Айрис Мердок - Juodasis princas

— Bredli, aš myliu tave.

— Neprasimanyk, nešnekėk kvailysčių.

— Ką gi man daryti? Tu net nesiklausai manęs. Tu manai, aš mažas vaikas, ir man tai tik žaidimas. Aišku, kad aš sutrikau. Aš taip seniai tave pažįstu, visą savo gyvenimą. Ir visuomet tave mylėjau. Prašau nepertraukti. Kad tu žinotum, kaip aš laukdavau tavęs ateinant, kaip man norėdavosi su tavim šnekėtis, viską išsipasakoti. Tu nieko nepastebėdavai, bet daugybė dalykų man tapdavo aiškūs tik tada, kai apie juos papasakodavau tau. Kad tu žinotum, kaip aš žavėdavausi tavimi. Kai buvau maža, sakydavau, jog noriu už tavęs ištekėti. Prisimeni? Žinoma, užmiršai. Tu visą gyvenimą esi mano idealas. Ir tai ne vaikiškos užgaidos, ir ne koks susižavėjimas, o tikra, gili meilė. Žinoma, anksčiau aš nieko savęs neklausdavau, apie nieką nesusimąstydavau, net nepavadindavau to jausmo meilės vardu, bet neseniai, kai pasijutau suaugusi, aš uždaviau sau šį klausimą, susimąsčiau ir viską supratau. Matai, mano meilė irgi suaugo, ir aš panorau daugiau būti su tavimi, panorau kaip reikiant tave pažinti nuo to laiko, kai tapau moterim. Manai, kam man prireikė nagrinėti pjesę? Man, žinoma, rūpėjo apie ją pakalbėti, bet dar labiau man reikėjo tavo meilės ir dėmesio. Viešpatie, aš norėjau tik žiūrėti į tave. Tu neįsivaizduoji, kaip visais šiais pastaraisiais metais aš trokšdavau prie tavęs prisiliesti, tave pabučiuoti, bet neišdrįsdavau ir jau maniau, kad niekada neišdrįsiu. O vėliau, nuo tos dienos, kai tu pamatei mane plėšančią laiškus, aš beveik visą laiką galvojau tik apie tave, o ypač šią paskutinę savaitę, kai... kai ėmiau įtarti tai... ką tu šįvakar man prisipažinai... Apie nieką daugiau negalvojau, tiktai apie tave.

— Na, o Septimus? — ištariau.

— Kas?

— Septimus. Septimus Ličas. Tavo gerbėjas. Nejau tu savo mintyse nepaskyrei kelių minučių jam?

— Ak, Septimus. Tai aš tik pasakiau. Turbūt tik tyčia, norėdama tave paerzinti. Jis nėra mano vaikinas, o tiktai draugas. Aš neturiu vaikino.

Aš žiūrėjau į ją. Ji sėdėjo ant suolo šonu, lyg moteriškam balne, vienas kelis buvo stangriai aptemptas šilku. Žiūrėjau į mėlynų sagučių eilę jai ant krūtinės. Išsitaršę plaukai, dabar jau panašūs nebe į šalmą, o į turbaną, pasišiaušė ant viršugalvio, kai ji nesąmoningai ir nervingai atmesdavo juos nuo kaktos. Veidas spinduliavo tą sudvasintą aistrą ir jausmą, kurio nedrįstu pavadinti. Ji buvo jau nebe vaikas. Ji įžengė į moteriškumo valdas suvokdama jo valdžią ir galią.

Aš pasakiau:

— Viskas aišku.

Paskui lengvai ir greit atsistojau ir nuėjau prie vartelių. Pasukau į Bedfordo gatvę, metro stoties Lesterio aikštėje kryptimi. Kai žengiau skersai Gariko gatvės, Džuliana, ėjusi man iš dešinės, paėmė mane už parankės. Kaire ranka aš atsargiai ją atkabinau ir ji vėl ją nuleido. Tylėdami mes nuėjome iki Sent Martino skersgatvio.

Tada Džuliana tarė:

— Matau, tu nusprendei manim netikėti ir nekreipti dėmesio į mano žodžius. Tau vis dar atrodo, kad man dvylika metų.

— Ne, ne, — atsakiau. — Aš labai įdėmiai klausiausi, ką tu sakai, visa tai labai įdomu ir net jaudina. Ir puikiai išreikšta, ypač turint galvoje, jog sukurta greitosiomis. Tačiau kažkaip nenuoseklu ir neaišku, ir man nesuprantamos tavo išvados, jeigu apskritai jų esama.

— Viešpatie, Bredli, aš myliu tave.

— Labai miela iš tavo pusės.

— Aš neprasimanau, tai tiesa.

— Aš nekaltinu tavęs nenuoširdumu. Tiesiog tu pati nesupranti, ką kalbi. Juk prisipažinai, kad esi sutrikusi.

— Argi?

— Tavo sutrikimo priežastis visiškai akivaizdi. Aš tau patikau arba, kaip tu maloniai pasakei, tu mane mylėjai, kai buvai mažas, nekaltas vaikelis, o aš, rašytojas, buvau įdomus tavo tėvo bičiulis ir svečias, ir panašiai. Dabar tu užaugai, o aš daug vyresnis už tave, bet mudu netikėtai atsidūrėme tame pačiame pasaulyje — suaugusiųjų pasaulyje. Net jei neminėtume nedidelio sukrėtimo, kurį šįvakar patyrei, tu, suprantama, nustebai ir, galimas daiktas, net apsidžiaugei, pamačiusi, jog tam tikra prasme mes dabar lygūs. Kas gi turėjo nutikti tavo buvusiam prisirišimui prie žmogaus, kuriuo tu pripratai žavėtis, kai buvai maža? Teisingas klausimas? O gal pats savaime ir ne. Tiktai nedovanotinas mano elgesys padarė jį pagrįstą, bent jau kuriam laikui. Idiotiškas mano prisipažinimas tave pribloškė, pralinksmino, sujaudino ir pastūmėjo atsakomajam prisipažinimui, kuris visiškai pakrikas ir neaiškus ir dėl kurio tu rytoj jau pasigailėsi. Štai ir viskas. Ačiū Dievui, jau metro.

