Айрис Мердок - Juodasis princas

— Aš ir taip jūsų!

— Ak, nustokit šaipytis, nebūkit toks lengvabūdis, jūs toks baisiausiai patenkintas savimi — kas jums yra?

— Reičele, nesijaudinkit. Kokio jūs panorėsite, toks ir būsiu. Viskas labai paprasta. Kaip truputį miglotai, bet su elan 18 pasakė Džulianos bendravardė, viskas bus puiku, viskas bus puiku ir viskas apskritai bus puiku.

— Norėčiau, kad bent akimirką surimtėtumėt. Jūs visą laiką atsakinėjat tik juokais — tai nebepakenčiama. Bredli, supraskite, tai labai svarbu: ar jūs mylėsite mane, ar būsite man ištikimas?

— Taip!

— Ir amžinai liksite tikras, ištikimas mano draugas?

— Taip, taip!

— Aš nežinau... bet vis tiek... ačiū jums. Jūs žiūrite į laikrodį, jums metas eiti, nes susitarėt priešpiečių. Aš liksiu čia... dar pagalvosiu ir... išgersiu. Dar sykį ačiū.

Išeidamas į gatvę pro langą pamačiau, kaip ji sėdi įsistebeilijusi į stalo paviršių ir lėtai vedžioja pirštu po alaus balutę. Jos veide sustingusi, niūri, susimąsčiusi išraiška, atrodė, ji stengiasi kažką prisiminti, ir tai kažkaip graudino.

Hartbornas pasiteiravo apie Kristianą. Jis truputį ją pažinojo. Jį, matyt, buvo pasiekusi žinia apie jos sugrįžimą. Aš kalbėjau su juo apie ją atvirai ir paprastai. Taip, aš mačiau ją. Ji pasikeitusi į gerąją pusę — ir ne tik išvaizda. Mudu susitikome visai taikiai, kaip civilizuoti žmonės. O Priscila? Ji paliko vyro namus ir dabar gyvena pas Kristianą, kaip tik rengiuosi ją aplankyti. „Pas Kristianą? Kaip keista“, — nusistebėjo Hartbornas. Taip, bet tai tik rodo, kokie draugiški mūsų visų santykiai. Savo ruožtu aš paklausinėjau Hartborną apie darbą. Ar ta kvaila komisija vis dar posėdžiauja? Ar Meisonas jau sulaukė paaukštinimo? Ar pagaliau įrengti nauji tualetai? Ar toji juokinga moteriškė dar tebenešioja arbatą? Hartbornas pareiškė, jog aš atrodau „labai žvalus ir nerūpestingas“.

Aš iš tikrųjų ketinau apsilankyti Noting Hile, bet pirma nusprendžiau užeiti namo. Man reikėjo įgauti stiprybės nuo minčių apie Džulianą, pabūti tyloje ir vienatvėje. Taip šventieji atsiskyrėliai sugrįžta į šventyklas, taip kryžiaus žygių riteriai semiasi stiprybės iš švenčiausiojo sakramento. Mane traukė pareiti namo ir sėdėti niekur nebeišeinant tam atvejui, jeigu ji paskambintų, bet aš žinojau, jog tai gryniausia pagunda, ir įveikiau ją. Jeigu noriu, kad viskas eitųsi gerai, aš jokiu būdu neturiu keisti savo gyvenimo — tegu viskas lieka kaip buvę; tik reikia su visais susitaikyti, ir aš jaučiau, jog dabar tai padaryti nebus sunku. Pakeliui į namus užėjau į knygyną ir užsisakiau visas Arnoldo knygas. Jų pasirodė tokia daugybė, jog nevaliojau iškart parsinešti, be to, kai kurių jau trūko. Pardavėjas pažadėjo man jas artimiausiu metu atsiųsti. Peržiūrėdamas sąrašą pamačiau, jog daugelio jų visai nesu skaitęs, o kai kurias skaičiau taip seniai, jog nieko nebeprisimenu. Kaip tokiu atveju galima spręsti apie žmogų? Supratau, jog buvau tikrai neteisingas. Nusišypsojau pardavėjui: „Taip, prašom visas iki vienos.“ — „Ir eilėraščius, pone?“ — „Ir eilėraščius.“ Aš net neįtariau, kad Arnoldas rašo eiles. Koks buvau niekšas! Dar nusipirkau londoniškį šešiatomį Šekspyro leidimą, — kada nors padovanosiu jį Džulianai mainais už jos „Hamletą“, — ir vis dar šypsodamasis išėjau.

Vos įėjęs į kiemą, pamačiau Rigbį, savo kaimyną iš viršaus. Sustabdžiau jį ir buvau bepradedąs draugišką pokalbį apie orą, bet jis mane pertraukė:

— Ten prie durų jūsų kažkas laukia.

Man užgniaužė kvapą, aš atsiprašiau ir puoliau prie durų. Laukė vyriškis. Tai buvo Rodžeris. Iškart krito į akis geras kostiumas ir kariška laikysena.

