Айрис Мердок - Juodasis princas

— Krise, brangioji, dėl Dievo meilės!

— Bredai, žinai, tam tikra prasme tu visuomet likai mano vyras. Aš visada galvodavau apie tave kaip apie savo vyrą — juk mes sutuokti bažnyčioje, ir aš „siela ir kūnu privalau tau tarnauti“, žodžiu, visi tie šventi dalykai, ir mes buvom nekalti, mes norėjom viens kitam gero, ir mes tikrai mylėjome vienas kitą — juk tiesa, mylėjome?

— Galbūt, bet...

— Kai mums nepasisekė, aš maniau, jog visam gyvenimui pasidarysiu cinikė — juk ir už Evanso ištekėjau dėl pinigų. Na, bet tai buvo rimtas žingsnis, aš jo nepalikau — vargšas senas griuvena taip ir numirė laikydamasis už mano rankos. O dabar man atrodo taip, lyg praeitis būtų kažkur prasmegusi. Aš parvažiavau tau to pasakyti, Bredai, tuo įsitikinti. Juk dabar mudu vyresni, išmintingesni ir apgailestaujame dėl to, ką pridarėme, tad kodėl mums nepabandžius viską pradėti iš naujo?

— Krise, mieloji, tau galvoj negerai, — pasakiau aš, — bet esu labai sujaudintas.

— Ak, Bredai, tu atrodai toks jaunas. Tu toks gaivus, toks palaimingas, lyg ką tik atsivedusi kačiukų katė.

— Aš jau einu. Sudie.

— Ne, tu negali taip imti ir išeiti, kai mudu ką tik sudarėm sandėrį. Aš seniai norėjau tau visa tai pasakyti, bet negalėjau, nes tu buvai visai kitoks, kažkoks užsidaręs, aš negalėjau kaip reikiant tavęs įžiūrėti, o dabar tu prieš mane, visas atviras, aš taip pat, o tai jau ne juokas, Bredai, ir mudu turime pabandyti laimę, būtinai turim. Aišku, nereikia spręsti tuoj pat, pagalvok apie viską ramiai, neskubėdamas; galėtume apsigyventi, kur tu panorėtum, ir tu ramiai sau dirbtum, galime nusipirkti namą Prancūzijoje arba Italijoje — kur nori...

— Krise...

— Šveicarijoje.

— Ne, tik ne Šveicarijoje. Nepakenčiu kalnų.

— Gerai, tada...

— Klausyk, man reikia...

— Pabučiuok mane, Bredli.

Švelnumas moters veidą pakeičia taip, jog sunku atpažinti. Kristiana en tendresse 19 atrodė vyresnė, veidas pasidarė juokingas lyg žvėrelio snukutis, bruožai ištįso lyg guminiai. Ji vilkėjo tamsiai raudoną medvilninę suknelę atviru kaklu, o ant kaklo aukso grandinėlę. Nuo ryškaus grandinėlės žibėjimo kaklas atrodė dėmėtas ir sausas. Dažyti plaukai žvilgėjo lyg žvėries kailis. Ji žiūrėjo į mane vėsioje savo šiaurinės mėlynos svetainės prieblandoje, ir jos akyse buvo tiek nuolankaus maldavimo, tiek drovaus, sielvartingo švelnumo; jos nuleistos rankos rytietiškai pasuktos delnais į mane reiškė tokį paklusnumą ir atsidavimą, jog aš žengiau žingsnį į priekį ir apglėbiau ją.

Ir tuoj pat ėmiau juoktis, laikiau apkabinęs, bet nebučiavau ir juokiausi. Už jos pečių regėjau visai kitą spinduliuojantį laimę veidą. Bet laikiau ją sąmoningai ir vis tiek juokiausi, ji taip pat nusijuokė ir įsikniaubė veidu man į petį.

Ir tada įėjo Arnoldas.

Aš lėtai nuleidau rankas, ir Kristiana, vis dar juokdamasi, bet truputį pavargusi, beveik palaimingai pažvelgė į Arnoldą.

— O Viešpatie...

— Aš tuoj išeinu, — pasakiau Arnoldui.

Jis įėjo ir kuo ramiausiai įsitaisė kėdėje, tartum laukiamajame. Kaip visada atrodė permirkęs (toks šlapias albinosas), lyg būtų užkluptas liūties, bespalviai plaukai patamsėję nuo riebalų, veidas blizgėjo, smaila nosis kyšojo lyg taukuotas smeigtukas. Blyškiai žydros akys, išblukusios beveik ligi baltumo, buvo šaltos lyg vanduo. Arnoldas stengėsi dėtis abejingas, bet aš spėjau pastebėti jo apmaudą ir nusivylimą išvydus šią sceną.

— Tu pagalvosi, Bredai, taip, mielasis?

— Apie ką?

— Tu nepakartojamas! Jau užmiršai? Aš ką tik Bredui pasipiršau, o jis jau nebeatsimena!

— Kristianai truputį pasimaišė protas, — labai švelniai pasakiau Arnoldui. — Aš ką tik užsisakiau visas jūsų knygas.

— Kam? — paklausė Arnoldas, dabar jau nutaisęs liūdną, draugišką ir kartu abejingą miną. Jis vis dar oriai sėdėjo ant kėdės, o Kristiana tyliai sau juokdamasi smulkiais žingsniukais tarsi šokdama sukosi po svetainę.

