Айрис Мердок - Juodasis princas

Ji gulėjo pavirtusi ant šono ir beveik be garso, dusdama kūkčiojo, lūpos drebėjo, akys plūdo ašaromis. Aš dar niekad nebuvau matęs tokio nesuprantamai nelaimingo žmogaus. Staiga baisiausiai panorau ją užmigdyti — žinoma, ne amžinai, bet tik ko nors jai suleisti, kaip nors sustabdyti tas nežmoniškas ašaras, duoti nors trumpą atilsį iškankintai jos sąmonei.

Atsidarė durys ir įėjo Kristiana. Ji pažiūrėjo į Priscilą, o su manim išsiblaškiusi pasisveikino gestu, kuris man pasirodė intymumo viršūnė.

— Na, kas gi vėl? — griežtai paklausė Priscilos.

— Aš pasakiau jai apie Rodžerį ir Merigold, — paaiškinau.

— O Viešpatie, kam?

Priscila staiga ėmė tyliai kaukti. „Tyliai kaukti“ — atrodytų oksimoronas, bet taip aš nusakau tą ritmingą, kontroliuojamą rėkimą, kuris būdingas tam tikroms isterijos būsenoms. Isterija baugina tuo, kad ji kartu ir valinga, ir nevalinga. Visas jos siaubingumas, kad iš šalies atrodo, jog visa tai daroma tyčia, ir kartu tas nenutylantis, monotoniškas rėkimas yra kažkoks mechaniškas, lyg kas būtų paleidęs mašiną. Tą, ką ištiko isterija, beprasmiška prašyti, kad „suimtų save į rankas“, — jis to nesuvokia. Priscila dabar sėdėjo lovoje tiesi, mėšlungiškai kartodama „ū-ū-ū“, paskui surikdavo „a-a-a“, tada dusdama pratrūkdavo raudoti, po to vėl mėšlungiškai sukūkčiodavo, vėl surikdavo — ir taip be galo. Tas kaukimas buvo klaikus — kankinamas ir kartu žiaurus. Keturis kartus gyvenime esu girdėjęs moterį rėkiant isterijos ištiktą: sykį taip rėkavo mano motina, kai jai sudavė tėvas, kitąsyk Priscila, kai buvo nėščia, dar sykį kita moteris (kad galėčiau užmiršti tą atvejį), o dabar vėl Priscila. Atsigręžiau į Kristianą ir iš nevilties skėstelėjau rankomis.

Į kambarį šypsodamasis įėjo Frensis Mario.

— Išeik, Bredai, palauk apačioj, — pasakė Kristiana.

Puoliau žemyn laiptais, nulėkęs iki pirmos aikštelės ėmiau eiti lėčiau. Kol priėjau tamsiai rudų ir mėlynų tonų svetainės duris, namuose pasidarė tylu. Įėjau vidun ir sustojau sunkiai alsuodamas.

Pasirodė Kristiana.

— Nutilo? Ką tu jai padarei?

— Skėliau per žandą.

— Man tuoj pasidarys bloga, — pasakiau ir atsisėdau ant sofos ranka prisidengęs veidą.

— Nagi, Bredai, greičiau išgerk konjako...

— Gal atneštum sausainių ar dar ko nors? Aš visą dieną nevalgęs. O ir vakar, rodos, nevalgiau.

Iš tikrųjų vieną akimirką man susvaigo galva — keista, į nieką nepanaši būsena: lyg tau ant galvos kas nuleido juodą baldakimą ir tu jau nieko nebematai. O kai priešais mane atsirado brendžio, duonos, sausainių, sūrio, slyvų pyrago, supratau, jog tuoj pravirksiu. Jau daug metų nebuvau verkęs. Tas, kas nuolat verkia, vargu ar įsivaizduoja, koks įstabus reiškinys yra ašaros. Prisiminiau, kaip sukrėsti buvo vilkai „Džiunglių knygoje“, išvydę verkiantį Mauglį. Ne, regis, tai pats Mauglis buvo sukrėstas ir bijojo, kad miršta. Vilkai žinojo, kad nuo ašarų niekas nemiršta, jie žvelgė į Mauglio ašaras oriai ir šiek tiek bjaurėdamiesi. Aš laikiau abiem rankomis stiklą su brendžiu, žiūrėjau į Kristianą ir jaučiau, kaip akyse pamažu kaupiasi šilta drėgmė. Suvokiau, jog tai vyksta nepriklausomai nuo mano valios, ir man pasidarė geriau. Nusiraminau. Galbūt ašaros visada padeda nusiraminti. O, kokia brangi dovana!

— Bredai, mielasis, nereikia...

— Nepakenčiu prievartos, — pasakiau.

— Bet negalima jos taip palikti, ji visai nusibaigs, vakar ištisą pusvalandį taip kaukė...

— Taip, gerai gerai...

— Vargšelis! Aš juk stengiuosi, kiek įmanoma. Manai, labai malonu, kai namuose pamišėlė? Darau tai dėl tavęs, Bredai.

