Айрис Мердок - Juodasis princas

— Nieko sau, ačiū! Kur jūs važiuojate?

— Nesvarbu. Aš nuolat skambinsiu pasiteirauti kaip Priscila. Ačiū, kad išgelbėjot. O dabar turiu susimesti daiktus ir bėgti.

— Bredai, pažiūrėkite, aš parnešiau ją atgal. Bijau, kad ji visai sulūžo. Norėjau ištiesinti koją, o ji sulūžo.

Jis įbruko man kažką į rankas. Tai buvo mažoji bronzinė statulėlė — moters, raitos ant buivolo.

Mudu įėjome į vidų, ir aš užšoviau laukujų durų skląstį ir užtrenkiau buto duris. Išgirdome šaižų švilpimą. Arbatinukas pranešė, jog vanduo jau užvirė.

— Frensi, būkit geras, užplikykit arbatos.

Aš pats nubėgau į miegamąjį ir įsimečiau į lagaminą šį tą iš drabužių. Paskui sugrįžau į svetainę.

Priscila sėdėjo išsitiesusi, atrodė išsigandusi.

— Koks čia garsas?

— Arbatinuko.

— Kas čia atėjo?

— Frensis. Jis pasiliks su tavimi. Man reikia eiti.

— Kada tu sugrįši? Tu juk neilgam išvyksti, tik kelioms dienoms, tiesa?

— Dar nežinau. Aš paskambinsiu.

— Bredli, labai prašau, nepalik manęs. Man taip baisu. Aš dabar visko bijau. Naktimis man taip baugu. Tu mano brolis. Tu pasirūpinsi manimi, žinau, juk negali palikti manęs su svetimais. Pati nebežinau, ką man daryti, o tu vienintelis, su kuriuo galiu pasikalbėti. Ko gero, aš dar neisiu pas advokatą. Nežinau, ką daryti dėl Rodžerio. Ak, ir kam aš jį palikau, kam išėjau, man reikia Rodžerio, aš noriu pas Rodžerį... Rodžeris pagailėtų manęs, jei dabar pamatytų.

— Štai tau senas draugas, — pasakiau ir numečiau jai ant kelių bronzinę statulėlę. Ji instinktyviai suspaudė kelius ir statulėlė nukrito ant žemės.

— Na, matai, sudužo, — tarė Priscila.

— Taip. Frensis ją sulaužė, kai bandė pataisyti.

— Aš jos daugiau nebenoriu.

Aš pakėliau statulėlę. Viena iš priekinių buivolo kojų buvo rantytai nulūžusi beveik prie pat kūno. Paguldžiau statulėlę ant šono į lakuotą kinišką spintelę.

— Na mat, visai nulūžo. Kaip gaila, kaip gaila...

— Priscila, nustok!

— O Viešpatie, man taip reikia Rodžerio. Rodžeris buvo mano, mudu priklausėme vienas kitam, jis — man, o aš — jam.

— Nekalbėk nesąmonių, Priscila. Rodžeris jau atriekta riekė.

— Nueik, nueik pas Rodžerį ir pasakyk, kad aš prašau man atleisti...

— Nė už ką!

— Man reikia Rodžerio, mielasis Rodžeris, kaip man jo reikia...

Pabandžiau ją pabučiuoti, šiaip ar taip, prikišau veidą prie tamsios nešvarios žilų plaukų sruogos, bet ji šastelėjo ir smarkiai užgavo galva man žandikaulį.

— Sudie, Priscila. Aš paskambinsiu.

— Och, neišeik, nepalik manęs, nereikia...

Tarpdury sustojau. Ji pakėlė galvą ir žiūrėjo į mane, iš akių lėtai ritosi stambios ašaros, raudona ir šlapia burna prasižiojo. Aš nusigręžiau. Iš virtuvės pasirodė Frensis su arbatos padėklu rankose. Mostelėjau jam ranka, išbėgau iš namų ir nulėkiau per kiemą. Kiemo gale stabtelėjau ir atsargiai pasižiūrėjau už kampo.

Vos per keletą žingsnių nuo manęs kaip tik lipo iš taksi Arnoldas su Kristiana. Arnoldas mokėjo vairuotojui. Kristiana mane pamatė. Ji tuoj pat pasisuko mano pusėn nugara ir užstojo mane nuo Arnoldo.

Aš atšokau atgal. Ten, kur kiemas pereina į gatvę, yra siauras dengtas perėjimas, jame aš ir pasislėpiau, ir tą pačią sekundę, kai pro šalį praėjo Arnoldas, — paniuręs jo veidas reiškė ryžtą ir susirūpinimą. Kristiana ėjo jam iš paskos lėčiau, žvalgydamasi į šalis. Ji vėl mane pamatė ir padarė keistą gestą, rytietišką, ilgesingą, linksmą ir jausmingą pagarbos gestą — iškėlė rankas delnais į viršų ir paskui banguodama jas nuleido prie šonų, lyg baleto šokėja. Ji nesustojo. Aš dar truputį luktelėjau ir išėjau iš priedangos.

Arnoldas įėjo į vidų. Kristiana vis dar stovėjo lauke ir dairėsi. Aš padėjau lagaminą, prispaudžiau kumščius prie kaktos, paskui ištiesiau į ją rankas. Ji man pamojo — trapus, plevenantis mostelėjimas, — tarsi nuplaukdama laiveliu. Ir įėjo į vidų paskui Arnoldą. Aš išbėgau į Šarlotės gatvę. Įsėdau į jų paliktą taksi ir nuvažiavau iki Džulianos.

