Айрис Мердок - Juodasis princas

— Nešdinkitės.

— Bredai, o kaip dėl Priscilos?

— Darykit, kaip jums atrodys geriau. Palieku jūsų nuožiūrai.

— Ar nesirengiat jos aplankyti?

— Taip, taip. Vėliau. Perduokit jai nuoširdžiausių linkėjimų.

Frensis nuėjo ligi durų. Aš sėdėjau ir tryniausi akis. Juokingas lyg meškino Frensio veidas susiraukė iš nerimo ir nuoskaudos, ir staiga jis man priminė seserį, kai ji taip kvailai ir švelniai žiūrėjo į mane mėlynoje mūsų senosios svetainės prieblandoje.

— Bredai, kodėl jums nenusitvėrus už Priscilos?

— Ką norit tuo pasakyti?

— Nusitverkit už jos, kaip už gelbėjimosi rato. Galvokite vien apie tai, kaip jai padėti. Imkitės to iš rimtųjų. O visa kita meskite iš galvos.

— Jūs nieko nesuprantate.

— Na gerai. Tada pabandykite ją įkalbėti. Kas čia baisaus?

— Apie ją jūs čia?

— Kodėl jums neužmezgus romano su Džuliana Bafin? Jai tas nė kiek nepakenks.

— Jūs niekšas... O Viešpatie, kodėl aš jums pasakiau, kodėl būtent jums, man turbūt pasimaišė protas...

— Na gerai, aš tyliu. Gerai jau, gerai, išeinu.

Kai jis išėjo, aš kaip beprotis ėmiau blaškytis po kambarį. Kam, ak, kam aš nutraukiau tylą, kam išsiplepėjau. Paleidau iš rankų vienintelį savo lobį, atidaviau jį kvailiui. Aš nebijojau, kad Frensis mane išduos. Prie mano kančių prisidėjo naujos, dar baisesnės. Matyt, šachmatų partijoje su tamsos viešpačiu būsiu lemtingai suklydęs.

Po kurio laiko atsisėdau ir pradėjau galvoti apie tai, ką pasakė Frensis. Žinoma, tik apie kai ką. Apie Priscilą aš visai negalvojau.

„Mano brangusis Bredli!

Aš atsidūriau klaikiausioje kebeknėje ir jaučiu, jog privalau Jums viską iškloti. Galbūt Jūs per daug nė nenustebsite. Aš beviltiškai įsimylėjau Kristianą. Įsivaizduoju, su kokia šalta ironija Jūs sutiksite šitą žinią. „Įsimylėjote? Tokiame amžiuje? Na, žinote!“ Žinau, kaip Jūs niekinate visokias „romantikas“. Tai juk vienas iš senų mūsų nesutarimų. Leiskite Jus užtikrinti: tai, ką aš jaučiu, neturi nieko bendro su rožiniais sapnais ar sentimentais. Dar niekad gyvenime nebuvau atsidūręs tokioje tamsybėje ir niekad nesijaučiau toks realistas. Bijau, Bredli, kad tai rimta. Mane išvertė iš kojų uraganas, kurio buvimu, aš manau, Jūs tiesiog netikite! Kaip man įtikinti Jus, kad esu in extremis 25 . Pastaruoju metu aš keletą kartų norėjau susitikti su Jumis, pabandyti Jums viską paaiškinti, Jus įtikinti, bet gal laišku man geriau pasiseks. Šiaip ar taip, tai pirmas klausimas. Esu iš tikrųjų įsimylėjęs, ir tai baisi kankynė. Manau, nieko panašaus man dar nėra buvę. Aš tiesiog išvirkščias, gyvenu kažkokiame fantastiniame pasaulyje, nebegaliu būti savimi, mane lyg kas pakeitė. Be kita ko, esu tikras, jog aš visiškai pasikeičiau ir kaip rašytojas. Tie dalykai susiję, kitaip ir negali būti. Kad ir kas atsitiktų, mano knygos nuo šiol bus daug geresnės ir svaresnės. Dieve, kaip man sunku, sunku, sunku. Nežinau, ar mane Jūs suprasite.

Pereinu prie kito klausimo. Yra dvi moterys, vieną iš jų aš myliu, bet ir kitos neketinu pamesti. Savaime aišku, Reičelė man ne vis tiek. Bet, deja, pasitaiko, jog nuo žmogaus baisiai pavargsti. Mūsų santuoka dar laikosi, bet iš jos nelabai kas beliko, tik nuovargis ir tuštuma; ji nebeturi prasmės, ko gero, ir nebeturės. Dabar aš taip aiškiai viską matau. Tarp mudviejų su Reičele jau nebėra to gyvo ryšio. Aš buvau priverstas tikrosios meilės ieškoti kitur, o mano prisirišimas prie Reičelės virto įpratimu, panašiai kaip vaidmuo, į kurį įsigyvenai. Vis dėlto aš jos nepaliksiu, išlaikysiu jas abi — tai mano pareiga, palikti dabar katrą nors iš jų būtų lygu mirčiai, todėl visiškai aišku: kas bus, tas, ir jeigu tai reiškia turėti dvi šeimas, ką padarysi. Ne aš vienas toks. Ačiū Dievui, aš tai galiu sau leisti. Reičelė kažką įtaria (nieko panašaus į sukrečiančią tiesą), bet pats aš dar nieko jai nesakiau. Žinau, kad jausmų man užtektų abiem. (Kodėl žmonės mano, jog meilės atsargos ribotos ir jų nevalia dalinti?) Sunku bus tik iš pradžių, kol viskas susitvarkys, nusistovės. Laikas viską užglaisto. Aš jas sulaikysiu ir mylėsiu abi. Suprantu, tokios mano kalbos Jus piktina. (Juk Jus taip lengva papiktinti.) Bet patikėkit, aš viską įsivaizduoju labai aiškiai ir tyrai, čia nėra nei romantikos, nei „purvo“. Ir nemanau, kad tai lengva, manau, jog tai neišvengiama.

