Айрис Мердок - Juodasis princas

Tai kas gi atsitiko? Gal jie ją užrakino? Įsivaizdavau, kaip ji rauda savo kambaryje, blaškosi pataluose, išsitaršiusiais plaukais ir be batelių. (Šis paveikslas mane skaudino, bet atrodė nuostabiai gražus.) Be abejonės, Džuliana pergąsdino tėvus savo naiviu tiesmukumu. Kokia tai klaida! Ir jie iš pradžių tiesiog įsiuto, o paskui nusprendė mane pergudrauti. Savaime suprantama, jie nė nemano, kad ji gali persigalvoti. Jie tik keičia taktiką. Kažin ar patikėjo Arnoldas, kad aš atsižadėjau jo dukters? Greičiausiai — ne. Aš nelabai moku meluoti.

Aš taip ją mylėjau, taip pasitikėjau instinktyviu Džulianos atvirumu, jog net nepatariau jai truputėlį sušvelninti tono. Koks aš kvailys, jeigu net dorai neįsivaizdavau, kaip pasibaisės jos tėvai. Buvau pernelyg įsijautęs į savo išgyvenimus, tad neparodžiau nė kiek pastangų pažvelgti į viską ramiai. Ak, kaipgi aš taip pasielgiau! Ir dar anksčiau — juk aš galėjau atsiverti jai ne iš karto, siekti jos meilės neskubėdamas, po truputį, užuominomis, palengva. Galima buvo pradėti nuo tyrų, nekaltų bučinių. Velnias mane nešė užgriūti su viskuo iš karto, taip, kad ji pametė galvą. Bet, žinoma, man dabar lengva kalbėti apie neskubius veiksmus, kai jau žinau, kad ir ji mane myli. O tada prabilęs aš paprasčiausiai nebegalėjau sustoti, kol visko jai neišsakiau. Būčiau tos įtampos nebeištvėręs. Ir ar beverta svarstyti, reikėjo ar nereikėjo man tylėti? Šios minties aš, aišku, neatmečiau, bet ji man atrodė jau tolimos praeities reikalas. Laimei ar nelaimei, tylėjimo klausimas jau nebebuvo svarbus, ir aš graužiausi nebe dėl to, kad jai atsivėriau.

Visą naktį, ir sapnuose, ir atmerkus akis, mane kamavo mintys apie Veneciją. Jeigu jie išveš ją tenai, aš, žinoma, seksiu jai iš paskos. Venecijoje mergaitę sunku paslėpti. Bet šiąnakt mano liūtakartė mylimoji buvo nesugaunama. Aš be galo vaikiausi ją išilgai juodų ir baltų mėnesienos užlietų krantinių, palei blizgančius vandenis, sustingusius tartum graviūrose. Štai ji įėjo į „Floriano“ barą, o aš niekaip negaliu atidaryti durų. Kai man pagaliau tai pavyko, atsidūriau Akademijoje, o ji pabėgo į Tintoreto paveikslą ir jau vaikščiojo po plytomis išgrįstą Švento Morkaus aikštę. Ir štai mes jau abu toje aikštėje, kuri staiga pavirto į milžinišką šachmatų lentą... Džuliana buvo pėstininkas ir atkakliai veržėsi į priekį, o aš — žirgas, kuris žingsnis po žingsnio ją persekiojo, bet nesuspėjęs pavyti visuomet turėdavo sukti tai į kairę, tai į dešinę. O ji pasiekusi kitą lentos kraštą pavirto karaliene ir atsigręžusi žiūrėjo į mane. Arba stovėjo mano kojūgalyje kaip aukštas ir didingas Šventos Uršulės angelas. Aš ištiesiau jai rankas, bet ji atatupsta ėmė trauktis ilgu takeliu, kol išnyko pro vakarines Inigo Džonso bažnyčios duris, o bažnyčia čia pat pavirto Rialto tiltu. Ji buvo gondoloje, apsirengusi raudonai, su tigrine lelija rankose, ir vis tolo ir tolo, o man už nugaros vis garsiau ir baisiau dundėjo kanopos, aš atsisukau ir išvydau lekiantį į mane kondotjerą Bartolomėjų Koleonį su Arnoldo Bafino veidu, kuris ketino mane parblokšti. Siaubingos kanopos užmynė man ant galvos ir kaukolė trekštelėjo lyg kiaušinio lukštas.

Pabudau nuo šiukšlių konteinerių drioksėjimo, juos stumdė graikai kitame kiemo gale. Ir greit atsikėlęs atsidūriau pasaulyje, kuris tapo baugesnis net nuo vakar vakaro. Jau tada buvo klaiku, bet jaučiausi lyg dramoje, buvo kliūčių, kurias reikėjo įveikti, ir tam įkvėpė tikėjimas jos meile. O dabar iš proto varė abejonės ir baimė. Galų gale ji tik jaunutė mergaitė. Ar atsilaikys ji prieš tėvus, ar išsaugos tikėjimą mūsų meile ir aiškų požiūrį į daiktus? Ir jeigu jie man tiek primelavo apie ją, ar negali būti taip, kad ir jai primelavo apie mane? Aišku, jie įtikino ją, kad aš rengiuosi jos išsižadėti. Bet juk aš tai pasakiau. Ar ji supras? Ar užteks jai jėgų ir toliau manimi tikėti? Ar užteks? Aš juk taip menkai ją pažįstu. Gal ir iš tiesų viską sukūrė tik mano vaizduotė? O kas, jeigu jie ją išveš? Kas, jei aš negalėsiu jos surasti? Tikriausiai ji man parašys. O jeigu ne? Gal ji ir myli mane, bet nusprendė, jog viskas klaida? Galų gale tai būtų visai protingas sprendimas.

