Айрис Мердок - Juodasis princas

Per šias dvi trumpas dienas aš iš esmės išgyvenau beveik visus „įsimylėjimo“ etapus. (Sakau „beveik visus etapus“ todėl, kad man dar daug teks patirti.) Širdyje man teko suvaidinti veik visus šio spektaklio veiksmus. Pirmą dieną aš buvau vos ne šventasis. Dėkingumas taip mane šildė ir teikė tiek stiprybės, jog šiais sielos turtais norėjosi pasidalinti. Jaučiausi toks išskirtinis, toks privilegijuotas, jog man galvoje netilpo nei pyktis, nei net prisiminimai apie išgyventas skriaudas. Norėjosi vaikščioti, liesti žmones, laiminti juos, dalintis su jais savo laime, kalbėti apie gerąją naujieną, pasakoti apie paslaptį, pavertusią visatą džiugesio ir laisvės prieglobsčiu, pripildžiusią pasaulį kilniaširdiškumo ir nesavanaudiškumo. Tą dieną aš net nenorėjau matyti Džulianos. Man jos nereikėjo. Užteko žinoti, kad ji yra. Aš tartum užmiršau ją, kaip kad mistikas galbūt užmiršta Dievą, pats tapdamas dievu.

Kitą dieną pajutau, kad ji man reikalinga, nors „nerimas“ — pernelyg šiurkštus žodis pavadinti tai magnetinei šilko gijai (bent taip įsivaizdavau viską iš pradžių), kuri mane apsivijo. Mano „aš“ ėmė atgyti. Pirmą dieną Džuliana buvo visur. Kitą dieną ji užėmė nors ir miglotą, bet vis dėlto apibrėžtą vietą erdvėje ir buvo gal ir ne gyvybiškai būtina, bet reikalinga. Antrą dieną jau pajutau, kad jos trūksta. Taip atsirado nerimastingas poreikis kurti strategiją, troškimas rengti planus. Ateitis, kuri buvo bepaskęstanti ryškioje šviesoje, vėl atsivėrė akims. Pasirodė perspektyva, prielaidos, galimybės. Bet džiaugsmas ir dėkingumas vis dar buvo nutvieskę pasaulį, ir aš vis dar galėjau kilniai domėtis kitais žmonėmis ir daiktais. Įdomu, ar ilgai žmogus gali išlikti pirmojoje meilės stadijoje? Be abejonės, gerokai ilgiau negu aš, bet, savaime suprantama, ne neribotą laiką. Antroji stadija, esu tikras, palankiomis sąlygomis gali trukti gana ilgai, bet vėlgi ne iki begalybės. Meilė — istorija, meilė — dialektika, jai būdingas kitimas. Taigi aš per kelias valandas išgyvenau tiek, kiek kitas būtų išgyvenęs per keletą metų.

Kol tęsėsi ši antroji diena, savo palaimingos būsenos transformaciją galėjau išmatuoti grynai fizine įtampa — tarytum magnetiniai spinduliai, ar netgi virvės arba grandinės, iš pradžių būtų mane tik atsargiai timpčioję, paskui ėmę traukti ir galų gale vilkti iš visų jėgų. Geismas, žinoma, buvo apėmęs iš pat pradžių, bet anksčiau jis, nors ir buvo tam tikra prasme lokalizuotas, vis dėlto liko toks abstraktus, jog metafiziškai išsisklaidydavo visuotinėje ekstazėje. Seksas — tai grandis, siejanti mus su pasauliu, ir jeigu esi iš tikrųjų laimingas ir jauti dvasinę palaimą, jis tavęs nepavergia, atvirkščiai, viskam suteikia prasmę ir įgalina džiaugtis viskuo, prie ko tiktai prisiliesi, į ką tik pažvelgsi. Pasitaiko, žinoma, kad jis įsitaiso kūne lyg rupūžė. Tada tai sunkumas, našta, nors ne visuomet nepageidaujama. Galima mylėti ir savo grandines, ir pančius. Kai Džuliana paskambino, aš kamavaus ir ilgėjaus, bet tai dar nebuvo pragaro kančios. Neįstengiau laisva valia atidėti pasimatymo — per daug troškau ją pamatyti. Ir kai buvau su ja, dar mokėjau būti visiškai laimingas. Pragaro kančių tikrai nelaukiau.

Net ir tada, kai atsisveikinęs su ja aš pargrįžau namo, jau buvau sutrikęs, išsigandęs, įskaudintas, bet dar nesiraičiau iš skausmo, dar nerėkiau. Tačiau jau nebegalėjau taip išdidžiai apsieiti be alkoholio. Susiradau butelį viskio, kurį laikiau užslėpęs tik būtiniausiam atvejui, ir gana daug nugėriau neatskiedęs. Paskui dar išgėriau chereso. Pavalgiau vištienos troškinio tiesiai iš konservų dėžutės, jo, matyt, buvo atsinešęs Frensis. Ir pasijutau baisiausiai nelaimingas, kaip būdavau vaikystėje, kažkoks pažemintas, tačiau nusprendžiau apie tai nebegalvoti ir pasistengti užmigti. Žinojau, kad miegosiu kietai, taip ir buvo. Puoliau į užmarštį, kaip laivas kad lekia tiesiai į juodą audros debesį, užstojantį visą horizontą.

