Айрис Мердок - Juodasis princas

— Taip, taip. Viskas bus gerai, kaip sakė Džuliana.

— Džuliana?

— Džuliana Bafin, mano bičiulio duktė.

— Ar ji Arnoldo Bafino duktė? — paklausė Merigold. — Aš tiesiog dievinu jo knygas. Tai mano mėgstamiausias rašytojas.

— Jums metas eiti, mano vaikai, — pasakiau stodamasis. Nekantravau likti vienas su savo mintimis. — Su Priscila aš viską suderinsiu. O jums abiem aš linkiu visokeriopos laimės.

— Prisipažinsiu, jūs mane nustebinote, — tarė Rodžeris.

— Priscilai nebus lengviau, jeigu aš jums prišnekėsiu bjaurių žodžių.

— Jūs toks mielas, — pasakė Merigold.

Maniau, ji mane pabučiuos, bet Rodžeris ryžtingai nusivedė ją prie durų.

— Sudie, žavingoji dantiste! — šūktelėjau jiems įkandin.

— Jis turbūt girtas, — išgirdau sakant Rodžerį uždarydamas duris.

Sugrįžau į svetainę ir atsiguliau veidu įsikniaubęs į šiurkštų juodą kilimą.

— Spėk, ką aš turiu šiame krepšyje! — pasakiau Priscilai.

Tai įvyko tą patį vakarą. Mane įleido Frensis. Kristianos nebuvo matyti.

Priscila vis dar buvo įsikūrusi viršuje, „naujame“, bet jau gerokai aptriušusiame miegamajame, apmuštame sintetiniu bambuku. Ant ovalinės lovos matėsi susiglamžiusios nešvarios paklodės, matyt, ji ką tik buvo atsikėlusi. Priscila užsimetusi baltą lyg ligoninėje vonios chalatą sėdėjo ant kėdutės priešais žemą blizgantį tualetinį staliuką. Kai įėjau, ji įdėmiai apžiūrinėjo save veidrodyje, man tik linktelėjo, bet nenusišypsojo ir vėl nusigręžė. Ji baltai nusipudravo veidą ir ryškiai nusidažė lūpas. Atrodė groteskiškai, lyg persenusi geiša.

Nieko man neatsakiusi, ji staiga stvėrė indelį su riebiu koldkremu ir ėmė temptis jo storą sluoksnį sau ant veido. Kremas susimaišė su lūpų dažais ir pasidarė rožinis. Priscila tepliojo šį rožinį tepalą ant viso veido ir vis dar godžiai stebeilijosi į save veidrodyje.

— Pažiūrėk, — paraginau, — pažiūrėk, kas čia!

Pastačiau baltą statulėlę ant stiklinio stalelio paviršiaus. Greta padėjau emalio paveikslėlį ir malachito dėžutę. Ištraukiau krūvą susipynusių karolių.

Priscila žvilgtelėjo į išdėliotus daiktus, bet jų nė nepalietė, o pasiėmė popierinę servetėlę ir ėmė valytis nuo veido tą rožinį jovalą.

— Tai Rodžeris tau viską atidavė. Ir žiūrėk, aš atnešiau ir tavo moterį ant buivolo. Tiesa, ji truputį šlubuoja, bet...

— O audinės palantinas? Ar matei Rodžerį?

— Taip, mačiau. Paklausyk, Priscila, aš noriu tau pasakyti...

Nusivalius kremą, Priscilos veidas atrodė šiurkštus ir dėmėtas. Prisigėrusi rausvo kremo servetėlė nukrito ant grindų.

— Bredli, aš nusprendžiau grįžti pas jį, — ištarė ji.

— Priscila...

— Padariau kvailystę. Man nereikėjo jo palikti. Jis to nenusipelnė. Man atrodo, aš be jo tikra to žodžio prasme einu iš proto. Aš jau niekad nebebūsiu laiminga. Likti vienai irgi tikras pragaras. O čia viskas taip beprasmiška, ir aš vis viena ir viena. Net toje neapykantoje Rodžeriui kažko buvo, kažkokia prasmė, ir nors per jį jaučiaus nelaiminga, jis vis tiek priklausė man. Aš ten prie visko buvau pripratusi ir visuomet atsirasdavo ką veikti — vaikščioti po parduotuves, tvarkyti namus, virti valgį, ir net jeigu jis nepareidavo namo vakarienės, aš vis tiek ją išvirdavau, padengdavau jam stalą, o jis nepareidavo, aš sėdėdavau ir verkdavau, ir žiūrėdavau televizorių. Vis dėlto tai buvo gyvenimas: guliu, būdavo, naktį lovoje, klausausi ir laukiu, kada pasisuks duryse raktas, bent jau turėjau ko laukti. Nelikdavau viena su savo mintimis. Ir kas, kad jis turėjo moterų — visokių ten sekretorių iš savo įstaigos, manau, jie visi jų turi. Dabar man tai nebe taip ir svarbu. Aš surišta su juo amžinai, „varge ir džiaugsme“, mums, tiesa, išėjo būti „varge“, bet kiekvienas ryšys yra geras, kai žmogus krinta bedugnėn. Tu negali rūpintis manimi, o ir kodėl turėtum tai daryti? Kristiana kol kas labai maloni, bet tik iš smalsumo, jai tik smagu pažaisti, bet greit nusibos. Žinau, aš baisi, baisi, — ir kaip jūs dar galit į mane žiūrėti? Ir man nereikia, kad apie mane šokinėtumėt. Jaučiu, kad gyva pūvu, nuo manęs jau sklinda lavono smarvė. Visą dieną išgulėjau lovoje. Nė nepasidariau makiažo, kol tu atėjai, ir atrodžiau tokia klaikybė... Aš nekenčiu Rodžerio, o pastaruosius porą metų net ėmiau jo bijoti. Bet kai pagalvoju, kad pas jį nebegrįšiu, — man amen, dūšia nuo kūno skiriasi, lyg nuteistam pakarti išvydus kartuves. Kad tu žinotum, kaip man dabar blogai.

