Айрис Мердок - Juodasis princas

— Palauk! Ką tu jiems pasakysi?

— Kad aš tave myliu ir noriu už tavęs ištekėti.

— Džuliana! Tai neįmanoma! Džuliana, aš senesnis, negu tu manai...

— Tu senas kaip pasaulis. Taip, taip, žinom!

— Ne, tai neįmanoma.

— Bredli, tu šneki nesąmones. Na, ko tu taip žiūri? Juk tu myli mane? Juk nenori manęs suvilioti, paskui pamesti?

— Ne. Aš tikrai tave myliu...

— Argi tai ne amžinai?

— Taip. Tikroji meilė būna amžina... o tai tikroji meilė... bet...

— Kas „bet“?

— Tu juk sakei, kad nereikia skubėti, reikia pamažu pažinti vienam kitą... viskas taip netikėta... aš esu tikras, jog tu neprivalai... niekuo įsipareigoti...

— O gal aš noriu įsipareigoti? Gerai, turėsim kantrybės, neskubėsim ir panašiai. Bet juk mudu seniai pažįstame vienas kitą, aš pažįstu tave visą savo gyvenimą, tu mano ponas Naitlis, o amžiaus skirtumas...

— Džuliana, man rodos, kol kas reikia viską laikyti paslaptyje.

— Kodėl?

— Todėl, kad tu gali persigalvoti.

— O gal todėl, kad tu gali persigalvoti?

— Aš nepersigalvosiu. Bet juk tu manęs nepažįsti, negali pažinti. Aš tinku tau į tėvus.

— Manai, man tai svarbu?..

— Ne, bet svarbu visuomenei, o vieną gražią dieną pasidarys svarbu ir tau. Tu pamatysi, kaip aš senstu...

— Bredli, tai niekai.

— Aš labai norėčiau, kad tu kol kas nieko tėvams nesakytum.

— Gerai, — tarė ji, patylėjusi ir vis dar klūpodama ant kelių, ir atsitraukė nuo manęs su vaikiška nuostaba veide.

Negalėjau ištverti, kai tarp mūsų prabėgo nepasitikėjimo šešėlis. Ką gi, kas bus — tebūnie. Teks pasikliauti jos teisingumo jausmu, jos naivumu, nepatyrimu ir net paikumu. Aš pasakiau:

— Daryk, kaip nori, mano džiaugsme, aš viską palieku tavo valiai. Aš tave myliu be galo ir be galo tavimi pasitikiu, ir kas bus, tas.

— Manai, tėvai nepritars?

— Jie tiesiog pasius.

Paskui mes dar pasišnekėjome apie Kristianą ir apie mano vedybas, apie Priscilą. Kalbėjomės apie Džulianos vaikystę, prisiminėme laiką, kai būdavome drauge. Prisipažinau, kada ją pamilau, o ji prisipažino, kada pamilusi mane. Apie ateitį nesikalbėjome. Mudu vis dar sėdėjome ant grindų lyg nedrąsūs žvėriukai, lyg vaikai, glostėme vienas kitam rankas, plaukus. Retsykiais pasibučiuodavome. Apie vidurdienį aš ją išleidau. Jaučiau, jog negalima iškamuoti vienam kito. Mums reikėjo atsipeikėti ir pagalvoti. Ir, žinoma, nebuvo nė kalbos, kad atsigulčiau su ja į lovą.

— Jūs ne taip supratote, — pasakiau, — aš visai neketinu išvažiuoti.

Reičelė ir Arnoldas įsitaisė ant kėdžių mano svetainėje. Aš sėdėjau Džulianos krėsle prie lango. Dangus apsiniaukė ir ėmė temti, aš uždegiau šviesą. Tai buvo tą pačią dieną į pavakarę.

— Tai ką gi jūs ketinate daryti? — paklausė Arnoldas.

Jis pirma paskambino telefonu, o paskui atvažiavo kartu su Reičele. Jie įžygiavo — kito žodžio čia nerastum — į svetainę ir užėmė ją, okupavo. Susitikti su gerai pažįstamais žmonėmis, kurie staiga tau nebesišypso, o yra sukrėsti ir įsitempę, — labai baisu. Aš išsigandau. Žinojau, kad „jie tiesiog pasius“, bet tokio vieningumo, tokio galingo priešiškumo nelaukiau.

Jų visiškas nenoras — apsimestinis ar tikras — patikėti tuo, kas atsitiko, mane prislėgė, atėmė žadą. Aš nieko negalėjau paaiškinti ir jaučiau, jog dėl to darau visiškai klaidingą įspūdį. Be to, aš ne tik atrodžiau, bet ir jaučiausi baisingai kaltas.

— Pasilikti mieste, — atsakiau, — gal retkarčiais pasimatyti su Džuliana...

— Ir toliau ją vilioti? — tarė Reičelė.

— Kas gi čia tokio, aš tik noriu geriau ją pažinti... Juk mudu, rodos, mylime vienas kitą... ir...

— Bredli, nusileiskite pagaliau ant žemės, — pasakė Arnoldas. — Ką jūs čia malate? Jūs skraidote padebesiais. Jums beveik šešiasdešimt. Džulianai dvidešimt. Ji pareiškė, kad jūs pasakėte jai, kiek jums metų, ir kad jai tai nesvarbu, bet juk negalite pasinaudoti tuo, kad jausminga mokinė, paglostyta jūsų dėmesio...

— Ji nebe mokinė, — pertariau aš.

