Айрис Мердок - Juodasis princas

Kai praeina pirmasis nušvitimas, meilė reikalauja strategijos: atsisakyti jos neįmanoma, nors dažniausiai tai ir būna galo pradžia. Aš žinojau, kad šiandien ir, ko gero, visas ateinančias dienas būsiu užsiėmęs Džuliana. Vakar tai neatrodė taip būtina. Tai, kas įvyko vakar, reiškė tik tiek, kad, pats to nesuvokdamas, pasidariau kilnus. Ir vakar to buvo gana. Aš mylėjau, ir meilės džiaugsmas privertė save užmiršti. Aš apsivaliau nuo pykčio, nuo neapykantos, apsivaliau nuo visų niekingų rūpesčių ir baimių, kas sudaro nuodėmingą ego. Gana buvo vien to, kad ji egzistuoja ir kad ji niekad nebus mano. Aš gyvensiu ir mylėsiu vienatvėje, ir suvokdamas, jog tai įstengsiu, jaučiausi lyg dievas. Šiandieną aš buvau toks pat kilnus, toks pat apsvaigęs, net mano norai jau tapo neramesni ir rūpėjo veikti. Suprantama, aš jai niekad neprisipažinsiu, laimei, tylėjimas ir darbas pareikalaus iš manęs visų jėgų. Bet vis vien jaučiau poreikį veikti, o tos veiklos kryptis ir galutinis tikslas turėjo būti Džuliana.

Nežinau, kiek ilgai taip sėdėjau nekrutėdamas. Gal ir iš tiesų buvau netekęs nuovokos. Bet čia sučirškė telefonas ir mano širdyje staiga tvykstelėjo juoda liepsna, nes aš akimoju nusprendžiau, jog tai Džuliana. Pribėgau prie aparato, nevikriai sugriebiau ragelį ir dukart jį išmečiau, kol pavyko pakelti iki ausies. Tai buvo Grei Pelhemas: susirgo jo žmona, ir jis turįs atliekamą bilietą į Glindeburną, ar aš nenorėčiau nueiti? Aš nenorėjau! Tik Glindeburno man betrūko! Mandagiai atsisakęs paskambinau į Noting Hilą. Atsiliepė Frensis ir pasakė, jog šiandien Priscila ramesnė ir net sutiko, kad ją apžiūrėtų psichiatras. Paskui atsisėdau ir pagalvojau, ar nepaskambinus į Ilingą. Žinoma, ne pasikalbėti su Džuliana. Galbūt turėčiau paskambinti Reičelei? O gal staiga ragelį pakels Džuliana?

Kol mane tai pylė karštis, tai krėtė šaltis nuo tokios galimybės, telefonas sučirškė vėl ir vėl širdy tvykstelėjo liepsna. Šįkart skambino Reičelė. Štai mudviejų pokalbis:

— Labas, Bredli. Čia vėl ta sena įkyruolė.

— Reičele... brangioji... nuostabu... aš laimingas... tai jūs... aš taip džiaugiuosi...

— Nejau iš pat ankstaus ryto jūs jau pasigėrėte?

— O kiek dabar valandų?

— Pusė dvyliktos.

— Maniau, kad dar tik devynios.

— Galite nesijaudinti, aš nesiruošiu pas jus ateiti.

— Bet man būtų labai malonu jus matyti.

— Ne, reikia susilaikyti. Tai... kažkaip negražu... persekioti senus draugus.

— Mudu juk draugai, tiesa?

— Taip, taip, taip. Ak, Bredli, geriau nepradėsiu... Aš tokia laiminga, kad jus turiu. Pasistengsiu jums per daug neįkyrėti. Bredli, ar Arnoldas vakar buvo pas Kristianą?

— Ne.

— Buvo, aš žinau. Tiek to, nesvarbu. O Viešpatie, geriau nepradėsiu...

— Reičele...

— Klausau?

— Kaip... kaip... šiandien... Džuliana?

— Kaip visada.

— Ar ji... kartais... nesirengia užeiti „Hamleto“?

— Ne. Šiandien jai, atrodo, ne „Hamletas“ galvoje. Ji dabar svečiuose pas vieną jauną porą, jie savo sode kasa duobę pokalbiams.

— Ką taip?

— Duobę pokalbiams.

— O... Ak, taip. Aišku. Perduokit jai... Ne. Žodžiu...

— Bredli, jūs... jūs mane mylite... nesvarbu, kuria prasme... mylite, taip?

— Savaime aišku.

— Atleiskit, kad aš tokia... ištižėlė... Ačiū jums... Aš dar paskambinsiu... Iki...

Aš čia pat užmiršau Reičelę. Nusprendžiau nueiti ir nupirkti Džulianai dovaną. Vis dar jaučiausi sukiužęs. Svaigo galva, krėtė šaltis. Nuo minties, kad nupirksiu jai dovaną, per kūną perėjo šiurpuliai. Dovanų pirkimas yra pripažintas meilės simptomas. Tai tiesiog sine qua non 20 (jeigu tau nesinori nešti dovanų, vadinasi, tu jos nemyli). Tai, ko gero, vienas iš būdų paliesti mylimąją.