— Ak, Priscila, nustok gi. Pažiūrėk, kokie gražūs daikčiukai. Tu juk džiaugiesi, kad vėl juos turi? Na, matai.

Ištraukiau iš daiktų krūvos ilgus karolius su žydrais ir persišviečiančiais karoliukais, krestelėjau, ištiesiau į didelę „O“ ir norėjau užkabinti Priscilai ant kaklo, bet ji šiurkščiai juos atstūmė.

— O audinę ar atsiuntė?

— Supranti...

— Aš vis tiek rengiuosi grįžti atgal, taigi nesvarbu. Labai malonu iš jo pusės, kad atnešė... Ką jis pasakė? Ar norėjo mane pamatyti? O gal pasakė, kad aš nepakenčiama? O, koks baisus buvo mano gyvenimas, bet, kai sugrįšiu, baisiau nei dabar jau nebus, nebegali būti. Būsiu rami ir klusni. Labai pasistengsiu. Dažniau eisiu į kiną. Nerėkausiu ir neverksiu. Jeigu būsiu rami, jis manęs nekankins, juk ne? Bredli, ar nenuvažiuotum su manim į Bristolį? Nors paaiškintum Rodžeriui...

— Priscila, — pasakiau, — paklausyk, mieloji. Apie tai, kad tu grįžtum dabar ar kada nors apskritai, negali būti nė kalbos. Rodžeris nori skirtis. Jis turi meilužę, ji jauna ir vardu Merigold. Jis gyvena su ja jau seniai, jau ne vienus metus, ir dabar nori ją vesti. Šiandien rytą buvau su jais susitikęs. Jie labai laimingi, jie myli vienas kitą ir nori susituokti, nes Merigold nėščia...

Priscila atsistojo ir lyg medinėmis kojomis žengė prie lovos. Įsiropštė į ją lyg numirėlis į karstą. Užsitraukė paklodes ir apklotą.

— Jis nori vesti... — vos pratarė ji drebančiomis lūpomis.

— Taip, Priscila...

— Ir gyvena su ja jau seniai...

— Taip.

— Ir ji nėščia...

— Taip.

— Todėl jis nori skyrybų...

— Taip. Priscila, brangioji, tu viską supratai ir privalai su tuo susitaikyti...

— Numirti, — sumurmėjo ji, — numirti, numirti, numirti...

— Laikykis, brangioji...

— Numirti.

— Tu greit pasijusi geriau. Ir gerai, kad atsikratei to niekšo. Patikėk. Tu pradėsi naują gyvenimą, o mes visi tave lepinsim, tau pagelbėsim, pamatysi. Pati sakai, jog reikėtų dažniau vaikščioti į kiną. Rodžeris duos pinigų pragyvenimui, o Merigold yra dantistė...

— O galbūt aš leisiu laiką megzdama kūdikio kraitelį!

— Na ir puiku! Svarbiausia — nenusimink!

— Bredli, kad tu žinotum, kaip aš nekenčiu netgi tavęs, suprastum, jog praradau bet kokią viltį. Na, o Rodžeriui... aš su malonumu... įkaitintu virbalu... persmeigčiau kepenis...

— Priscila!

— Aš skaičiau apie tai viename detektyve. Žmogus miršta ilgai, baisiose kančiose.

— Paklausyk...

— Tu nesupranti... kas yra kančia... Todėl ir nesugebi gerai rašyti... tu nematai... kančios...

— Aš žinau, kas yra kančia, — atsakiau. — Ir žinau, kas yra džiaugsmas. Gyvenime būna ir malonių netikėtumų, sėkmių, laimėjimų. Mes tave palaikysim, tau padėsim...

— Kas tie „mes“? Ak... man nieko pasaulyje nebeliko. Aš nusižudysiu. Taip bus geriausia. Kiekvienas pasakys, kad taip geriau, jai pačiai geriau. Nekenčiu tavęs, nekenčiu Kristianos, nekenčiu savęs, nekenčiu taip, jog galiu valandų valandas rėkti iš neapykantos. Tai nebepakeliama. Ak, Rodžeri, Rodžeri, Rodžeri, tai nebepakeliama...