— Ji visai dar vaikas, — tarė Reičelė, — ir ją labai nesunku apgauti, ir...

— Aš jos neapgaudinėju! Sakiau jai — kai toks metų skirtumas, viskas tiesiog neįmanoma...

— Visiškai neįmanoma, — patvirtino Arnoldas.

— Ji šiandien kalbėjo tokias kvailystes, — pasakė Reičelė, — neįsivaizduoju, ko jūs jai prisuokėte.

— Aš nenorėjau, kad ji jums viską išpasakotų.

— Vadinasi, ji turėjo apgaudinėti tėvus?

— Ne, ne, ne tai...

— Nieko nesuprantu, — tarė Reičelė. — Tai jūs staiga pajutote jai... potraukį, ar kaip jis ten... ir tuoj pat pasakėte, kad ji jums patinka, ir pradėjote meilintis jai, taip? Kas atsitiko? Regis, viskas dar ką tik prasidėjo?

— Taip, ką tik, — atsakiau. — Bet viskas labai rimta. Aš to nenumačiau, nenorėjau, bet tai įvyko. O paskui, kai paaiškėjo, kad ir ji man jaučia tą patį...

— Bredli, — pertraukė Arnoldas, — jūsų pasiaiškinimai neturi nieko bendro su tikrove. Na gerai. Jūs netikėtai pamatėte, kad ji patraukli mergaitė. Londone pilna patrauklių mergaičių. Be to, ir vasara jau įpusėjo, o ir jūs tokio amžiaus, kai vyrai kartais pavirsta visiškais idiotais. Pažinojau tokių, kurie sulaukę šešiasdešimties pradėjo išdarinėti velniai žino ką, kaip sakoma, žilė galvoj — velnias uodegoj... Tai nieko nuostabaus. Bet jeigu jūs ir užsikūrėt dėl mano dukters, kurių galų negalėjote patylėti, kam ėmėt jai įkyrėti, skaudinti ją ir trikdyti...

— Aš jai nė kiek neįkyriu ir jos neskaudinu...

— Ne, mes ją palikom įskaudintą.

— Tai jūs patys ją ir įskaudinot...

— Kodėl negalėtumėt elgtis kaip džentelmenas...

— Ir ji daug mažiau sutrikusi negu aš pats. Atleiskit, bet jūsų žodžiai čia visiškai netinka. Čia veikia kosminės jėgos. Jūs turbūt apie jas neturite nė menkiausio supratimo. Beje, Arnoldai, juk jūs nė vienoje savo knygoje nerašote apie tai, ką reiškia tikrai įsimylėti...

Reičelė pasakė:

— Jūs kalbate lyg penkiolikmetis. Kiekvienas žino, ką reiškia įsimylėti. Esmė ne tai. Jūsų įsivaizduojamų „išgyvenimų“ smulkmenos niekam nerūpi. Tai dar neįdomiau, nei klausytis svetimų sapnų. Bet kuriuo atveju Džuliana nėra jūsų „įsimylėjusi“, nesvarbu, ką jūs sau įsivaizduojate. Ji tik nepatyręs vaikas ir jai tiesiog įdomu ir smagu, kad pagyvenęs tėvelio draugas parodė tokį dėmesį. Jeigu jūs būtumėte matęs ją šiandien popiet, kai ji viską mums pasakojo ir juokėsi, juokėsi. Atrodė panaši į vaiką, kuris gavo žaislelį.

— Bet juk jūs sakėte, kad ji nusiminusi...

— Nes mes pasakėme jai, kad tai tik nevykęs pokštas.

Aš mąsčiau: „Mylimoji, aš tikiu tavimi, tikiu tavimi ir aš pažįstu tave. Tikėsiu tavim taip, kaip tu tiki manim.“ Bet tuo pat metu man pasidarė skaudu ir baisu. Nejau po visko, kas įvyko, aš imsiu abejoti? Ji dar tokia jauna. Ir jie teisingai sako, tai dar tik prasidėjo. Taip neseniai prasidėjo, jog aš apstulbau, iš kur manyje toks tikrumas. Ir vis dėlto, nepaisant visų abejonių, tas tikrumas buvo.

— Aš matau, pagaliau jūs pradėjote mūsų klausytis, — pasakė Arnoldas. — Bredli, jūs malonus, protingas ir padorus žmogus. Nejau jūs iš rimtųjų ketinate drauge su Džuliana ištverti tas širdperšas? Aš sakau: „širdperšas“, bet, ačiū Dievui, iki jų dar neprieita ir niekad nebus. Aš to neleisiu.

— Aš kol kas ir pats nieko nežinau, — atsakiau. — Sutinku: viskas iš tiesų neįtikėtina. Džuliana myli mane — tai pernelyg puiku, kad būtų tiesa. Neįsivaizduojama. Aš ir pats esu nustebęs. Tačiau dabar aš, suprantama, nesitrauksiu. Nenueisiu patyliukais šalin, kaip jūs man siūlote, neatsisakysiu pasimatymų su Džuliana, paprasčiausiai negaliu, aš turiu išsiaiškinti — myli ji mane iš tikrųjų ar ne. O jeigu myli, aš ir pats dar nežinau, kas iš to išeis, gal ir nieko. Viskas per daug neįprasta ir gali pavirsti tikra kankyne, ypač man. Jos aš neskaudinsiu. Viliuosi, jog ir nepakenksiu. Bet dabar mudu abu negalim sustoti. Štai ir viskas.