Айрис Мердок - Juodasis princas

Žinoma, aš tik vaidinau, kad valgau... Beveik negėriau vyno. Alkoholis man atrodė visiškai nereikalingas. Svaigau vien nuo meilės. Džuliana, atvirkščiai, valgė ir gėrė gana daug ir viską iš eilės gyrė. Mudu aptarėme vaizdą nuo bokšto, jos koledžą, mokyklą su tymais, svarstėme, kaip nustatyti, ar tu jau poetas, ar dar ne, ir kada rašomas romanas, o kada pjesė. Aš niekad su niekuo taip laisvai nesikalbėjau. O, palaimintas nesvarume, o, palaimintas kosmose!

— Bredli, aš taip ir nesupratau, ką tu man anąsyk prikalbėjai apie „Hamletą“.

— Užmiršk. Visi tie pompastiški samprotavimai apie Šekspyrą nieko verti. Ir ne todėl, kad jis toks dieviškas, bet todėl, kad jis toks žmogiškas. Net ir genialaus meno niekas negali suprasti.

— Vadinasi, kritikai yra kvaili?

— Teorijų tam nereikia. Reikia tik stengtis kuo labiau pamėgti tuos kūrinius.

— Taip, kaip tu dabar stengiesi pamėgti tai, ką rašo mano tėvas?

— Ne, čia visai kas kita. Aš buvau jam neteisingas. Jo kūryboj matyti didžiulė meilė gyvenimui, ir jis moka pasakoti istorijas. Gerai papasakoti istoriją — irgi didelis menas.

— Riečia jas išradingai, bet visa tai baisiai negyva.

— „Tokia jauna — ir visiškai bejausmė!“

— „Tokia jauna — ir atvira, valdove.“24

Aš vos nenuvirtau nuo kėdės. Ir dar pagalvojau, — jeigu dar įstengiau galvoti, — kad ji, ko gero, teisi. Bet šį vakarą man nesinorėjo sakyti nieko nemalonaus. Aš jau supratau, jog netrukus turėsiu su ja skirtis, ir dabar sukau galvą, ar atsisveikinant ją pabučiuoti, ir jeigu taip, tai kaip tą padaryti. Mes neturėjom įpročio bučiuotis, net kai ji buvo maža. Trumpai tariant, aš dar niekad nesu jos bučiavęs. Niekada. O šįvakar galbūt pabučiuosiu.

— Bredli, tu nesiklausai.

Ji nuolatos kreipdavosi į mane vardu. Aš negalėjau ištarti jos vardo. Man ji neturėjo vardo.

— Atleisk, brangioji, ką tu pasakei? — Man lyg netyčia praslysdavo švelnus kreipinys. Visiškai saugiai. Argi ji pastebės? Žinoma, ne. O man tai didelis malonumas.

— Ar man vertėtų perskaityti Vitgenšteiną?

Man taip norėjosi pabučiuoti ją lifte, kai mes leisimės žemyn, jeigu mums pavyks atsidurti dviese tame laikiname meilės lizdelyje. Bet apie tai nebuvo ko nė galvoti. Jokiu būdu nevalia parodyti savo jausmų. Su jaunystei būdingu žaviu egoizmu ir meile netikėtumams ji ramiai priėmė kaip savaime aiškų dalyką, kad aš staiga užsimaniau papietauti Ryšių bokšte, ir kadangi ji atsitiktinai man paskambino, aš atsitiktinai pakviečiau ją kartu.

— Ne, nepatarčiau.

— Manai, jis man per sunkus?

— Taip.

— Manai, aš nieko nesuprasiu.

— Taip. Jis niekad negalvojo apie tave.

— Kas?

— Tai vėl tik citata. Nekreipk dėmesio.

— Mes šiandien tik ir žarstom citatas. Kai būnu su tavimi, jaučiuosi taip, lyg būčiau prikimšta anglų literatūros nelyginant maltos mėsos, ji taip ir lenda man iš ausų. Koks neskoningas palyginimas, tiesa? Ak, Bredli, kaip smagu, kad mes čia! Bredli, aš tokia laiminga!

— Labai džiaugiuosi. — Aš paprašiau sąskaitos. Man nesinorėjo ardyti šios laiko pilnatvės niekingomis pastangomis viską pratęsti. Užsitęsęs nuoširdumas būtų pavirtęs kankyne. Nenorėjau matyti, kaip ji žvilgčioja į laikrodį.

Ji pažiūrėjo į laikrodį.

— Oi, man jau metas.

— Aš palydėsiu tave iki metro.

Lifte mudu buvom vieni. Aš nepabučiavau jos. Nepakviečiau pas save. Kol ėjome Gudžo gatve, aš nė sykio nepaliečiau jos, net „atsitiktinai“. Ėjau ir galvojau, kaip aš išvis su ja atsiskirsiu.

