Айрис Мердок - Juodasis princas

Klaikiausias šiuo atveju būna jausmas, jog esi atstumtas, negrąžinamai atimta dalis tavęs. Pamilęs Džulianą ėmiau tai suvokti, iš pradžių miglotai, paskui vis aiškiau. Aš ne tik beviltiškai troškau to, ko negalėjau gauti. Tai buvo tik tiesmuka ir buka kančios pusė. Baisiausia, kad buvau pasmerktas būti su ja, nors ir kaip ji mane stumtų šalin. Ir nors ir kaip ilgai, lėtai ir skausmingai ji tai darytų, vis tiek pagunda vers sekti, nesvarbu, kur ji eitų. Galiausiai, kad ir kam atsiduotų, aš būčiau su ja. Kaip begėdis naminis gyvūnas tupėčiau kampe miegamųjų, kur ji bučiuotųsi ir mylėtųsi. Ji susidėtų su mano priešais, ji žavėtųsi tais, kurie iš manęs šaiposi, iš svetimų lūpų gertų panieką man. O mano siela nematoma sekiotų ją ir be garso raudotų iš skausmo. Ir ši baisi ir beribė kančia mane sunaikintų, apnuodytų visą gyvenimą.

Kai myli, nelengva įsivaizduoti, jog nuo meilės galima išgyti. Tai prieštarauja pačiam meilės supratimui (bent jau manajam). Be to, ne kiekvienas ir gali išgyti. Suprantama, mano liepsnojantis protas nė vienai sekundei nematė tokios banalios paguodos galimybės. Kaip jau sakiau, aš supratau, jog esu pražuvęs. Nebuvo jokio šviesos spindulėlio, išvis jokio nusiraminimo. Nors čia turiu pasakyti ir tai, kas, tiesa, man atėjo į galvą vėliau. Žinoma, aš nė negalvojau rašyti, visa tai „sublimuoti“ (koks juokingas žodis). Tačiau žinojau, jog tai mano likimas... jog tai siunčia... toji pati aukštoji galia. Ir nors tu raitaisi iš skausmo, nes kepenys tau persmeigtos virbalo, būti prikaustytam šitos galios — vadinasi, būti savo vietoje.

Kalbant paprasčiau, reikėtų prisipažinti, jog aš, suprantama, tuoj pat nusprendžiau, kad bėgti negaliu. Negaliu išvažiuoti iš miesto. Turiu vėl pamatyti Džulianą, turiu išlaukti visas šias klaikias, tuščias dienas, kol susitiksime „Covent Gardene“. Aišku, man norėjosi tuojau pat jai paskambinti ir paprašyti ateiti. Bet kažkokiu stebuklu man pavyko įveikti pagundą. Negalėjau leisti, kad gyvenimas pavirstų beprotybe. Geriau likti vienam akis į akį su tamsos gaivalais ir kentėti, nei viską sunaikinti įstūmus į kaukiantį chaosą. Tylėti, nors dabar jau visai kitaip ir nepaguodžiamai, — štai vienintelis mano uždavinys.

Įpusėjus rytui, kurio nebebandysiu toliau aprašyti (tik pasakysiu, jog skambino Hartbornas, bet aš tuoj pat padėjau ragelį), pasirodė Frensis Mario.

Atidaręs duris sugrįžau į svetainę, jis nusekė man iš paskos, nenuleisdamas nustebusių akių. Atsisėdau ir sunkiai alsuodamas ėmiau trinti akis ir kaktą.

— Kas atsitiko, Bredai?

— Nieko.

— Žiūrėkite — viskis. Aš ir nežinojau, kad jo turite. Kurgi jūs jį slėpėte? Ar galima?

— Prašau.

— O jums įpilti?

— Taip.

Frensis padavė man stiklą.

— Jūs susirgote?

— Taip.

— Kas jums yra?

Gurkštelėjau viskio ir paspringau. Man buvo nežmoniškai bloga ir niekaip negalėjau atskirti fizinio skausmo nuo dvasinio.

— Bredai, mes laukėme jūsų visą vakarą.

— Kodėl? Kur?

— Jūs pasakėte, kad užsuksite pas Priscilą.

— Ak, taip. Pas Priscilą... — Aš visiškai buvau užmiršęs apie Priscilos egzistavimą.

— Mes jums skambinome.

— Buvau išėjęs pietauti.

— Jūs tiesiog užmiršot?

— Taip.

— Arnoldas išsėdėjo iki pradžios dvyliktos. Jam kažkodėl jūsų labai reikėjo. Atrodė lyg nesavas.

— O kaip Priscilą?

— Beveik tas pats. Kristiana klausia, ar jūs neprieštarautumėt, jeigu ją gydytų elektrošoku.

— Ką gi, labai gerai.

— Tai jūs neprieštaraujate? O ar žinote, kad tai ardo smegenų ląsteles?

— Tada geriau nereikia.

— Bet, antra vertus...

