Айрис Мердок - Juodasis princas

Ir čia mes pradėjom ginčytis.

— Bredli, tu pernelyg daug galvoji, aš matau. Mes su viskuo susidorosim. Priscila galės gyventi su mumis.

— Mes niekur negyvensim.

— Ką tu sakai?

— Negyvensim. Mudu neturim ateities. Mes amžinai važiuosim ir važiuosim šiuo automobiliu. Ir viskas.

— Kam gi tu taip kalbi? Tai netiesa. Žiūrėk, aš nupirkau duonos ir dantų pastos ir semtuvėlį šiukšlėms.

— Taip. Tai nuostabu. Bet tai lyg fosilijos, kurias, kaip mano tikintieji, Dievas padarė, kai sukūrė pasaulį — prieš kokius keturis tūkstančius metų iki Kristaus gimimo, kad žmonės turėtų praeities iliuziją.

— Nesuprantu.

— Ir mudu turime tik ateities iliuziją.

— Tai bjaurūs žodžiai, jais išduodi meilę.

— Mudviejų meilė pagal savo prigimtį lyg uždara sistema. Ji savotiškai užbaigta. Jos neveikia atsitiktinumai, ji neturi tęstinumo.

— Būk geras, kalbėk be tų abstrakcijų, tai panašu į melą.

— Galbūt. Tačiau mes neturim kalbos, kuria galėtume pasakyti tiesą apie save, Džuliana.

— Na, o aš turiu. Aš už tavęs ištekėsiu. Tu parašysi puikią knygą, paskui ir aš pabandysiu parašyti puikią knygą.

— Ar tu tikrai tuo tiki?

— Tikiu. Bredli, tu mane kankini, ir, man regis, tyčia.

— Galimas daiktas. Aš taip susijęs su tavim. Aš — tai tu. Turiu tave išjudinti, gal net įskaudinti, kad nors kiek suprasčiau.

— Tuomet skaudink, aš su džiaugsmu viską iškęsiu, kad tik mums tai nepakenktų.

— Mums niekas iš esmės negali pakenkti. Čia ir visa bėda.

— Aš tavęs nesuprantu, ką turi galvoje sakydamas „iš esmės“. Bet man atrodo, tu kalbi taip, lyg visa tai tik iliuzija, lyg tu gali mane palikti.

— Manyčiau, galima ir taip suprasti.

— Bet mudu ką tik suradom vienas kitą.

— Mudu suradom vienas kitą prieš milijoną metų, Džuliana.

— Taip, taip, žinau. Aš irgi taip jaučiuosi, bet iš tikrųjų, iš tiesų nuo „Covent Gardeno“ praėjo tik pora dienų.

— Aš apie tai pagalvosiu.

— Gerai, pagalvok. Bredli, tu niekada manęs nepaliksi. Kam tu šneki tokias kvailystes?

— Ne, aš tavęs nepaliksiu, mano vienintele, mano mylimoji, bet tu gali palikti mane. Visai nenoriu pasakyti, jog abejoju tavo meile. Tiesiog tas stebuklas, kuris mus sujungė, gali savaime mus ir išskirti. Mums lemta išsiskirti, katastrofos neišvengsim.

— Aš neleisiu tau taip kalbėti. Tvirtai tave apkabinsiu ir priversiu nutilti.

— Atsargiau. Prieblandoje ir taip pavojinga važiuoti.

— Tai gal valandėlei sustok?

— Ne.

— Tu iš tiesų manai, kad aš tave paliksiu?

— Sub specie aeternitatis 27 — taip. Jau palikai.

— Žinai, kad aš lotyniškai nesuprantu.

— Gaila, kad niekas nekreipė dėmesio į tavo išsilavinimą.

— Bredli, aš ant tavęs supyksiu.

— Štai mudu ir susipykome. Ar parvežti tave atgal į Ilingą?

— Tu tyčia skaudini mane ir viską gadini.

— Esu ne per geriausio būdo. Tu mane dar pažinsi.

— Aš tave pažįstu. Pažįstu iki smulkmenų.

— Ir taip, ir ne.

— Tu abejoji mano meile?

— Baiminuosi dievų.

— Aš nieko nesibaiminu.

— Tobulybė tuoj pat virsta nusivylimu. Tuojau pat. Laikas čia nieko nereiškia.

— Jeigu tu nusivylęs, vadinasi, tu netiki mano meile.

— Galbūt.

— Sustok, prašau tave.

— Ne.

— Kaip man įrodyti, kad tave myliu?

— Manau, tai neįmanoma.

— Iššoksiu iš automobilio.

— Nekrėsk kvailysčių.

— Iššoksiu.

Ir sekančią sekundę ji iššoko.

Pasigirdo kažkas panašaus į trumputį sprogimą, siūbtelėjo oro gūsis, ir jos greta nebeliko. Durelės atsidarė, trakštelėjo, palingavo ir vėl užsitrenkė. Sėdynė greta manęs buvo tuščia. Pasukau į žolėtą šalikelę ir sustojau.

Atsigręžęs atgal pamačiau ją — tamsų, nejudantį gumulą kelkraštyje.

Gyvenime man teko patirti baisių akimirkų. Daugelio iš jų sulaukiau jau vėliau. Bet ši liko iš visų pati gražiausia, pati tyriausia ir giliausiai sužeidė.