Pabudau šviesia galva, nors ir truputį skaudančia, ir aiškiai suvokdamas, jog pražuvau. Protas, kuris buvo — beje, kurgi jis buvo pastarąsias porą dienų? — atsidūręs antrame plane ar užsnūdęs, ar pasitraukęs, ar likęs nežinioje, dabar vėl atsistojo į savo postą. Šiaip ar taip, išgirdau jo balsą. Vis dėlto jo vaidmuo buvo gana savotiškas, jokiu būdu ne bičiulio guodėjo. Žinoma, nebuvo nusileista iki primityvių pastabų, tokių, kad Džuliana viso labo tik vidutiniška mergelė ir neverta dėl jos šitaip jaudintis. Man net nebuvo nurodyta tai, jog aš pats pasirinkau tokią padėtį, kurioje pavydo kančių neišvengsi. Iki pavyduliavimo dar nebuvo prieita. Tai irgi dar bus. Viena buvo aišku kaip dieną — mano padėtis tapo nebepakeliama. Aš troškau taip aistringai, su tokia jėga, nuo kurios gali žūti arba sudegti, — troškau to, ko paprasčiausiai negalėjau gauti.

Ašarų nebuvo. Gulėjau lovoje ir lyg elektros iškrovos mane sukrėsdavo geismas. Blaškiausi, dusau, dejavau, lyg kovodamas su apčiuopiamu demonu. Ta aplinkybė, kad aš prisiliečiau prie jos, pabučiavau, išaugo į milžinišką kalną (atsiprašau už tokias metaforas), kuris vis taikėsi mane užgriūti. Lūpomis jaučiau jos kūno skonį. Šis prisilietimas prišaukė begalę šmėklų. Jaučiausi šlykštus, prakeiktas, atstumtas pabaisa. Kaip galėjo atsitikti, kad ją pabučiavau, bet neįtraukiau jos į save, neištirpau joje? Kaip aš susilaikiau, kaip nepuoliau jai po kojų ir nepradėjau raudoti?

Atsikėliau, bet pasijutau taip blogai, jog vos ne vos apsirengiau. Norėjau užsiplikyti arbatos, bet vien nuo jos kvapo vos neapsivėmiau. Išgėriau lašelį vandeniu atskiesto viskio ir čia man pasidarė visai nekas. Neįstengdamas nustovėti vienoje vietoje, be tikslo pradėjau blaškytis po kambarį, kliūdamas už baldų, lyg tigras narve kad vis atsimuša į virbus. Dabar jau nebeaimanavau, o kriokiau. Reikėjo susitelkti ir pagalvoti, ką daryti toliau. Gal nusižudyti? O gal tuojau pat vykti į „Patarą“ užsidaryti tenai lyg tvirtovėje ir skandintis alkoholyje? Bėgti, bėgti, bėgti. Bet sutelkti minčių negalėjau. Man rūpėjo tik viena — kaip ištverti šitą kankynę.

Jau minėjau, kad pavydo kol kas dar nejaučiau. Pavydas galų gale tėra tiktai pratybos, proto žaismas. Buvau toks kupinas meilės, jog protui vietos neliko. Protas atsidūrė tarsi nuošaly, savo liepsna apšviesdamas šį savotišką monumentą. Į jo vidų dar neįsivogė. Ir tiktai kitą dieną, ne, jau ketvirtą (bet aš ją tuoj aprašysiu), pradėjau galvoti, kad Džulianai dvidešimt metų ir kad ji laisva kaip paukštė. Ar jau ryžausi iškelti sau pavydų klausimą, kur ji galėtų būti ir ar myli ką nors? Taip, aš jį iškėliau, tai buvo neišvengiama. Tiesą sakant, ir dabar ji gali būti kur nori ir su kuo nori. Žinoma, aš tai turėjau žinoti iš pat pradžių — buvo pernelyg akivaizdu. Tačiau atrodė, kad to šventojo, koks tada buvau, tai visai neliečia. Tada aš ją priėmiau lyg šventą Komuniją. Dabar staiga pasirodė, jog kažkas įsmeigė įkaitintą virbalą man į kepenis. (Ir iš kur aš iškasiau tokį nežmonišką palyginimą?)

Pavydas — pati baisiausia ir nevalingiausia iš visų didžiųjų nuodėmių. Be to, viena iš pačių šlykščiausių ir kartu dovanotinų. Dzeusas, kuris juokiasi iš įsimylėjėlių priesaikų, tikriausiai atleidžia jiems už tas kančias ir kartėlį, kurį jos sukelia. Kažkoks prancūzas yra pasakęs, jog pavydas drauge su meile gimsta, bet ne visuomet su meile miršta. Nesu tikras, ar tai tiesa. Aš labiau linkęs manyti, jog ten, kur pavydas, tenai ir meilė, ir jeigu jį dar jauti, kai meilė lyg ir praėjusi, greičiausiai ji dar nepraėjo (nemanau, kad tai tušti žodžiai). Kai kuriose stadijose — nors mano pavyzdys rodo, jog ne visose, — pavydas gali būti savotiškas meilės matas. Ir dar jis (ir tai, matyt, įteigė prancūzui tą mintį) panašus į svetimkūnį, į auglį — štai pats tiksliausias žodis. Pavydas — tai lyg vėžys, jis nužudo tai, kuo minta, nors žudo baisiai lėtai. (Tada jau žūsta ir pats!) Ir dar, jei pakeisim metaforą: pavydas — tai meilė, tai mylinti sąmonė, meilingas žvilgsnis, aptemdytas skausmo, o šiurpiausiomis formomis — iškreiptas neapykantos.