Айрис Мердок - Juodasis princas

— O kam?

— Šiaip sau.

— Ak, Arnoldai...

— Kas yra?

— Nieko. Aš perskaitysiu jūsų knygas. Jos man ims patikti. Viskas bus kitaip.

— Gal jums smegenys suminkštėjo?

— Sudie, sudie...

Sugrįžau į svetainę, surinkau nuo grindų Šekspyrą, atsisėdau į krėslą ir mintyse kreipiausi į ją: „Aš kentėsiu, tu ne... Mes nenuskriausim viens kito. Man bus skaudu, kitaip negali būti, bet tik ne tau. Ir aš gyvensiu tuo skausmu, kaip kitas gyvena bučiniais. (O Viešpatie!) Aš laimingas, kad tu esi, tu ir esi absoliuti laimė, aš didžiuojuosi, kad gyvenu su tavimi viename mieste, tuo pat laiku, kad nors retkarčiais, atsitiktinai tave sutinku...“

Bet ką reiškia retkarčiais, atsitiktinai? Kai ji panorės su manim pasikalbėti? Kai aš galėsiu pasikalbėti su ja. Nusprendžiau, kad, jeigu ji parašys ar paskambins, paskirsiu laiką susitikti tik po kelių dienų. Viskas turi būti kaip visada, ir nors pasaulis visiškai pasikeitė, tegu jis lieka, koks buvo, koks turėtų būti — kiekviena smulkmena. Nė mažiausio skubėjimo, jokio nekantravimo, jokių pasikeitimų — liksiu, koks buvau, ir pats. Taip, aš netgi nukelsiu tolyn mūsų susitikimą ir kaip koks šventas atsiskyrėlis paaukosiu tą brangų, nuvogtą nuo laimės laiką meditacijai; ir pasaulis bus tas pats, bet vis dėlto kitoks, lyg tam išminčiui, atrodančiam kaip valstietis ar mokesčių inspektorius, kuris nusileidęs iš kalnų gyvena kaime kaip ir visi, nors ir žvelgia į viską aiškiaregio akimis, — tada mes būsim išgelbėti.

Suskambėjo telefonas. Aš pakėliau ragelį. Šįsyk tai buvo Džuliana.

— Labas, Bredli, tai aš.

Išspaudžiau kažkokį garsą.

— Bredli... atsiprašau... tai aš, Džuliana Bafin.

Pasakiau:

— Palauk trupučiuką, gerai?

Pridengiau ragelį delnu, užsimerkiau ir gaudydamas orą, stengdamasis alsuoti lygiai, sugraibiau krėslą. Po kelių sekundžių kosčiodamas, kad nuslėpčiau drebantį balsą, pasakiau:

— Atsiprašau, man čia kaip tik užvirė arbatinukas.

— Man taip nepatogu tave trukdyti, Bredli. Pažadu per daug neįkyrėti, nuolatos neskambinti ir neateiti.

— Tu man nė kiek netrukdai.

— Aš tik norėjau paklausti, ar galiu pasiimti „Hamletą“, jeigu tau jo nebereikia?

— Žinoma, gali.

— Bet man neskubu. Galiu palaukti nors ir porą savaičių, man jo dabar nereikia. Ir dar aš turiu vieną kitą klausimą. Jeigu nori, galiu juos atsiųsti laišku, o knygą tu irgi gali man atsiųsti paštu. Nenoriu trukdyti tau darbo.

— Po poros... savaičių...

— Ar po mėnesio. Turbūt aš važiuosiu į užmiestį. Mano mokykloje vis dar tymai.

— O gal tu užsuktum kurią nors dieną kitą savaitę? — tariau.

— Gerai. Gal ketvirtadienį apie dešimtą?

— Puiku.

— Na, labai tau ačiū. Ilgiau netrukdysiu. Žinau, tu toks užsiėmęs. Sudie, Bredli, ačiū.

— Luktelėk, — paprašiau.

Stojo tyla.

— Džuliana, — paklausiau, — ar tu šįvakar laisva?

Restoranas Ryšių bokšto viršūnėje sukasi labai lėtai. Lėtai lyg laikrodžio rodyklė. Bukinančio laiko žingsniai, didingi it liūto.

Kokiu greičiu jis sukosi tą vakarą, kai Londonas už mylimosios pečių ėmė svirti ant jos? Gal jis nė nejudėjo, sustabdytas minties, — tik judesio iliuzija praradusiame trukmę pasaulyje? O gal lėkė ratu lyg vilkelis skriedamas už erdvės ribų, priplodamas mane prie išorinės sienos, nukryžiuodamas išcentrine jėga lyg kačiuką?

Meilė visuomet gyvai vaizduojasi išsiskyrimo kančią. Tema teikia galimybę išsamiai papasakoti apie liūdesį, nors, be abejonės, esama kankynės, kurios neapsakysi. Bet ar pakankamai apdainuotos tos akimirkos, kai mylimoji drauge? Ar tai įmanoma? Būnant su mylimąja mums visada neramu.

