Айрис Мердок - Juodasis princas

— Viešpatie, jis tave mušė?

— Ne, ne, bet purtė, kol man ėmė suktis galva, ir daužė daiktus mano kambaryje...

— Džiaugsme mano...

— Tada pradėjau verkti ir nebegalėjau nustoti.

— Taip, kai aš buvau atėjęs...

— Tu buvai atėjęs?

— Jie tau nepasakė?

— Tėtis vėliau pasakė, jog vėl su tavim kalbėjęs. Sakė, jog tu sutikai pasitraukti. Žinoma, aš nepatikėjau.

— Ak tu mano narsuole! O man jis sakė, kad tu nebenori manęs matyti. Žinoma, aš irgi juo nepatikėjau.

Laikiau abi jos rankas savosiose. Mudu sėdėjome ir tyliai kalbėjomės bažnyčioje (kad būtų tiksliau — Šv. Katberto bažnyčioje Filbičo parke). Blyškiai žalsva šviesa, krintanti pro spalvotą Viktorijos laikų stiklą, neišsklaidė didingos ir raminančios tamsos, tik išgriebė iš jos altoriaus puošmenas, atrodė, išskaptuotas iš pieniško šokolado, ir didžiulę niūrią pertvarą prieš Nukryžiuotąjį, tarytum paskutinę akimirką ištrauktą iš ugnies. Užrašas ant jos skelbė: Verbum caro factum est et habitavit iri nobis — Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų. Vakarinėje bažnyčios pusėje, už tvirtos geležinės tvorelės, tamsi balandėle papuošta relikvinė užstojo krikštyklą, o galbūt kokios nors pranašautojos sibilės olą arba vieno iš grėsmingiausių Afroditės įsikūnijimų aukurą. Regėjos, šią vietą užvaldė galia, kur kas senesnė nei Kristaus. Aukštai virš mūsų galerija perėjo juoda figūra ir išnyko. Mes vėl likome vieni. Ji tarė:

— Aš myliu savo tėvus. Atrodo, myliu. Na, žinoma, myliu. Ypač tėtį. Bent jau visada taip maniau. Bet yra tokių dalykų, kurių negaliu atleisti. Kažkas nutrūksta. Ir prasideda kažkas kita.

Ji labai rimtai atsigręžė į mane. Vedas iškankintas, truputį papurtęs, su šešėliais ir raukšlelėmis nuo ašarų ir liūdesio. Galėjai nuspėti, kaip ji atrodys sulaukusi penkiasdešimties. Akimirką jos neatleidžiantis veidas priminė man Reičelę tame siaubingame kambaryje.

— Ak, Džuliana, kiek nepataisomų nuoskaudų per mane tu patyrei.

— Taip.

— Bet aš nesugadinau tau gyvenimo, tiesa? Tu juk nepyksti ant manęs, kad pridariau tau tiek rūpesčių!

— Kokias kvailystes tu kalbi! Tai štai, skandalas truko kelias valandas — daugiausia barėmės mudu su tėvu, o kai įsikišo motina, jis ėmė šaukti, kad ji man pavyduliaujanti, o ji rėkė, kad jis mane įsimylėjęs, ir ėmė verkti, o aš pradėjau spiegti. Ak, Bredli, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad paprasta inteligentiška anglų šeima gali elgtis taip, kaip mes elgėmės vakar.

— Tai todėl, kad tu dar labai jauna.

— Pagaliau jie nulipo žemyn, ir aš girdėjau, kaip jie toliau riejosi, motina baisiai verkė, o aš nusprendžiau, kad man jau gana — reikia bėgti; o tada pasirodė, kad jie mane užrakino!

Manęs niekuomet nerakindavo, net kai buvau mažytė, negaliu tau apsakyti... tai buvo lyg praregėjimas... taip žmonės staiga supranta... reikia kelti maištą. Niekada, nė už ką neleisiu, kad mane užrakintų!

— Tu rėkei, daužei į duris?

— Ne, ką tu? Žinojau, kad pro langą neišlįsiu. Per daug aukštai. Atsisėdau ant lovos ir ėmiau bliauti. Žinai, gal ir kvaila, eina tokios... niautynės... o man pasidarė taip gaila tų gražių daiktelių, kuriuos sudaužė tėvas. Jis sukūlė dvi vazas ir visus mano porcelianinius žvėriukus...

— Džuliana, aš nebegaliu to ištverti...

— Buvo taip baisu... jaučiausi tokia pažeminta... O štai šitos jis nerado, laikiau ją po pagalve.

Džuliana išėmė iš kišenės paauksuotą tabakinę „Draugo dovana“.

— Atviro karo aš nenorėčiau, — pasakiau aš. — Žinai, Džuliana, tai, ką kalbėjo tavo tėvai, nėra jau tokie kliedesiai. Tam tikra prasme jie yra teisūs. Būtų tikras absurdas ir klaida tau su manim prasidėti. Tu tokia jauna, tau prieš akis visas gyvenimas, o aš daug senesnis už tave... Tu juk nesusigaudai savo jausmuose, viskas įvyko taip netikėtai, tave iš tiesų reikėjo uždaryti, viskas ir būtų pasibaigę ašaromis...

— Bredli, mudu jau seniai perėjome šitą etapą. Kai aš sėdėjau ant lovos ir žiūrėjau į sudaužytą porcelianą ant grindų, man atrodė, jog ir mano gyvenimas sudužo, bet jaučiausi tokia stipri ir rami, neabejojau nei tavimi, nei savimi. Pažvelk į mane. Tvirta. Rami. Argi ne?