Trečias klausimas susijęs su Jumis. Kuo čia dėtas Jūs? Man labai gaila, bet Jūs, be jokios abejonės, čionai įpainiotas. Aš to nenorėčiau, bet reikalas tas, kad Jūs čia galite būti labai naudingas. Atleiskite už šaltą tiesumą. Gal Jūs dabar suprasite, ką aš turiu omeny vartodamas tokius žodžius kaip „švarus“, „tyras“ ir kt. Trumpiau tariant, man reikia Jūsų pagalbos. Žinau, kad praeity mudu vaidydavomės, bet vis tiek mylėjome vienas kitą. Mudu seni draugai ir seni priešai, bet labiau — draugai; tiksliau draugystė su peštynėmis, bet ne atvirkščiai. Suprantate. Jūs susijęs su abiem moterimis. Jeigu pasakysiu: paleiskite vieną ir paguoskite kitą, šiurkščiai ir primityviai išreikšiu tai, ko iš Jūsų norėčiau. Reičelė Jus labai myli, žinau. Aš neklausiu, „kas tarp judviejų buvo“ neseniai ar kada nors anksčiau. Aš apskritai nesu pavydus ir pripažįstu, kad vargšė Reičelė įvairiu metu, ir ypač dabar, gerokai nuo manęs prisikentėjo. Esu tikras, tame sielvarte, kuris jos laukia, Jūs būsite jai tvirta parama. Jai svarbu turėti bičiulį, kuriam galėtų skųstis manimi. Norėčiau, kad Jūs — tai ir bus konkretus mano prašymas — susitiktumėt su ja ir papasakotumėt apie mane ir Krisę. Manau, psichologiškai bus teisingiau, kad būtent Jūs jai pasakysite ir, be to, sugebėsite ją parengti tolesniems įvykiams. Pasakykite jai, jog tai „labai rimta“ — jog tai nėra tik trumpas susižavėjimas, kokių pasitaikydavo anksčiau. Pasakykite apie „dvi šeimas“ ir t.t. Atskleiskite jai viską, ir tegu ji suvokia ir patį blogiausią dalyką, ir tai, kad viskas gali visai neblogai susitvarkyti. Ant popieriaus tai atrodo siaubinga. Bet, man regis, meilė padarė iš manęs tokį negailestingą pabaisą. Aš tikiu, kad jeigu ji viską sužinos iš Jūsų (ir nedelsiant — šiandien arba rytoj), ji greičiau su tuo susitaikys. Tatai, savaime suprantama, susietų judu ypatingais ryšiais. Ar Jus džiugina tokia perspektyva, aš neklausiu.

Dabar apie Kristianą, ir tai taip pat susiję su Jumis. Apie jos jausmus, aš kol kas nieko nepasakiau, bet, regis, gana aiškiai užsiminiau. Taip, ji mane myli. Per pastarąsias keletą dienų įvyko be galo daug. Ko gero, daugiau nei per visą mano gyvenimą. Tai, ką Kristiana pasakė Jums paskutinį kartą, žinoma, buvo tik juokas — ji paprasčiausiai buvo pakilios nuotaikos, kaip Jūs, manau, pastebėjote. Ji tokia linksma ir jausminga. Vis dėlto Jūs jai rūpite, ir ji norėtų gauti iš Jūsų — gana sunku rasti tinkamą žodį — savotišką palaiminimą, norėtų baigti visus senus nesutarimus ir sudaryti taiką, norėtų, kad pažadėtumėt — tikiu, Jūs tai padarysite, — jog liksite jos draugas, kai ji gyvens su manimi. Galiu pridurti, kad Kristiana, būdama labai skrupulinga, pirmiausia susirūpinusi Reičelės interesais ir jaudinasi, kaip ši su viskuo „susidoros“. Tikiuosi, jog ir dėl šito Jūs ją nuraminsite. Reičelė irgi stipri moteris. Jos abi iš tiesų nepaprastos moterys. Bredli, Jūs mane suprantate? Manyje susimaišė ir džiaugsmas, ir baimė, ir tvirtas pasiryžimas — nežinau, ar aiškiai visa tai išreiškiau.

Aš užnešiu Jums šį laišką, bet nesistengsiu su Jumis susitikti. Bet netrukus, manau, dar šiandien arba rytoj, norėčiau su Jumis pasikalbėti. Jūs tikriausiai užeisite aplankyti Priscilos, tada ir pasimatysime. Bet nereikia atidėlioti pokalbio su Reičele iki to laiko, kol pasimatysime. Kuo greičiau su ja pasikalbėsite, tuo geriau. Tiktai norėčiau susitikti su Jumis iki to laiko, kai Jūs eisite pas Kristianą. Viešpatie, ar Jūs čia ką nors supratote? Aš šaukiuosi pagalbos — ir Jūsų savimeilė turėtų būti paglostyta. Pagaliau Jūs paėmėt viršų. Padėkit man. Prašau vardan mūsų draugystės.