Айрис Мердок - Juodasis princas

— Bredli, ar galiu prie tavęs prisiliesti?

— Ne. Būk gera, eik. Jei nors truputį manęs gailiesi, eik.

— Bredli, tu mane taip sujaudinai, leisk dabar išsišnekėti, man irgi reikia susigaudyti savo jausmuose. Tau ir į galvą neateina, kaip...

— Žinau, tau šlykštu.

— Tu sakai, kad negalvoji apie mane. Tu iš tiesų negalvoji!

— Koks čia siaubingas kvapas? Kas tose dėžutėse?

— Braškės.

— Braškės! — Jaunystės iliuzijų ir trumpo ugningo džiaugsmo kvapas.

— Tu sakai, kad myli mane, bet aš tavęs visiškai nedominu.

— Nė kiek. Na, tai sudie, girdi?

— Tu, matyt, nė neįsivaizduoji, kad aš galiu tau atsakyti tuo pačiu jausmu.

— Ką?

— Kad aš galiu atsakyti tuo pačiu jausmu.

— Nekvailiok, — sudraudžiau, — tai vaikiška.

Prie mūsų kojų, nesusigaudydami, ar dabar diena, ar naktis, vaikštinėjo balandžiai. Pažvelgiau į juos.

— Tavo meilė... koks čia tas žodis... grynas solipsizmas, jeigu tu net nesusimąstai, ką aš galiu jausti.

— Taip, — pasakiau aš, — tai solipsizmas. Nieko nepadarysi. Tai žaidimas, kurį aš žaidžiu pats su savimi.

— Tada nereikėjo man apie tai sakyti.

— Sutinku, nereikėjo.

— Bet nejau tu nenori žinoti, ką aš jaučiu?

— Aš nesirengiu jaudintis dėl to, ką tu jauti. Tu tik kvaila maža mergaitė. Tu įsiaudrinusi ir tavo savimeilė paglostyta, kad nebejaunas žmogus prieš tave daro iš savęs kvailį. Galimas daiktas, tau tai nutiko pirmą kartą, bet, nėra abejonių, — ne paskutinį. Suprantama, tau norisi patyrinėti situaciją, pasiknaisioti savo išgyvenimuose, pažaisti jausmais. Man iš to jokios naudos. Aš, žinoma, suprantu, jog tu turėtum būti daug vyresnė, stipresnė ir šaltakraujiškesnė, kad galėtum paprasčiausiai nekreipti į tai jokio dėmesio. Vadinasi, tu, kaip ir aš, negali pasielgti taip, kaip reikėtų. O gaila. Na, eime šalin nuo tų prakeiktų braškių. Metas namo.

Ėmiau žingsniuoti, bet šįsyk ne taip sparčiai. Džuliana ėjo greta. Mes įsukome į Henrietos gatvę. Buvau baisiai susijaudinęs, bet nusprendžiau to neparodyti. Ir dar jaučiau, jog žengiau žingsnį, kuris gali būti lemtingas, bent jau nesusilaikiau. Pareiškiau, jog apie meilę nekalbėsiu, o pats kalbėjau tik apie meilę, ir apie nieką kitą daugiau. Ir tai teikė man didžiulį saldų malonumą, sumišusį su kartėliu. Pasiaiškinimai, ginčai, kova, kartą prasidėję, galėjo tęstis ir tęstis, ir pavirsti pragaištingu įpročiu. Jeigu ji nori kalbėti, argi man užteks jėgų atsisakyti? Jeigu nuo šio pokalbio mirčiau, juk būčiau laimingas. Ir buvau priblokštas, kai supratau, jog net per šias dvidešimt buvimo su Džuliana minučių mano meilė neišmatuojamai išaugo ir susikomplikavo. Ji ir pirma buvo didžiulė, bet jai stigo detalių. Dabar atsivėrė olos, labirintai. O juk greitai... Tapusi sudėtingesnė, ji pasidarys dar stipresnė, reikšmingesnė, nesunaikinama. Prisidėjo tiek daug peno apmąstymams, naujo peno. O Viešpatie!

— Bredli, kiek tau metų?

Klausimas užklupo mane netikėtai, bet atsakiau tučtuojau:

— Keturiasdešimt šešeri.

Kam man prireikė to melo, sunku paaiškinti. Iš dalies tai tik kartus juokas. Taip įsitraukęs skaičiavau šio vakaro nuostolius, įsivaizduodamas, kaip išaugs netekties, pavydo ir nevilties skausmas, jog klausimas, kiek man metų, buvo paskutinis lašas, paskutinis žiupsnelis druskos, užpiltas ant žaizdos. Liko tik atsikirsti juokais. Šiaip ar taip, ji žinojo, kiek man metų. Ir vis dėlto smegenų kamputyje krebždėjo mintis: na, ne, man nėra penkiasdešimt aštuonerių, negali tiek būti. Aš jaučiuosi jaunas, jaunai atrodau. Instinktas pakuždėjo, jog reikia nuslėpti tiesą. Ir aš norėjau pasakyti „keturiasdešimt aštuoneri“, bet nušokau į keturiasdešimt šešerius. Regis, tinkamas amžius, visai priimtinas.