— Noriu pervertinti viską iš naujo. Tikriausiai buvau jums neteisingas, taip, aš buvau visai neteisus.

— Labai kilnu iš jūsų pusės.

— Nė kiek. Norėčiau su visais... susitaikyti... šiuo metu...

— Argi jau Kalėdos? — tarė Arnoldas.

— Ne, tiesiog... aš perskaitysiu visas jūsų knygas, Arnoldai, ir patikėkit — ramiai be išankstinio nusistatymo... Ir prašau... užmirškit visus mano nusižengimus... ir...

— Bredas tapo šventuoju.

— Bredli, jūs kartais nesergat?

— Jūs tik pažiūrėkit į jį! Tai gal transfigūracija?

— Man metas eiti, sudie, sudie... ir viso jums geriausio...

Ir gana nevėkšliškai pamojavęs jiems abiem, nepastebėjęs ištiestos Kristianos rankos, nuėjau prie durų ir per mažytį prieangį išnėriau į gatvę. Jau buvo vakaras. Kurgi dingo diena?

Nuėjęs ligi gatvės kampo išgirdau, jog man iš paskos kažkas bėga. Tai buvo Frensis.

— Bredai, aš tik norėjau pasakyti... Palaukit gi, palaukit... Aš norėjau pasakyti, jog pasiliksiu su ja, kad ir kas atsitiktų... aš...

— Su kuo?

— Su Priscila.

— Ak, taip. Kaip ji dabar?

— Užmigo.

— Ačiū, kad padedate vargšei Priscilai.

— Bredai, ar jūs ant manęs nepykstate?

— Kodėl turėčiau pykti?

— Jums ne šlykštu žiūrėti į mane, kai aš tiek visko jums prikalbėjau, kai jums išsiverkiau ir apskritai. Kai kurie žmonės tiesiog nepakenčia, kai jiems išlieji savo bėdas, ir bijau, kad aš...

— Užmirškit tai.

— Bredai, aš norėjau pasakyti dar vieną dalyką... Norėjau pasakyti... kad ir kas atsitiktų... aš jūsų pusėje...

Aš sustojau ir pažvelgiau į jį, o jis kvailai šypsojosi prikandęs storą apatinę lūpą ir klausiamai pakėlė į mane savo gudrias akutes.

— Būsimame... didžiajame... mūšyje... kad ir kaip jis... pakryptų... Ačiū jums, Frensi Mario, — pasakiau.

Jis trupučiuką nustebo. Kariškai atidaviau jam pagarbą ir nužingsniavau toliau. Jis vėl pasileido man iš paskos.

— Aš labai jus myliu, Bredai, jūs tai žinote.

— Eikit jūs velniop!

— Bredai, gal jūs duotumėt man dar truputį pinigų... gėda įkyrėti, bet Kristiana laiko mane ant bado dietos...

Daviau jam penkis svarus.

Tai, kad viena diena atsiskiria nuo kitos, — turbūt viena iš puikiausių gyvenimo šioje planetoje ypatybių. Čia galima įžiūrėti tikrą gailestingumą. Mes nebūname pasmerkti nesustodami kopti būties laiptais — trumpos atilsio valandėlės leidžia mums atsigauti ir pailsėti nuo savęs pačių. Mūsų gyvenimas eina protrūkiais — tai nuolat nukrinta iki pabaigos, tai vėl pakyla iki naujos pradžios. Mūsų greit nusikamuojanti sąmonė padalyta į dalis; ir ta tiesa, kad rytas protingesnis už vakarą, mūsų laimei, o gal nelaimei, pasitvirtina gyvenime. Ir kaip nuostabiai naktis derinasi su miegu, jos saldžiu vaizdiniu, taip būtinu mūsų atokvėpiui. Angelus turbūt stebina būtybės, kurios taip reguliariai iš būdravimo krinta į šmėklų knibždančią tamsą. Kaip trapi žmogaus prigimtis ir ištveria tokius perėjimus, jokiam filosofui kol kas nepavyko paaiškinti.

Kitą rytą — jis vėl buvo saulėtas — pabudau anksti ir vėl pasinėriau į vakarykštę būseną, bet tuoj supratau, jog kažkas pasikeitė. Buvau ne visai toks kaip vakar. Gulėjau ir tikrinau save, panašiai kaip žmogus čiupinėja save po avarijos ieškodamas lūžusių kaulų. Aš vis dar jaučiausi labai laimingas, ir mano veidas lyg vaškinė kaukė keistai tirpo iš laimės, ta palaima užplūdo akis. Geismas, toks pat kosminis kaip ir anksčiau, ko gero, dabar labiau panėšėjo į fizinį skausmą, nuo kurio gali tyliai numirti kur nors kamputyje. Tačiau aš nenusiminiau. Atsikėlęs nusiskutau, kruopščiai apsirengiau ir apžiūrėjau veidrodyje savo naująjį veidą. Atrodžiau neįtikėtinai jaunas, tiesiog stebuklingai. Paskui išgėriau arbatos ir atsisėdau svetainėje susinėręs rankas, žvelgdamas pro langą į sieną priešais. Sėdėjau nejudėdamas kaip Buda ir tyrinėjau save.