Prie Gudžo gatvės metro stotelės aš sustojau ir lyg netyčia nustūmiau ją prie sienos. Bet neatsirėmiau rankomis į sieną abipus jos pečių, kaip man to norėjosi. Atmetusi liūtiškus savo karčius ir šypsodamasi ji žiūrėjo į mane iš apačios aukštyn taip atvirai, taip patikliai. Tą vakarą buvo apsivilkusi juodą drobinę geltonai mandalomis siuvinėtą suknelę — turbūt indišką. Atrodė panaši į rūmų pažą. Žibinto šviesa krito iš viršaus į jos švelnų ir dorą veidą, į trikampę iškirptę, kurią man taip nepakeliamai norėjosi paliesti per stalą vakarienės metu. Aš vis dar kankinausi niekaip nesiryždamas nuspręsti, ar ją pabučiuoti, ar ne.

— Na, štai... Na, tai štai...

— Bredli, tu labai mielas, ačiū. Man buvo taip malonu.

— Ak, tiesa, aš visai užmiršau atnešti tau „Hamletą“. — Tai buvo grynas melas.

— Nesvarbu. Pasiimsiu jį kitą sykį. Labanakt, Bredli, ir dar kartą ačiū.

— Taip, aš... palauk...

— Man jau reikia bėgti.

— Gal... mes susitarkim, kada tu užeisi... Tu sakei, kad tau... manęs taip dažnai nebūna namie... O gal man... gal tu...

— Aš paskambinsiu. Labanakt ir labai labai ačiū.

Dabar arba niekuomet. Lėtai, su tokiu jausmu, lyg atlikdamas kažkokią sudėtingą menueto figūrą, žengiau artyn prie Džulianos, kuri jau buvo bebėganti, švelniai paėmiau jos kairę ranką dešine ir, šitaip ją sulaikęs, praviromis lūpomis atsargiai prigludau prie jos skruosto. Rezultatas pranoko lūkesčius. Aš atšlijau ir valandėlę mes žiūrėjome vienas į kitą.

Džuliana tarė:

— Bredli, jeigu tavęs paprašysiu, ar eisi su manim į „Covent Gardeną“.

— Žinoma, eisiu. — Būčiau ėjęs su ja į patį pragarą, ne tik į „Covent Gardeną“.

— Į „Rožių kavalierių“. Ateinantį trečiadienį. Galime susitikti fojė pusę septynių. Turiu geras vietas. Septimus Ličas gavo du bilietus, o pats negali eiti.

— Kas tas Septimus Ličas?

— Mano naujasis draugas. Labanakt, Bredli.

Ji nuėjo. Aš stovėjau apakintas žibinto šviesos tarp skubančių vaiduoklių. Jaučiausi taip, kaip jaustųsi žmogus, kurį po sočių pietų nelauktai netikėtai suėmė slaptoji policija.

Kitą rytą, suprantama, pabudau kančiose. Koks nedovanotinas bukumas: nejaugi iš anksto nebuvo aišku, jog neįmanoma amžinai gyventi tokioje palaimoje? — pagalvos skaitytojas. Tačiau skaitytojas, jeigu šiuo metu, kai skaito šias eilutes, pats nėra beviltiškai įsimylėjęs, turbūt, savo laimei, pamiršo, — o gal niekada ir nežinojo, — ką reiškia atsidurti panašioje būsenoje. Tai yra, kaip aš jau sakiau, viena iš beprotybės formų. Argi ne beprotybė, kai visos mintys sutelktos tik į vieną vienintelį asmenį, kai visas likęs pasaulis tiesiog nustoja egzistavęs, kai visos tavo svajonės, jausmai, visas tavo gyvenimas priklauso nuo mylimosios, o kokia yra ta tavo mylimoji — visiškai nesvarbu. Būna, kad vienas žmogus eina iš proto, o kitas jo susižavėjimo objektą laiko niekam vertu. „Nejaugi nerado nieko geresnio?“ — amžinas klausimas. Kartais pasijunti priblokštas, kai tas, kurį esi įpratęs gerbti, garbina kokią nors šiurkščią ir lengvabūdę menkystę. Tačiau nors ir koks taurus ir protingas žmonių akyse būtų tavo meilės objektas, daryti iš jo dievuką, — o tai irgi būdinga įsimylėjusiam, — tokia pat beprotybė.

Paprastai, nors nebūtinai, ankstyviausią šio proto aptemimo stadiją, — kaip tik tą, kurioje aš dabar atsidūriau, — rodo tai, jog tu tiek prarandi savo „aš“, kad nebebijai skausmo, nebejauti laiko bėgsmo (o juk laiko tėkmė kelia ir nerimą, ir baimę). Jausti, kad myli, mintimis žvelgti į savo mylimąjį — daugiau nieko nereikia. Šitaip turbūt vaizduojasi rojų mistikas — kaip begalinę Dievo kontempliaciją. Vis dėlto Dievo ypatybės tokios (arba turėtų būti, jeigu jis tikrai egzistuotų), jog bent jau netrukdo mums tęsti garbinimo džiaugsmą. Būdamas „būties pagrindu“, jis tai, ko gero, net skatina. Pagaliau jis nesikeičia.

O amžinai lenktis prieš žmogišką būtybę kur kas sunkiau, net jei mylimoji ir nebūtų keturiasdešimčia metų jaunesnė už tave, o be to, švelniai tariant, nebūtų tau abejinga.