TREČIA DALIS

Ji taip džiaugėsi pirkiniais. Ji tvarkėsi pati. Drąsiai rinkosi maistą, skalbimo ir valymo priemones, virtuvės indus. Nusipirko netgi dailų mėlyną semtuką šiukšlėms ir gėlytėmis išmargintą šepetį. Ir dar prijuostę. Ir skrybėlę nuo saulės. Mes tiesiog užvertėm išsinuomotą automobilį. Kažkokia pranašinga nuojauta privertė mane pasilaikyti vairuotojo teises. Tačiau dabar, atpratęs, vairavau automobilį labai atsargiai.

Buvo tos pačios dienos penkta valanda, ir mes jau toli palikome Londoną. Atsidūrėme kaime ir automobilį pasistatėme prie krautuvės. Tarp grindinio akmenų žėlė žolė, ir besėdanti saulė dovanojo kiekvienam žolynėliui savo atskirą rusvą šešėlį. Mūsų laukė ilga kelionė.

Man svaigo iš laimės galva žvelgiant, kaip natūraliai ir dalykiškai Džuliana vaidina šeimininkę ir taip man įsakinėja, lyg mes būtume vedę jau daugelį metų. Tvardžiau savo džiaugsmą bijodamas ją sutrikdyti. Nupirkau chereso ir vyno, nes vedę žmonės taip daro, nors supratau, jog būsiu apsvaigęs vien nuo palaimos. Man beveik jau norėjosi pabūti vienam, kad galėčiau vienatvėje geriau pagalvoti apie tai, kas įvyko. Kai truputį pavažiavęs sustabdžiau automobilį, norėdamas valandėlei užsukti į mišką, ir kol stovėjau, žiūrėdamas žemyn į dryžuotą linoleumą iš spyglių, į samanų pagalvėlę ant medžio šaknies, į raudonojo progailio žvaigždutes, staiga pasijutau lyg didis poetas. Šie smulkūs daikteliai stovėjo priešais mane tartum gyvas įsikūnijimas kažin ko didingo ir harmoningo — gal istorijos, ekstazės, ašarų.

Ėmė temti, ir mes tylėdami važiavome keliu tarp vešlių baltai pražydusių tarsi nėriniuotų kaštonų. Vežti automobilyje savo mylimąją — savotiškas būdas ją turėti: tavo valdoma, linguojanti mašina tarsi pratęsia tave ir apglėbia tą, kurią tu matai akimis iš šono. Kartkartėmis kairioji mano ranka susirasdavo jos dešiniąją. Kartais ji droviai paliesdavo man kelį. Kartais atsisėsdavo šonu ir žiūrėdavo į mane, kol nusišypsodavau, lyg žiedas kad šypsosi saulei, tačiau neatitraukdamas akių nuo bėgančios kelio juostos. Automobilis švelniai nešė mus kiaurai kaštonų tunelį, ir variklio murmėjimas maloniai supstė laimingą mūsų tylėjimą.

Laimė žmogui retai kada neaptemdoma, o juo labiau tokia nesudrumsčiama — tokia jau savaime baugina. Manoji laimė, nors beveik neaprėpiama, toli gražu nebuvo giedra, ir, nepaisant beprotiško džiaugsmo (pavyzdžiui, kai Džuliana pirko semtuką ir šepetį), netrukus prasidėjo kankynė — dėl visų mums gresiančių siaubų ir bėdų. Galvojau apie kerštingąjį Arnoldą, apie nuoskaudą užgniaužusią Reičelę, apie nelaimingąją Priscilą. Apie tai, kaip kvailai ir keistai pamelavau dėl savo amžiaus. Virš artimiausios mūsų ateities pakibo didžiulis klaustukas. Dabar, kai jau buvau su Džuliana, visi košmarai pavirto konkrečiomis problemomis. Greitai nuošalumoj aš papasakosiu viską ir tegu pati sprendžia. Kai myli ir esi mylimas, net patys tikriausi sunkumai, — nors kartais tai tik iliuzija, — atrodo nieko verti ar net beprasmiški. Štai ir aš net tokios minties neturėjau, kad mus gali surasti. Mes pasislėpėm. Niekas nežino, kur mudu esam. Aš niekam neprasitariau apie savo planus.

Kol melsvoje prieblandoje važiavau keliu tarp senų žydinčių kaštonų ir žiūrėjau į mėnulio pilnatį, lyg grietinėlės dubenį pakibusią viršum miežių lauko, gaudančio paskutinius saulės spindulius, man kėlė rūpestį du dalykai: vienas — abstraktus ir kosminis, antras — baisiai konkretus. Kosminis nerimas kilo iš mano įsitikinimo, nors tai neturėjo jokio ryšio su apmąstymais apie ateitį, jog aš būtinai prarasiu Džulianą. Dėl jos meilės daugiau neabejojau. Bet apėmė kažkokia klaiki neviltis, lyg mes būtume mylėję vienas kitą visą amžinybę ir jau esame pasmerkti pavargti nuo šio tobulo jausmo. Aš tarsi žaibas perlėkiau per planetą ir apsukęs ratą visatoje, tą pačią akimirką sugrįžau atgal, dusdamas nuo šios nevilties. Tas, kas mylėjo, mane supras. Iš siaubo darėsi bloga. Didžiulė kilpa užsmaugė erdvę ir laiką, ir mudu, susikibę viena ranka, kita laikėmės už jos galų. Visa tai buvo jau ir anksčiau, gal milijonus kartų, ir kaip tik todėl buvo pasmerkta. Jau nebeliko jokios paprastos ateities, tiktai ši kupina kankinančios ekstazės, baugi dabartis. Ateitis perskrodė dabartį lyg kalavijas. Ir net dabar — akys į akis, lūpos prie lūpų — mes jau grimzdome į būsimą siaubą. Ir dar man kėlė nerimą štai kas: o jeigu, kai mes nuvažiuosim į „Patarą“ ir sugulsime į lovą, man nieko neišeis.