Mes nulipom laipteliais į Lesterio aikštės stotį ir sustojome vienas prieš kitą ryškioje šviesoje netoli bilietų automatų, sustingę zujančių žmonių minioje. Matėme tik vienas kitą, nieko aplink nepastebėdami, lyg būtume atsidūrę tyliausiame parke arba ant milžiniškos Tibeto plynaukštės.

— Ar mano pabučiavimas irgi pakrikas ir neaiškus? — tarė Džuliana.

— Na, sėskis į traukinį, ir labos tau nakties.

— Bredli, tu supratai, ką pasakiau?

— Tu pati nežinai, ką kalbi. Rytoj tau viskas atrodys lyg blogas sapnas.

— Pažiūrėsim! Šiaip ar taip, tu su manim šnekėjais, tu ginčijais.

— Čia nėra apie ką šnekėti. Aš tik labai neatsakingai bandžiau pratęsti malonumą pabūti su tavimi.

— Vadinasi, man dar nereikia eiti.

— Ne, reikia. Viskas baigta.

— Ne, nebaigta. Tu juk neišvažiuosi iš Londono, taip?

— Aš... neišvažiuosiu iš Londono, — pasakiau.

— Ir mes rytoj pasimatysim?

— Galbūt.

— Aš paskambinsiu apie dešimtą.

— Labanakt.

Aš neapglėbiau jos, tik pasilenkiau ir lūpomis lengvai prisiliečiau prie jos lūpų. Paskui apsisukau ir laiptais užkopiau į Čering Kroso gatvę. Žingsniavau, nieko aplink nematydamas, ir iš laimės šypsojausi.

Regis, aš miegojau. Mane tai prižadindavo palaimos plūstelėjimas, tai vėl nugrimzdavau į miegą. Kūną maudė nuo saldaus ir kankinančio geismo ir nuo suvokimo, kad jis gali būti patenkintas. Tylutėliai dejavau iš laimės. Atrodė, jog esu ne iš kūno ir kraujo, o iš kažko kito, kažko įstabaus... Iš medaus, iš saldainių, iš marcipanų — ir kartu iš plieno. Buvau tarsi plieninė viela, tyliai virpanti mėlynoj tuštumoj, o šiltose slapčiausiose sąmonės gelmėse spurdėjo nuostaba dėl to, kas man nutiko. Suprantama, šiais žodžiais neperteiksi to, ką jaučiau, to neįmanoma apsakyti. Aš nemąsčiau. Paprasčiausiai buvau. Kai į mano rojų prasmukdavo padrikos mintys, vijau jas šalin.

Atsikėliau anksti, iškilmingai ir lėtai nusiskutau, kruopščiai su meile apsirengiau ir ilgai apžiūrinėjau save veidrodyje.

Atrodžiau lyg trisdešimt penkerių. Na, gal keturiasdešimties. Pastaruoju metu sulysau, ir tai man tiko. Išblukę šviesūs švelnūs kiek žilstelėję plaukai, lygūs ir tankūs, tiesi plona nosis su plačiomis šnervėmis, gana graži, šaltos pilkai žydros akys, išsišovę skruostikauliai, aukšta kakta, plonos lūpos — intelektualo veidas. Puritono veidas. Na ir kas?

Atsigėriau vandens. Apie valgį, savaime aišku, negalėjau nė pagalvoti. Mane pykino ir krėtė drebulys, bet naktį aš pabuvojau rojuje ir vis dar tebejaučiau dangišką palaimą. Nuėjau į svetainę ir dar sykį atsainiai nubraukiau dulkes nuo labiausiai krintančių į akis daiktų, kurie iki šio laiko vėl buvo spėję apdulkėti. Paskui atsisėdau ir vėl pasinėriau į apmąstymus.

Apskritai galėjau save pasveikinti: vakar vakare laikiausi gana santūriai. Teisybė, man pasidarė bloga jos akyse ir aš prisipažinau jai, kad myliu, tokiais žodžiais, jog ji iškart suprato, kaip tatai rimta, — aš tuojau pat šitai pastebėjau. Ir paskui elgiausi oriai. (Iš dalies, žinoma, dėl apgaulingo malonumo, kad ji čia.) Šiaip ar taip, aš jos neverčiau nieko daryti. Bet ką ji apie visa tai galvoja dabar? Staiga paskambins ir šaltai pasakys, kad sutinka su manimi ir kad iš tiesų geriau viską baigti? Aš juk pats ją įtikinėjau, jog ji jau tiek suaugusi, kad galėtų šitaip elgtis. Galbūt gerai pagalvojusi ji nusprendė paklausyti mano patarimo? Ką reiškė jos kalba „apie meilę“? Ar ji suvokė, apie ką kalba? Gal visa tai sukūrė tik todėl, kad mano prisipažinimas ją paveikė, paglostė, sujaudino? O jeigu ji staiga apsigalvos? O jeigu ji ir tikrai mane myli, kas bus toliau? Tačiau dabar ne per daug svarsčiau, kas bus toliau. Jeigu ji iš tiesų myli — kas bus, tas.