Dusdamas iš nerimo ir siaubo, iššokau iš automobilio ir nubėgau atgal. Kelias buvo tuščias ir tykus, melsvoje prieblandoje beveik nieko nebegalėjau įžiūrėti.

O, koks bejėgis vargšo žmogaus kūnas, koks jis trapus tarsi kiaušinio lukštas! Ir kaip šis nepatvarus mechanizmas iš kūno ir kraujo bei kaulų nepražūva šitoje planetoje su kietais paviršiais ir negailestinga, mirtina traukos jėga? Aš girdėjau trakštelėjimą ir jaučiau, kaip kūnas tėškėsi į kelią.

Jos galva buvo įkniubusi į žolę, palenktos kojos gulėjo ant kelkraščio. Baisiausia buvo pirmoji sekundė, kai pribėgęs pamačiau, kad ji nejuda. Suklupau ant kelių ir garsiai sudejavau, nesiryždamas prisiliesti prie galbūt baisingai sužaloto kūno. Ar ji tebeturi sąmonę? O gal tuoj staiga ims rėkti iš skausmo? Mano rankos sklandė virš jos išdavikiškos ir bejėgės. Dabar, prie nejudančio išsipleikusio kūno, kurio aš nedrįsau net apkabinti, mano ateitis susyk pasikeitė.

Ir čia Džuliana ištarė:

— Atleisk man, Bredli.

— Ar tu labai užsigavai? — paklausiau dūstančiu, prislopusiu balsu.

— Lyg ir ne... — Ji atsisėdo ir abiem rankom apsikabino mane už kaklo.

— Ak, Džuliana, atsargiau, ar tu nesusižeidei, ar ko nesusilaužei?

— Ne... tikrai ne... Žiūrėk, aš nukritau ant tų žolės kuokštų ar samanų, ar...

— Aš bijojau, kad tu nukritai ant kelio.

— Ne, aš tik... vėl nusibrozdinau koją... ir dėjausi veidu į... oi! Turbūt nieko baisaus, tiktai skauda. Palauk, aš pamėginsiu pasijudinti... Taip, viskas gerai... Atleisk man.

Tada aš kaip reikiant apkabinau ją, ir mes prisiglaudėm vienas prie kito pusiaugulom tarp žolės ir samanų kupstų, prie pat žydinčiom dilgėlėm apaugusio griovio. Mėnulio dubuo su grietinėle susitraukė, nublyško ir įgavo metalo blizgesį. Mes tylėdami laikėmės apsikabinę, ir tamsa ėmė tirštėti, oras pasidarė sūdrus.

— Bredli, man šalta, aš pamečiau basutes.

Aš ją paleidau ir persilenkęs pradėjau bučiuoti jos šlapias ir nušalusias kojas, įsirėmusias į drėgnų purių samanų kuokštą. Jos turėjo rasos ir žemės, ir smulkių žalių samanėlių, kvepiančių salierais, skonį. Suėmiau rankomis šlapias baltas pėdas ir suaimanavau iš palaimos ir geismo.

— Bredli, nereikia. Girdžiu, kažkas atvažiuoja.

Atsistojau, visas degdamas, ir padėjau atsikelti jai, ir čia iš tikrųjų pro šalį prašvilpė automobilis, jo žibintų šviesa krito ant Džulianos kojų, žydros suknelės, kuri taip tiko jai prie akių, ir nušvietė sutaršytus rusvai geltonus karčius. Jų šviesoje pamatėme ir basutes, jos gulėjo čia pat ant kelio.

— Tavo koja kruvina.

— Aš tik nusibrozdinau.

— Tu šlubuoji.

— Ne, paprasčiausiai nutirpo kojos.

Sugrįžome prie automobilio, aš įjungiau žibintus, ir iš tamsos išsiskyrė įstabi žalių lapų pynė. Mudu įlipome į automobilį ir susiėmėm už rankų.

— Daugiau tau niekad nebeteks to daryti, Džuliana.

— Aš labai atsiprašau.

Ir mes tylėdami nuvažiavom toliau, jos ranka gulėjo ant mano kelio. Paskutinį kelionės tarpsnį žibintuvėlio šviesoje ji nagrinėjo žemėlapį. Perkirtome geležinkelį ir kanalą ir atsidūrėme tuščioje lygumoje. Žiburėlių namų languose nebesimatė. Žibintai apšvietė akmenuotą kelkraštį — glotnų pilką žvirgždą ir šiurkščią žalią žolę. Mes stabtelėjome ir pasukome į šalį; vienoje niekuo neišsiskiriančioje kryžkelėje Džulianos žibintuvėlio spindulys krito ant rodyklės. Kelias pavirto akmenuotu vieškeliu, kuriuo kratėmės vos po penketą mylių per valandą. Galų gale nuo posūkio žibintai nušvietė baltus vartus, ant kurių ryškiomis juodomis raidėmis buvo parašyta: „Patara“. Automobilis įsuko į žvyruotą keliuką, žibintai slystelėjo per raudono mūro sienas, ir mes sustojom prie mažyčio priebučio su mediniais pinučiais. Raktas buvo pas Džulianą, ji laikė jį rankose jau keletą mylių. Pažvelgiau į mūsų prieglobstį. Tai buvo nedidelis keturkampis iš raudonų plytų sumūrytas vasarnamis. Agentas, jį reklamavęs, matyt, buvo pernelyg romantiškas.