Kur angelai džiaugiasi, mirtingieji dreba. Bet lašas kartėlio pasimatymo nesugadina. Tik teikia tai palaimingai akimirkai aštrumo ir paverčia ją ekstaze.

Kalbant paprasčiau, tą vakarą Ryšių bokšte mane apakino džiaugsmas. Man prieš akis sproginėjo žvaigždės, ir aš tikra to žodžio prasme nieko nemačiau. Alsavau tankiai ir sunkiai, bet tai nebuvo nemalonu. Jaučiau net pasitenkinimą, jog vis dar galiu pripumpuoti plaučius deguonies. Mane vis dar krėtė silpnas, iš šalies gal nepastebimas drebulys. Rankos virpėjo, kojos gėlė ir tvinkčiojo, keliai buvo tokios būsenos, kurią aprašė graikų poetė22. Prie šito dereglement 23 prisidėjo galvos svaigulys vien nuo minties, kad esu taip aukštai viršum žemės ir vis dėlto prie jos pririštas. Tas svaigulys bet kokiu atveju atsišaukia genitalijose.

Tai gryniausi fiziniai simptomai. Juos lengva nusakyti žodžiais. Bet kaip perteikti dvasios ekstazę, kai ji susilieja su kūnu, vėl atsiskiria nuo jo ir vėl susipina, tartum laukiniame, tačiau gracingame šokyje? Jausmą, kad esi visiškai teisus ir seniai lauktoje vietoje, sukuria ir laiduoja kiekvienas spindulys iš kosmoso. Panašiai turbūt jaustumei laimės viziją, jeigu ir būtumei tai, ką regi. (Gal iš tiesų tai reiškia laimės viziją?) Iš džiaugsmo ir dėkingumo kone prarasdamas sąmonę, tarp sproginėjančių žvaigždžių akylu žvilgsniu godžiai stebėjau kiekvieną mylimo atvaizdo bruoželį. Aš čia, tu čia, mes abu čia. Matydamas ją tarp kitų, tartum deivę tarp mirtingųjų, tu beveik alpsti, nes tau atsiveria didžioji paslaptis. Tu suvoki, jog šitos trumpos prabėgančios akimirkos — pati didžiausia, pati tobuliausia laimė, neišskiriant nei fizinio artumo, kuri suteikiama žmogui, ir tave apima tylus džiugesys.

Visa tai kartu su daugybe kitų palaimos atspalvių ir niuansų, kurių nemokėčiau net aprašyti, patyriau tą vakarą sėdėdamas su Džuliana Ryšių bokšto restorane. Mes kalbėjomės, ir mudviejų tarpusavio supratimas buvo toks puikus, kad vėliau aš tai galėjau paaiškinti nebent telepatija. Sutemo, vakaras tapo sodriai mėlynas, bet dar nepavirto naktim. Blausioje, mirgančioje smulkutėje ūkanoje plaukė Londono pastatų siluetai su jau geltona šviesa nušvitusiais langais ir reklamomis. Alberto koncertų salė, Gamtos muziejus, Centre Point, Londono Taueris, Šv. Pauliaus katedra, Koncertų rūmai, Parlamentas, Alberto paminklas. Įstabūs ir mylimi manosios Jeruzalės kontūrai nesustodami slinko už mielos ir mįslingos galvelės. Tiktai karališkieji parkai jau buvo nugrimzdę į tamsą, stūksojo nakties tyloje violetiniai tartum rašalas.

Ta mįslinga galvelė... O, kokia kankinanti svetimos sielos paslaptis, kokia paguoda, kad tavo paties siela — kitam paslaptis! Tą vakarą aš, ko gero, labiausiai jutau Džulianos šviesumą, beveik skaidrumą. Nesuteptą jaunystės tyrumą ir tiesumą, tokį nepanašų į apsauginį suaugusiųjų nenuoširdumą ir išsisukinėjimą. Šviesiom akim jį žvelgė į mane ir kalbėjo atvirai ir tiesiai — taip kalbant aš niekad nebuvau girdėjęs. Pasakyti, kad ji nekoketavo, būtų pernelyg tiesmuka. Mudu kalbėjomės, kaip būtų galėję kalbėtis du angelai, — ne pro drumstą stiklą, bet akis į akį. Ir vis dėlto — ne, būtų barbariška, jei sakyčiau, kad vaidinau savo vaidmenį. Mane tiesiog svilino manoji paslaptis. Akimis glamonėdamas ją ir mintyse ją turėdamas, aš šypsojausi atsakydamas į jos atvirą įdėmų žvilgsnį su tokia aistra ir švelnumu, kokių ji neįtarė, ir jaučiau, jog tuoj krisiu be sąmonės ir galbūt net numirsiu nuo tos didingos paslapties, kurią aš žinojau, o ji — ne.

— Bredli, man rodos, mes supamės!

— Kažin. Mano nuomone, nuo vėjo bokštas iš tiesų truputį svyruoja, bet šiandien vėjo nėra.

— O gal čia aukštai jis pučia?

— Ką gi, gal ir pučia. Taip, ko gero, mes supamės. — Ką aš galėjau pasakyti? Viskas iš tiesų suposi.