Айрис Мердок - Juodasis princas

Arnoldas

P. S. Jeigu Jums visa tai ne prie širdies, dėl Dievo meilės, būkite bent jau toks malonus ir nekankinkite manęs. Gal ir atrodau pernelyg racionalus, bet esu baisiai susikrimtęs ir einu iš proto. Man taip nesinori įskaudinti Reičelės. Ir, prašau, nelėkit pas Kristianą ir neliūdinkit jos — juk dabar viskas tik pradeda aiškėti. Ir pas Reičelę neikite, jeigu negalite pasikalbėti su ja ramiai ir taip, kaip aš prašiau. Atleiskit, atleiskit man.“

Aš gavau šį įdomų laišką kitą rytą. Jei taip anksčiau, jis būtų sukėlęs ištisą audrą prieštaringų jausmų. Tačiau meilė taip nuslopina susidomėjimą kitais dalykais, jog aš žiūrėjau į laišką lyg į skalbyklos sąskaitą. Perskaičiau jį, padėjau į šalį ir užmiršau. Dabar aš negaliu aplankyti Priscilos — štai vienintelė išvada, kurią padariau. Nuėjau į gėlių parduotuvę ir palikau ten čekį, kad jai kas dieną nusiųstų gėlių.

Nesiimu aprašyti, kaip praleidau tolesnes kelias dienas. Esama nevilties, kurią galima įsivaizduoti tik iš užuominų. Aš tarytum išgyvenau vilčių sudužimą ir su siaubu akyse žvelgiau į tas duženas. Ir vis dėlto artėjant trečiadieniui didėjo mano susijaudinimas, ir nuo minties, jog aš būsiu su ja, mane jau užplūdo niūrus džiaugsmas, — tai buvo tik demoniškas atšvaitas to džiugesio, kurį patyriau Ryšių bokšte.

Tada aš buvau skaistus. Dabar jaučiausi ir kaltas, ir pasmerktas. Ir dar — tiesa, tik pats sau — niršus, negailestingas, žiaurus ir nesutaikomas... O vis dėlto: būsiu su ja vėl. Trečiadienį.

Žinoma, aš prieidavau prie telefono, tam atvejui, jeigu tai būtų ji. Kiekvienas telefono skambutis mane nukrėsdavo lyg elektros srovė. Skambino Kristiana. Skambino Arnoldas. Aš padėdavau ragelį. Tegu galvoja, ką nori. Arnoldas ir Frensis buvo atėję ir skambino prie durų, bet aš pamačiau juos pro matinį stiklą ir neįsileidau. Nežinau, ar jie mane matė, ar ne, man buvo vis tiek. Frensis kyštelėjo raštelį pranešdamas, jog Priscilai pradėjo taikyti šoko terapiją ir jai, rodos, geriau. Buvo atėjusi Reičelė, bet aš pasislėpiau. Vėliau ji paskambino susijaudinusi, — aš kalbėjau trumpai ir pažadėjau paskambinti vėliau. Taip aš stūmiau laiką. Keletą kartų buvau pradėjęs rašyti Džulianai. „Mano brangioji Džuliana, aš atsidūriau bjauriausioje padėtyje ir jaučiu, jog privalau tau viską pasakyti.“ „Brangioji Džuliana, atleisk, bet turiu išvykti iš Londono ir trečiadienį negalėsiu su tavim susitikti.“ „Džuliana, mylimiausioji, aš myliu tave, ir kad tu žinotum, kokia tai kankynė, meile mano.“ Žinoma, suplėšiau visus tuos laiškus, rašiau juos tik dėl savęs. Pagaliau po ištisų šimtmečių ilgesio atėjo trečiadienis.

Džuliana laikė mane už parankės. Aš nebandžiau paimti jos po ranka. Ir dabar ji mėšlungiškai spaudė mano ranką, tikriausiai nesąmoningai, iš susijaudinimo. Iš temstančios gatvės mes atsidūrėme ryškios šviesos nutviekstoje Karališkosios operos fojė ir dabar skynėmės kelią pro triukšmingą minią. Džuliana vilkėjo gana ilgą raudono šilko suknią su mėlynomis tulpėmis art nouveau stiliaus. Jos plaukai, kuriuos ji vogčia kruopščiai šukavosi, kai ją pamačiau, priešingai negu visada, sudarė kažką panašus į šalmą — jie švelniai blizgėjo tartum ilgos metalo gijos. Veidas atrodė abejingas, džiugiai išsiblaškęs, švytėjo šypsniu. Pajutau palaimingą kankinantį geismą, lyg kas durklu būtų perskrodęs nuo kirkšnies lygi gerklų. Ir dar išsigandau. Aš bijau minios. Mes įėjom į salę — Džuliana jau beveik tempė mane — ir susiradom savo vietas vidury parterio. Žmonės stojosi mūsų praleisti. Nekenčiu viso šito. Nekenčiu teatrų. Buvo girdėti tolygus prislopintų balsų ūžesys — civilizuota publika laukė savo „reginio“ ir tuščiai plepėjosi tarpusavyje. Ir vis didėjo ta baisi, grėsminga ir nepamėgdžiojama derinamo orkestro instrumentų kakofonija.