Kai pasijutau jau galįs pasivaikščioti, išėjau iš namų ir patraukiau į Oksfordo gatvę. Meilė pakeičia pasaulį. Ji pakeitė didžiules Oksfordo gatvės parduotuves į dovanų Džulianai parodą. Nupirkau odinį krepšelį, dėžutę nosinaičių, emaliuotą apyrankę, dailią kosmetinę, puošnias pirštines, rinkinį tušinukų, žiedą raktams ir tris šalius. Tada suvalgiau sumuštinį, parėjau namo ir išdėliojau visas dovanas kartu su šešiatomiu Šekspyro kūrinių leidimu ant inkrustuoto stalelio ir ant naktinio raudonmedžio staliuko. Apžiūrinėjau jas ir galvojau, kad nederėtų jai dovanoti visko iš karto, — tai pasirodytų keista. Bet galėsiu dovanoti jai vieną daiktą po kito, o dabar jie visi yra jos. Apsivyniojau kaklą jos šalių, ir iš geismo net susvaigo galva. Atsidūriau lyg didžiulio bokšto viršūnėje, norėjau pulti žemyn, mane degino liepsna, dar truputis — ir prarasiu sąmonę, tokia baisi kančia.

Suskambėjo telefonas. Svirduliuodamas priėjau ir kažką sumurmėjau.

— Bredai, čia Krisė.

— O, Krisė... labas, brangioji.

— Džiaugiuosi, kad ir šiandien aš vis dar Krisė.

— Šiandien... taip...

— Ar pagalvojai apie mano pasiūlymą?

— Kokį pasiūlymą?

— Ei, Bredai, tu vėl šaipaisi! Klausyk, ar galiu dabar pas tave užeiti?

— Ne.

— Kodėl ne?

— Pas mane dabar renkasi draugai lošti bridžo.

— Bet juk tu nemoki lošti bridžo.

— Per trisdešimt ar kiek ten mūsų išsiskyrimo metų išmokau. Reikėjo gi kaip nors leisti laiką.

— Bredai, kada galiu tave pamatyti? Tai skubu.

— Aš užeisiu aplankyti Priscilos... galbūt šįvakar...

— Puiku, aš lauksiu. Žiūrėk, neužmiršk.

— Tegu tave laimina Dievas, Krise, tegu tave laimina Dievas, brangioji.

Sėdėjau hole šalia telefono ir glostinėjau Džulianos šalį. Tai jos šalis, bet kadangi kol kas jį pasilaikau, jis atrodo lyg jos dovana. Pro atviras svetainės duris žiūrėjau į Džulianos daiktus, išdėstytus ant stalelių. Įsiklausiau į namų tylą vidury Londono gaudesio. Laikas slinko. Aš laukiau. „Aš tavo tarnas. Aš budžiu prie durų, spėliodamas, kada pašauksi tu. Kad tik kaip nors prastumčiau laiką niūrų! Kad tik pamotum vėlei man pirštu.“21

Dabar aš tiesiog negalėjau suprasti, kaip man užteko drąsos šįryt išeiti iš namų. O gal ji paskambino, o gal buvo užėjusi, kai manęs nebuvo? Juk ne kiaurą dieną ji kasė tą duobę pokalbiams, — kad ir kas tai yra. Ji būtinai ateis „Hamleto“.

Kokia laimė, kad man liko šis užstatas. Netrukus sugrįžau į svetainę, paėmiau apdriskusią knygelę ir ją glostinėdamas įsitaisiau „Hartborno“ krėsle. Mano vokai nusileido ir materialusis pasaulis aptemo. Aš sėdėjau ir laukiau.

Aš nepamiršau, kad greit pradėsiu rašyti svarbiausią savo gyvenimo knygą. Žinojau, jog mane užklupęs juodasis Erotas sudaro vieną esybę su kitu, slėpiningesniu dievu. Jeigu įstengsiu tylėti ir laikytis santūriai, man bus atlyginta nepaprasta galia. Bet šiuo metu apie rašymą nebuvo ko nė galvoti. Dabar tebūčiau įstengęs pakeverzoti ant popieriaus tik pasąmonės draikalus.

Suskambėjo telefonas, aš puoliau prie jo, užkliuvau už stalelio, ir visi šeši Šekspyro tomai nulėkė ant grindų.

— Bredli, čia Arnoldas.

— O Viešpatie! Tai jūs!

— Kas atsitiko?

— Ne, nieko.

— Bredli, aš girdėjau...

— Kiek dabar laiko?

— Keturios. Girdėjau, kad vakare rengiatės ateiti pas Priscilą?

— Taip.

— Ar negalėtume po to mudu susitikti? Turiu jums pasakyti labai svarbų dalyką.

— Gerai. Puiku. Kas yra duobė pokalbiams?

— Kas?

— Duobė pokalbiams.

— Tai toks įdubimas kambaryje, kur galima pasidėti pagalves, susėsti ir šnekėtis.