Suskambėjo telefonas, bet tai buvo tik Frensis: jis prašė mane aplankyti Priscilą. Pasakiau, jog vėliau užeisiu. Paprašiau ją pakviesti prie telefono, bet ji nepriėjo. Apie dešimtą paskambino Kristiana, bet aš padėjau ragelį. Vėl surinkau Ilingo numerį ir vėl išgirdau, jog „numeris neatsako“. Matyt, po vakarykščio skandalo Arnoldas išjungė telefoną. Aš blaškiausi po kambarį žinodamas, kad anksčiau ar vėliau nebeištversiu ir nulėksiu į Ilingą. Baisingai skaudėjo galvą. Visą laiką stengiausi susikaupti. Svarsčiau savo ketinimus, mąsčiau apie jos jausmus. Sukūriau per tuziną planų — visiems gyvenimo atvejams. Net pamėginau įsivaizduoti kuo tikriausią neviltį — kas būtų, jeigu patikėčiau, kad ji manęs nemyli, kad niekada nemylėjo; tada, kaip padoriam žmogui, man beliktų tik dingti iš jos gyvenimo. Vėliau susivokiau, kad toji neviltis jau čia, ir tikrų tikriausia, — nes kas begali būti blogiau už jos nebuvimą ir tylėjimą. O dar vakar laikiau ją savo glėbyje ir mums prieš akis buvo visa amžinybė, mudu bučiavomės be siautulio ir be baimės, apimti mąslaus ir ramaus džiaugsmo. Ir aš net liepiau jai eiti, o ji nenorėjo. Koks aš beprotis! Galbūt mudu niekad, o niekad nebebūsim drauge. Galbūt tai niekad, o niekad nebepasikartos.

Bijoti ir laukti — viena iš baisiausių žmogaus kančių. Taip kenčia šachtininko žmona prie užgriuvusios šachtos. Kalinys laukdamas tardymo. Sudužusio laivo keleivis ant plausto atviroje jūroje. Laiko tėkmę tada jauti tartum fizinį skausmą. Minutės, kurių kiekviena galėtų atnešti palengvėjimą arba nors aiškumą, praeina tuščiai ir tik didina siaubą. Kol slinko šio ryto minutės, negailestingai didėjo ir šalčiu stingdė įsitikinimas, jog viskas prarasta. Ir taip dabar bus visada. Mudu niekuomet nebesusitiksime. Kankinausi taip ligi pusės dvyliktos ir galų gale nusprendžiau vykti į Ilingą ir pasimatyti su ja — net jėga, jeigu prireiks. Dar pagalvojau, kad ne pro šalį būtų kaip nors apsiginkluoti. Bet gal ji jau išvažiavo?

Pradėjo lyti. Apsivilkau apsiaustą ir stovėjau prieškambaryje, nežinodamas, ar ašaros čia padės. Įsivaizdavau, kaip šiurkščiai nustumsiu Arnoldą į šalį ir užbėgsiu laiptais. Na, o kas toliau?

Suskambėjo telefonas, ir aš pakėliau ragelį. Operatorės balsas pasakė:

— Jus kviečia panelė Bafin iš telefono būdelės Ilinge, ar jūs apmokėsite už pokalbį?

— Kas? Kaip...

— Jus kviečia panelė Bafin...

— Taip, taip, aš apmokėsiu, taip...

— Bredli, tai aš.

— O brangioji... Ačiū Dievui...

— Bredli, greičiau, man reikia tave pamatyti, aš pabėgau.

— Kaip nuostabu, brangioji mano, aš buvau toks...

— Aš irgi. Klausyk, aš telefono būdelėje prie metro stoties Ilingas-Brodvėjus, aš neturiu pinigų.

— Aš nuvažiuosiu tavęs pasiimti taksi.

— Aš pasislėpsiu parduotuvėje, aš taip bijau...

— Ak, mano miela mergyte...

— Pasakyk taksi vairuotojui, kad prie stoties pristabdytų. Aš tave pamatysiu.

— Taip, taip.

— Tačiau, Bredli, pas tave mums negalima važiuoti, jie ten nulėks pirmiausia.

— Dievai jų nematę. Aš važiuoju tavęs!

— Kas atsitiko?

— Ak, Bredli, tai tikras košmaras...

— Bet kas atsitiko?

— Aš visiška idiote, aš viską jiems išpasakojau su tokiu pergalingu džiaugsmu, jaučiausi tokia laiminga, negalėjau to nuslėpti ar bent kiek užmaskuoti, o jie tiesiog pajuodo, šiaip ar taip, iš pradžių net nenorėjo patikėti, o paskui išlėkė pas tave, reikėjo tada ir man pabėgti, bet aš įsiutau, norėjau dar sykį su jais susikibti, o vėliau, kai jie sugrįžo, buvo dar blogiau. Aš niekad nebuvau mačiusi tėvo tokio pikto ir susinervinusio, jis nesitvėrė savo kailyje.