike, kuriai ne visi namie.

— Ką jūs, Reičele! Aš taip džiaugiuosi jus matydamas. Kokia graži jūsų suknelė! Jūs atrodote tiesiog žavingai!

— Ačiū. Po visko, kas įvyko, aš tokia nelaiminga. Suprantu, gyvenimas visuomet beviltiškai painus, tačiau dabar aš visai susipainiojau. Žinote, kai viskas taip blogai ir kai niekaip negali atsikratyti savo minčių, darosi nebepakeliama. Štai kodėl aš atėjau pas jus. Arnoldas visada viską pasuka taip, kad aš lieku kalta, ir aš iš tikrųjų kalta...

— Aš irgi kaltas, — ištariau, — bet dabar jaučiu, jog viską galima ištaisyti. Kam gi kariauti, kai galima gyventi taikiai? Aš ateisiu pas Arnoldą ir mudu apie viską pasikalbėsim...

— Palūkėkite, Bredli. Nejaugi jūs apgirtote nuo šito nieko? Juk, rodos, alaus dar nė negurkštelėjote. Kodėl turėtumėt viską iškilmingai aptarinėti su Arnoldu? Tiesa, vyrai baisiai mėgsta viską išsiaiškinti ligi smulkmenų. Aš visai nesu tikra, jog man norėtųsi, kad judu su Arnoldu dabar susitiktumėt. Aš tik norėjau jums pasakyti... Bredli, jūs girdite mane?

— Taip, mano brangioji.

— Anąkart jūs labai gerai ir, ko gero, labai protingai kalbėjote apie draugystę. Žinau, aš buvau per daug atžari...

— Nė kiek.

— Aš noriu dabar pasakyti, jog priimu jūsų draugystę. Man reikia jos. Ir dar norėčiau pasakyti... kaip sunku rasti žodžių... man būtų baisu suvokti, jog aš jums tik persenusi gobšė, kuri iš nevilties ir keršto vyrui ryžosi įsitempti jus į savo lovą...

— Patikinu jus...

— Viskas visai ne taip, Bredli. Man regis, aš nepakankamai aiškiai pasakiau. Aš neieškojau vyriškio, kuris galėtų mane paguosti po šeimyninio skandalo...

— Tai buvo aišku...

— Man reikėjo tiktai jūsų. Mudu pažįstami jau begalę metų. Bet aš tik neseniai supratau, kiek daug jūs man reiškiate. Mano gyvenime jūs užimate ypatingą vietą. Aš jus gerbiu, jumis žaviuosi, pasitikiu ir... žodžiu, aš myliu jus. Štai ką norėjau pasakyti.

— Reičele, juk tai nuostabu! Aš tiesiog džiaugiuosi!

— Bredli, nors trumpam surimtėkit.

— Kalbu visiškai rimtai, brangioji. Žmonės turi mylėti vienas kitą, tai paprasčiau — visada šitai jausdavau. Kodėl negalėtume vienas kito nuraminti, padrąsinti? Žmonės nuolatos kankinasi, skaudinasi vien tik norėdami apsiginti. Reikia pakilti aukščiau, aukščiau viso šito ir mylėti laisvai, nieko nesibijant. Štai kur tiesa. Žinau, kad mano santykiuose su Arnoldu...

— Kuo čia dėti santykiai su Arnoldu? Aš kalbu apie save. Aš noriu... turbūt aš truputį išgėriau... pasakysiu tiesiai: aš noriu, kad tarp mudviejų būtų ypatingi santykiai.

— Bet jie tokie ir yra!

— Patylėkit. Aš kalbu ne apie romaną — ne todėl, kad to nenorėčiau, galbūt ir norėčiau, dabar tai nesvarbu, o todėl, kad tai būtų pernelyg keblu, kaip jūs ir sakėte. Šiaip ar taip, visa tai ne jums, ne toks temperamentas ar dar nežinau kas, bet, Bredli, man reikia jūsų.