— Turiu pamatyti Priscilą, — ištariau, regis, garsiai. Bet žinojau, kad tiesiog negalėsiu. Man niekam kitam nebeliko nė lašo dvasinių jėgų. Negalėjau šitoks atsistoti prieš tą vargšę kenčiančią sielą.

— Priscila sakė, kad sutiks su viskuo, jeigu jūs to norite.

Elektrošokas. Tau trinkteli per kaukolę. Taip padaužomas sugedęs radijo imtuvas, kad vėl pradėtų veikti. Privalau suimti save į rankas. Priscila...

— Reikia dar... pagalvoti... — pasakiau.

— Bredai, kas atsitiko?

— Nieko. Yra smegenų ląstelės.

— Jūs sergate?

— Taip.

— Kas jums yra?

— Aš įsimylėjau.

— O, — tarė Frensis. — Ir ką?

— Džulianą Bafin.

Aš neketinau jam sakyti. Pasakiau todėl, kad čia buvo kažkas panašaus į Priscilą. Tokia pat beviltiška padėtis. Ir toks jausmas, jog esi taip sudaužytas, kad tau viskas vis tiek.

Frensis išklausė naujieną gana šaltai. Ką gi, turbūt taip ir reikia.

— Ir ką, jums labai bloga? Turiu galvoje jūsų ligą.

— Labai.

— Ar jai pasakėte?

— Neieškokit kvailių, — ištariau aš. — Man penkiasdešimt aštuoneri, o jai dvidešimt.

— Na ir kas? Meilė amžiaus nepaiso, tai žino kiekvienas. Ar galiu dar įsipilti viskio?

— Jūs nesuprantate, — pasakiau jam. — Aš negaliu... rodyti savo jausmų... šitai mergytei. Ji tiesiog išsigąs. Ir kiek aš galiu įsivaizduoti... jokie tokie santykiai su ja neįmanomi...

— O kodėl ne? — atsakė Frensis. — Tiktai ar to reikia — tai jau kitas klausimas.

— Nešnekėkit nesąmonių... Čia iškyla moralinis klausimas... Aš beveik senis, o ji... Jai būtų bjauru... Ji paprasčiausiai nebenorėtų manęs matyti...

— Na, dėl to dar labai abejoju. Moralinis klausimas? Galbūt. Nežinau. Dabar viskas taip keičiasi. Bet nejaugi jums bus malonu ir toliau su ja susitikinėti ir laikyti liežuvį už dantų?

— Ne, aišku, kad ne.

— Na, tokiu atveju, atleiskit už tiesumą, ar ne geriau pasitraukti?

— Jūs, matyt, niekada nebuvot įsimylėjęs.

— Buvau, ir dar kaip. Ir... visada beviltiškai... visada be atsako. Taigi nesakykit man...

— Aš negaliu pasitraukti. Aš ką tik įklimpau. Ir nežinau, ką daryti. Tiesiog kraustaus iš proto. Aš atsidūriau raizguose.

— Perkirskit juos ir bėkit. Važiuokit Ispanijon ar kur nors.

— Negaliu. Mes susitinkam trečiadienį. Einam į operą. O Viešpatie!

— Jeigu norite kankintis, jūsų reikalas, — pasakė Frensis ir vėl įsipylė viskio. — Bet jeigu norite išsikapstyti, aš, jumis dėtas, jai pasakyčiau. Įtampa kiek atslūgtų ir viskas pasidarytų paprasčiau. Taip būtų lengviau išgyti. Kamuotis patyliukais visada blogiau. Parašykit jai laišką. Juk jūs rašytojas, jums rašyti — vienas malonumas.

— Jai bus nemalonu.

— O jūs kalbėkit atsargiai, užuominomis...

— Tylėjime esama kilnumo ir jėgos.

— Tylėjime? — pasakė Frensis. — Bet juk jūs jį nutraukėte.

„O pranašinga mano siela!“ Tai buvo tiesa.

— Žinoma, aš niekam nieko nesakysiu, — kalbėjo Frensis. — Bet kam gi jūs man tai pasakėte? Juk to nenorėjote ir dabar imsit gailėtis. Gal net pradėsit manęs nekęsti. Prašau jus, nedarykite to. Pasakėte man tik todėl, kad esate paklaikęs. Tiesiog negalėjot susilaikyti. O anksčiau ar vėliau jūs ir jai pasakysite.

— Niekada.

— Nereikia visko taip komplikuoti. O dėl to, kad jai bus nemalonu, — tai kažin. Greičiausiai ji tik nusijuoks.

— Nusijuoks?

— Jaunimas į mūsų, senių, jausmus rimtai nežiūri. Ji gal bus net sujaudinta, bet nuspręs, jog tai absurdiškas susižavėjimas. Tai ją pralinksmins, suintriguos. Jai tai bus tikras įvykis.

— Nešdinkitės iš čia, — ištariau. — Nešdinkitės.

— Bredai, neširskit ant manęs. Aš juk nekaltas, jūs pats man pasakėt.