Ką man reiškia muzika — ypatingas klausimas. Nepasakysi, kad neturiu muzikinės klausos, nors, ko gero, būtų geriau, jei neturėčiau. Muzika mane jaudina, veikia, netgi kankina. Kartais ji mane pasiekia kaip piktas murmėjimas kažkokia beveik nesuprantama kalba, ir su siaubu imi įtarti, jog murinama apie tave. Kai buvau jaunesnis, netgi mėgau klausytis muzikos; ji kurtindavo mane nežabotomis emocijomis, o aš įsivaizduodavau didžiulį dvasinį sukrėtimą. Tikras gėrėjimasis menu — šalta ugnis. Negalėčiau paneigti, jog esama žmonių — jų mažiau, negu pagalvotum, klausydamasis tariamų žinovų, — kuriems ta garsų maišalynė teikia gryną ir matematiškai aiškų malonumą. Bet man muzika — paprasčiausiai tik proga kurti savo fantazijas, sujauktų emocijų srautas, garsais išreikšta dvasios bjaurastis.

Džuliana paleido mano ranką, bet sėdėjo palinkusi į mane ir jos dešinioji ranka nuo peties iki alkūnės lengvai lietė mano kairiąją. Sėdėjau sulaikęs kvapą, visas atsidavęs šiam prisilietimui. Tiktai atsargiai paslinkau savo kairę koją prie jos dešinės, kad susiliestų mūsų batai. Taip slapčia pasiunčiamas tarnas, kad papirktų mylimosios tarnaitę. Kvėpavau beveik dusdamas ir meldžiau Dievą, kad nesigirdėtų švokštimo. Orkestras nesiliovė padrikai čirpinęs lyg pulkas išprotėjusių paukščių. Ten, kur turėjo būti mano pilvas, jaučiau didžiulę lyg visas operos teatras tuštumą, ir ją kirto pusiau geismo randas. Mane kankino baimė, tartum fizinė, tartum dvasinė, ir apėmė nuojauta, jog aš greit nebeįstengsiu susivaldyti, imsiu rėkti, prarasiu sąmonę ar apsivemsiu. Ir kartu palaimingai jaučiau lengvą, bet tvirtą Džulianos rankos prisilietimą. Įkvėpiau gaivų, aštrų jos šilko suknelės kvapą. Atsargiai lyg prie kiaušinio lukšto prisiglaudžiau batu prie jos batelio.

Nedarniai gaudžianti raudona ir auksinė salė subangavo man prieš akis, ėmė vos pastebimai suktis, primindama kažką iš Bleiko — didžiulį spalvotą kamuolį, milžinišką Kalėdų eglutės papuošalą, dulsvai rožinį, žėruojantį, raibuliuojantį ir čiauškantį rutulį, kurio viduje pakibę sukomės mudu su Džuliana, sujungti svaigulingo, netvaraus ir lengvo it plunksnelė prisilietimo. Kažkur virš mūsų švytėjo mėlynas, žvaigždėmis nusagstytas dangus, o aplinkui aukštai iškilusios laikė fakelus pusnuogės moterys. Mano ranka degė, koja degė, kelis drebėjo iš įtampos. Aš buvau raudonose ir auksinėse džiunglėse, apkurtintas beždžionių tarškėjimo ir paukščių švilpavimo. Kreivas saldžių garsų kardas perkirsdamas orą varstė kruviną žaizdą ir virsdavo skausmu. Aš pats buvau tas baudžiantis kalavijas, aš pats buvau ir tas skausmas. Atsidūriau arenoje, apsuptas tūkstančio besivaipančių, linksinčių veidų, ir jaučiausi pasmerktas mirti nuo triukšmo. Mane nužudys tas paukščių čiauškėjimas ir būsiu palaidotas aksominėje duobėje. Mane paauksuos, o paskui nuners odą.

— Bredli, kas tau?

— Nieko.

— Tu nesiklausai.

— Tu ką nors sakei?

— Aš klausiau, ar tu žinai turinį.

— Kieno?

— „Rožių kavalieriaus“.

— Aišku, nežinau.

— Na, tada greičiau skaityk programą...

— Ne, geriau tu man papasakok.

— O, viskas labai paprasta. Tai apie vieną jaunuolį, Oktavianą, jį myli feldmaršalo žmona, juodu meilužiai, bet ji daug vyresnė už jį ir bijo jį prarasti, nes jis gali pamilti savo bendraamžę...

— O kiek jam metų ir kiek metų jai?

— Jam, rodos, dvidešimt, o jai turbūt trisdešimt.

— Trisdešimt?

— Na, taip, žodžiu, visai sena ir supranta, kad jis žiūri į ją kaip į motiną ir kad jų santykiai negali ilgai tęstis. Operos pradžioje juodu abu lovoje, ir ji, aišku, labai laiminga, nes yra su juo, bet ir labai nelaiminga, nes žino, kad jį praras ir...