Ji iš tiesų atrodė rami, sėdėdama čia su manimi, vilkėjo žydrą suknelę su baltais gluosnio lapeliais, blizgėjo rudai įdegę jauni keliukai, pavargęs veidas buvo šviesus, susikibusios mūsų rankos gulėjo jai ant skreito, o tarp sijono klosčių užsimetė paauksuota tabakinė.

— Tu dar turi susikaupti, gerai viską apgalvoti, negalima...

— Tai štai, apie vienuoliktą — čia jau buvo paskutinis lašas — teko juos pašaukti ir paprašyti, kad išleistų į tualetą. Paskui tėvas ir vėl atėjo ir išmėgino naują taktiką, pasidarė toks geruolis, toks supratingas. Tada jis ir pasakė, kad vėl tave matė ir kad tu atsižadi manęs, bet aš, žinoma, nepatikėjau. Paskui pažadėjo nusivežti mane į Atėnus...

— Man jis sakė — į Veneciją. Aš visą šią naktį praleidau Venecijoje.

— Jis bijojo, kad tu nesektum mums iš paskos. Aš jau visiškai nusiraminau ir nusprendžiau: su viskuo sutiksiu, ką tik jie sakys, o paskui paspruksiu pirmai progai pasitaikius. Ir apsimečiau, kad pasiduodu, ėmiau vaidinti, sakiau, jog Atėnai — kitas reikalas ir... ačiū Dievui, kad tu manęs negirdėjai... ir...

— Žinau. Aš irgi. Aš iš tiesų jiems pasakiau, kad išvažiuosiu. Jaučiuosi lyg šventas Petras, atsižadėjęs Kristaus.

— Bredli, aš iki to laiko taip klaikiai pavargau, vakar buvo tokia ilga diena, ir nežinau, įtikinau aš jį ar ne, bet jis atsiprašė, kad taip šiurkščiai elgėsi, ir aš manau, jam iš tiesų pasidarė gėda. Bet aš negalėjau pakęsti, kai jis puolė į sentimentus, visai išskydo ir norėjo mane pabučiuoti. Tada aš pasakiau, jog noriu miego, ir pagaliau jis išėjo ir — Dieve mano! — vėl užrakino duris!

— Ar pamiegojai?

— Juokingiausia, kad pamiegojau. Galvojau, jog akių nesumerksiu, įsivaizdavau, kaip guliu ir mąstau, aš net iš anksto tuo mėgavausi, bet ėmė marinti miegas, ir iškart nugrimzdau į sapną... nespėjau net nusirengti... Matyt, man reikėjo užsimiršti. O šiandien rytą jie ėmė elgtis su manim kaip su ligone: lydėjo mane į vonią, nešiojo padėklus ir panašiai — tai buvo pasibjaurėtina ir kažkodėl baisu. Tėvas liepė man pailsėti, pasakė, kad mes jau šiandien išvažiuosim iš Londono, o pats išėjo. Tikriausiai nuėjo į telefono būdelę ant kampo paskambinti, kad pokalbio negirdėtų motina, jis dažnai taip daro, o dar vakar įsiutęs nutraukė telefono laidą. Aš apsirengiau ir ėmiau ieškoti rankinės, bet jie ją išsinešė, ir kai išgirdau, kad tėvas išėjo, pabandžiau atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, aš pašaukiau motiną, bet ji neatrakino, tada paspyriau aukštyn padėklą su pusryčiais, kuris dar tebestovėjo ant grindų. Ar esi kada spyręs virtą kiaušinį indelyje? Kai pamačiau, kaip jis tėkštelėjo, aš pagalvojau, kad taip ir visas mūsų gyvenimas; tačiau manęs neėmė juokas, nė kiek. Ir tada pasakiau motinai, kad jeigu ji tuoj pat neatidarys, aš iššoksiu pro langą, taip ir būčiau padariusi, bet ji atrakino ir aš pasileidau laiptais žemyn, o ji mane aplenkė ir ėmė eiti atbula man priešais. Dieve mano, kaip tai buvo kvaila, kaip keista, aš nuėjau iki laukujų durų, bet ir jos buvo užrakintos! O motina visą laiką kalbėjo ir prašė, maldavo jai atleisti, man net pasidarė jos gaila, aš dar niekad nebuvau girdėjusi jos taip kalbant, ji rypavo lyg senė. Aš nieko neatsakiau ir išėjau į sodą, ji išsekė paskui mane, pabandžiau atidaryti šoninius vartelius, bet ir jie pasirodė besą užrakinti, ir tuomet aš nubėgau per sodą ir užsilipau ant tvoros... Tu žinai, ji labai aukšta, aš pati nežinau, kaip ant jos užsikoriau... ir nušokau į kaimynų sodą. Girdėjau, kaip motina irgi bando užsirabždinti ant tvoros ir šaukia mane... bet, aišku, kur ji tau užlips, tokia stora, tai ji pasistojo ant dėžės, ir mudvi žiūrėjom viena į kitą, o jos veidas buvo toks keistas — tartum nustebęs, lyg žmogaus, kuriam netikėtai kas peršovė koją, man pasidarė jos taip gaila. Paskui aš perbėgau kaimynų sodą, vėl perlipau per tvorą — ši buvo nebe tokia aukšta, atsidūriau tarp kažkokių garažų, vis bėgau, bėgau ir niekaip negalėjau rasti būdelės su nesugadintu telefonu, — pagaliau suradau ir paskambinau tau, ir štai aš čia.