Vargais negalais nurijau kąsnelį sūrio — atrodė, lyg valgyčiau muilą. Tačiau nuo brendžio palengvėjo. Mane sukrėtė Priscilos išvaizda. Tokia neviltis. Bet ką gi reiškė mano brangiosios ašaros? Tai, be abejo, buvo tikro džiaugsmo ašaros, stebuklingas manyje įvykusios permainos ženklas. Viską manyje, ir kas kūniška, ir kas dvasiška, visą mano esybę, visas nuotaikas dabar kūrė meilės ekstazė. Žvelgiau priešais save pro šiltą sidabrinę ašarų uždangą ir regėjau Džulianos veidą: įdėmų, susikaupusį, lyg suklususio paukščio; jis kabojo erdvėje — panašiai kaip išbadėjusiam, pusiau pamišusiam dykumos atsiskyrėliui oloje pasirodo Išganytojo regėjimas, kad jį paguostų.

— Bredai, kas yra? Tu šiandien kažkoks keistas, tau kažkas atsitiko, tu gražus, tu panašus į šventąjį, lyg iš paveikslo, ir pajaunėjai...

— Juk tu nepaliksi Priscilos, ar ne Krise? — paklausiau aš ir ranka nusibraukiau ašaras.

— Ar tu nieko nepastebėjai, Bredai?

— Ne, o kas?

— Tu pavadinai mane Krise.

— Tikrai? Visai kaip seniau. Bet juk tu nepaliksi jos? Aš duosiu tau pinigų...

— Ak, apie tai nekalbėkim! Aš ją prižiūrėsiu. Jau suradau kitą daktarą. Jai reikia leisti vaistus.

— Tai gerai, Džuliana...

— Kaip tu pasakei?

Aš staiga garsiai ištariau Džulianos vardą.

— Krise, man metas. — Aš atsistojau. — Turiu svarbų reikalą. — Galvoti apie Džulianą.

— Bredai, prašau... Beje, tiek to, aš tavęs nelaikysiu. Tik pasakyk man vieną dalyką.

— Kokį?

— Na, kad tu man atleidai ar dar ką nors. Kad mudu susitaikėme. Juk aš tik mylėjau tave, Bredai. Tau atrodė, kad mano meilė — lyg griaunamoji jėga, kad aš noriu valdžios ar dar kažko, o aš tik norėjau tave sulaikyti. Juk iš tiesų aš sugrįžau pas tave ir dėl tavęs. Dažnai galvodavau apie tave tenai ir kokia aš buvau kvailė. Aš, aišku, nebe romantikė mergiščia... Žinoma, mums tada nieko negalėjo išeiti, mudu buvom tokie jauni ir, Dieve mano, kaip kvailai elgdavomės vienas su kitu. Bet aš pamačiau tavyje kažką tokio, ko negalėjau pamiršti. Tiek sykių sapnuodavau, kad mudu vėl drauge, tikrai sapnuodavau naktimis.

— Aš irgi, — pasakiau.

— O Dieve, kokie laimingi sapnai! O vėliau nubusdavau ir prisimindavau, su kokia neapykanta mudu išsiskyrėme, o šalia išvysdavau kvailą seną Evanso veidą — mes beveik iki pačios pabaigos miegojom vienoje lovoje. Taip, aš tau kalbu negražiai apie vargšą Evansą, ir kam aš taip elgiuosi — juk tuo tik darau blogą įspūdį. Iš tiesų taip nebuvo, kad aš niekinčiau Evansą ar jo neapkęsčiau, ar laukčiau jo mirties, — jis man tik baisiai nusibodo, o ir visa ta šalis nusibodo. Vienintelis dalykas, kas mane ten laikė, — pinigai. Ne piešimas, ne kvėpavimo pratimai ar psichoanalizė. Aš juk ten ir keramiką lipdžiau — Viešpatie, ko tik neišbandžiau! O svarbu buvo tik pinigai. Bet aš visada jaučiau, jog kažkur esama visai kitokio, dvasinio pasaulio. Ir kai grįžau čionai, aš tikėjaus, jog grįžtu namo, jog tavo širdy dar atsiras man vietos...

— Kokie niekai, brangioji Krise!

— Taip, žinoma, bet vis tiek, supranti, aš staiga pajutau, jog tavo širdis man atvira, ir aš galiu ten įeiti, o ant kilimėlio taip ir parašyta: „Sveiki atvykę!..“ Bredai, na, pasakyk tuos stebuklingus žodžius, pasakyk, kad tu man atleidai, kad mudu pagaliau susitaikėme, kad vėl esame draugai.

— Žinoma, aš tau atleidau, Krise, žinoma, mudu susitaikėm. Tu taip pat man atleisk, aš nebuvau iš kantriųjų...

— Na, žinoma, aš atleidau. Ačiū Dievui, pagaliau mes galim pasikalbėti. Pasikalbėti apie tai, kas buvo ir kokie mes buvom kvailiai, bet dabar mes viską ištaisysim, grąžinsim, „išpirksim“ kaip sakoma lombarde. Kai pamačiau tave verkiantį dėl Priscilos, supratau, jog tai įmanoma. Tu geras vyras, Bredli Pirsonai, ir viskas mums susitvarkys, jeigu tik mes atversim širdį...