Džuliana kurį laiką tylėjo. Ji, atrodo, nustebo. Mes pasukome į Bedfordo gatvę. Tada ji pasakė:

— O, vadinasi, tu truputį vyresnis už tėtį. Aš maniau, kad jaunesnis.

Aš bejėgiškai nusijuokiau, mintyse priekaištaudamas sau už tą nesąmonę, už tą rinktinę kvailystę. Juk jaunimas nesusigaudo, kam kiek metų, nejaučia amžiaus skirtumo. Jeigu kam per trisdešimt, tas jau senas. O čia dar ta apgaulinga jaunyvo žmogaus kaukė. Ak, kaip kvaila, kvaila, kvaila!

— Bredli, ko tu taip baisiai juokiesi, kas yra? Prašau, nustok ir pasišnekame. Turiu su tavim rimtai pasikalbėti.

— Na ką gi, pasišnekam.

— Kur mudu esam?

— Vis dar priešais svetingąjį Inigo Džonsą.

Įsmukę pro mažus vartelius ir praėję pro dvi audiniu apdengtas aukų dėžes, mes atsidūrėme vakarinėje bažnyčios pusėje, kur buvo įėjimas į vidų. Pasukau į tamsų kiemelį ir išėjau į sodą. Takelis rėmėsi į duris, vedančias į nusipelniusių teatro žmonių — Lėlio, Vičerlio, Grinlingo Gibonso, Arnės ir Elenos Teri — amžino poilsio vietą. Plytinis portikas buvo kupinas dailaus, jaukaus, grynai angliško grožio. Atsisėdau tamsiame sode ant suolelio. Tolėliau ant oranžinių rožių krito blausi žibinto šviesa, darydama jas vaškines. Šmėkštelėjo katė, tyliai ir greitai, lyg paukščio šešėlis. Kai Džuliana atsisėdo greta, pasislinkau į šalį. Aš niekad, niekad jos nepaliesiu. Tikra beprotybė tęsti toliau šį kivirčą. Ir aš jau nusilpau nuo savo pamišimo, nuo visų tų baisių nesąmonių, kurių pridariau. Kai pamelavau dėl savo amžiaus, visos savisaugos pastangos jau buvo beprasmės.

— Iki šiol dar niekam dėl manęs nebuvo pasidarę bloga, — pasakė Džuliana.

— Neturėk iliuzijų. Tai iš dalies Štrausas.

— Mielasis senasis Štrausas.

Sėdėjau lyg egiptietis, — tiesus, rankas pasidėjęs ant kelių, — ir žiūrėjau į tamsą, kur šmėkščiojo ir šėliojo katės šešėlis. Prie suspaustų mano krumplių švelniai ir klausiamai prisilietė šilta ranka.

— Nereikia, Džuliana. Aš iš tiesų jau eisiu. Nebekankink manęs.

Ji atitraukė ranką.

— Bredli, na, kodėl tu toks šaltas?

— Gal aš ir kvailys, bet tau koks reikalas elgtis kaip mergšei?

— „Stok į vienuolyną, kam tau perėti nusidėjėlius?“

— Suprantu, tau didžiai smagu. Bet gana, patylėk ir neliesk manęs.

— Ir netylėsiu, ir liesiu.

Jos ranka kankintoja vėl suspaudė manąją.

Aš pasakiau:

— Tu taip negražiai... elgiesi. Niekad... nebūčiau patikėjęs... kad tu gali būti... tokia lengvabūdė ir tokia... pikta.

Pasisukau į ją ir smarkiai suspaudžiau jos užsispyrusią ranką aukščiau riešo. Ir ūmai mane lyg kažkas trenkė — tą akimirką aš greičiau nuspėjau nei pamačiau jos susijaudinusį veidą, blankią šypseną. Tvirtai ir ramiai apkabinau ją abiem rankomis per pečius ir labai atsargiai pabučiavau į lūpas.

Būna rojaus palaimos akimirkų, kurios vertos tūkstančio metų pragaro, bent jau taip mes manom, bet ne visada tuo metu tai suvokiam. Aš suvokiau. Žinojau, jog net jei dabar sugriūtų pasaulis, aš nieko nebeprarasčiau. Aš įsivaizduodavau, kaip bučiuoju Džulianą, bet negalėjau įsivaizduoti to beribio ir tyro džiaugsmo, to staigaus įaudrinto žavesio, kai lūpomis lieti josios lūpas, visa savo esybe — josios esybę.

Buvau apimtas tokio netikėto džiugesio, kai bučiavau ją, jog ne iškart susivokiau, kad ir ji apkabino mane ir bučiuoja. Jos rankos apsivijo mano kaklą, lūpos degė, akys buvo užmerktos.

Aš nusigręžiau ir lengvai atstūmiau ją nuo savęs, ir ji tada nuleido rankas. Atsiplėšti nuo jos man padėjo natūralus nepatogumas bučiuotis sėdint. Mudu atšlijome vienas nuo kito.

Aš pasakiau:

— Kam tu tai padarei?