Pamatęs mane Rodžeris greit pasakė:

— Pirma paklausykit, tada...

— Rodžeri, brangusis, užeikit, išgersim arbatos. O kur Merigold?

— Palikau ją tokioje kavinėje, čia netoliese.

— Na, tai nueikit ir atsiveskit, negaiškit — man bus malonu ją vėl pamatyti! O aš tuo tarpu užkaisiu arbatinuką ir padengsiu stalą.

Rodžeris tik išpūtė į mane akis ir pakraipė galvą — matyt, pagalvojo, kad netekau proto, bet vis dėlto nuėjo atsivesti Merigold.

Merigold buvo išsipuošusi: maža mėlyna drobinė kepuraitė, baltas drobinis sarafanas ir tamsiai mėlyna šilkinė bliuze ir gana brangi raudonai baltai ir mėlynai dryžuota šerpė. Ji truputį panėšėjo į mergaitę jūrininkę iš muzikinės komedijos. Tiktai buvo apvalesnė su nėščiosioms būdinga šiek tiek kaprizinga savim patenkinta veido išraiška. Įdegę skruostai tryško sveikos ir laimingos moters raudoniu. O akys visą laiką šypsojosi, ir tiesiog negalėjai ir jai nenusišypsoti. Jos laimė turbūt plaukė jai iš paskos gatve lyg debesėlis.

— Merigold, kaip žavingai jūs atrodote! — pasakiau.

— Kur jūs lenkiate? — paklausė Rodžeris.

— Sėskitės, sėskitės, atleiskit man, bet šiandien jūs abu tokie laimingi, jog negaliu susilaikyti. Merigold, ar jūs greit tapsit motina?

— Kam tie kvaili juokeliai?

— Ką jūs! Ką jūs! — Aš išdėliojau puodukus ant raudonmedžio stalelio. Džulianos kėdę suspėjau patraukti toliau.

— Po minutės vėl pradėsit širsti, kaip anąkart.

— Rodžeri, prašau nesijaudinti, kalbėkit su manim visiškai ramiai. Elkimės vienas su kitu švelniau ir protingiau. Man labai nemalonu, kad Bristolyje su jumis abiem elgiausi taip šiurkščiai. Aš labai susinervinau dėl Priscilos, aš ir dabar susinervinęs, bet nelaikau jūsų piktadariu. Suprantu, kaip nutinka tokie dalykai.

Rodžeris šyptelėjo žiūrėdamas į Merigold. Ši jam nuoširdžiai nusišypsojo.

— Aš noriu, kad jūs žinotumėt, — pasakė jis, — ir jeigu sutiksit, noriu, kad jūs dėl mūsų kai ką padarytumėt. Bet pirmiausia štai. — Ir jis pastatė šalia manęs didžiulį išsižiojusį krepšį.

Pažvelgiau į krepšį ir įkišau vidun ranką. Karoliai ir visokie niekniekiai. Emaliuotas paveikslėlis. Mažytė marmurinė ar galai žino iš ko padaryta statulėlė. Dvi sidabrinės taurės ir kitokie panašūs daiktai.

— Labai gražu iš jūsų pusės. Priscila labai apsidžiaugs. O kur audinė?

— Tuojau prieisim ir iki jos, — ištarė Rodžeris. — Tiesą pasakius, aš ją pardaviau. Kai tada kalbėjomės, aš jau buvau ją pardavęs. Kadaise susitarėme su Priscila, jog tai bus savotiška investicija. Ji gaus už ją pusę pinigų. Savo laiku.

— Tik tegu ji nesijaudina, — pasakė Merigold spausdama savo puošnų mėlyną lakuotą batelį su platforma prie Rodžerio bato. Ji visą laiką ritmingai lingavo ranka, ir jos bliuzės rankovė vis liesdavosi Rodžerio rankovės.

— Čia visi papuošalai, — aiškino Rodžeris, — ir visi tie daikteliai nuo jos tualetinio staliuko, o drabužius ir visa kita Merigold supakavo į tris lagaminus. Kur juos nusiųsti?

Aš užrašiau Noting Hilo adresą.

— Aš tik nebedėjau pasenusios kosmetikos, — pasakė Merigold, — ir dar ten buvo daugybė suplyšusių gumų kojinėms prilaikyti ir kitokių senienų...

— Gal pasakytumėt Priscilai, kad mes norime skyrybų, ir kuo greičiau? Savaime suprantama, išlaikymą ji gaus.

— Skursti mes neskursime, — pritarė Merigold, ir jos rankovė vėl palietė Rodžerio rankovę. — Kai tik mažylis gims, aš vėl pradėsiu dirbti.

— O ką jūs dirbate?

— Aš dantistė.

— Tai puiku! — Aš nusijuokiau tiesiog iš joie de vivre. Kas gali pagalvoti, kad ši žavinga mergaitė — dantistė!

— Jūs, žinoma, jau papasakojote Priscilai apie mus? — šaltai pasiteiravo Rodžeris.