Айрис Мердок - Juodasis princas

— Koks nuostabus namas! — pasakė Džuliana.

Ji atrakino duris ir įleido mane vidun.

Visos lempos tuoj pat buvo uždegtos. Džuliana apibėgo visus kambarius. Ji nutraukė paklodes nuo dvigulės sofos-lovos.

— Turbūt čia niekad nevėdinama, jos visai sudrėkusios. Oi, Bredli, eime iškart prie jūros, gerai? O paskui aš paruošiu vakarienę.

Aš pažiūrėjau į lovą.

— Jau labai vėlu, brangioji. Ar tu įsitikinusi, kad neužsigavai šitaip krisdama?

— Žinoma! Aš tik persirengsiu, pasidarė šalta, o tada eisim prie jūros, ji, atrodo, visai čia pat, man regis, aš ją girdžiu.

Išėjau pro priekines duris ir įsiklausiau. Tolygus jūros, gludinančios akmenėlius, ošimas, tarsi gergždžiantis dūsavimas sklido iš už kalnelio, turbūt iš už smėlio kopos, dunksančios man priešais. Apsimiglojęs mėnulis liejo jau nebe sidabrinę, o auksinę šviesą ant baltos sodo tvoros, gauruotų krūmų ir vienišo medžio. Atrodė erdvu ir tuščia. Dvelkė švelnus ir sūrus vėjas. Pajutau ir palaimą, ir baimę. Po kelių sekundžių sugrįžau į vidų. Tylu.

Įėjau į miegamąjį. Džuliana su rožiniais marškinėliais, išmargintais baltomis gėlytėmis ir apkraštuotais kaspinėliu gulėjo lovoje ir kietai miegojo. Jos variniai plaukai pasiskleidę ant pagalvės it šilko tinklas užklojo pusę veido, tarsi nuostabaus grožio šalis. Ji gulėjo aukštielninka, užvertusi galvą, tarsi pakišusi gerklę po peiliu. Blyškūs pečiai atrodė grietinėlės spalvos, lyg ana mėnesiena prieblandoje. Keliai vos vos pakelti, basos žemėtos pėdos iškėtotos į šalis. Delnai, irgi juodi nuo žemės, jaukiai įsitaisę ant krūtinės, prisiglaudę lyg du žvėriukai. Ant dešinės šlaunies, baltuojančios iš po balto marškinėlių kraščiuko, buvo du įdrėskimai: vienas atsirado, kai ji lipo per tvorą, kitas — kai griuvo iš automobilio. Jai ši diena iš tiesų buvo kupina įvykių.

Man taip pat. Aš sėdėjau palinkęs prie jos ir apie ką tiktai negalvojau. Nenorėjau jos žadinti. Nors man šovė mintis, kad reikėtų nuplauti jai šlaunį, tačiau ilgas įbrėžimas atrodė visai švarus. Tas staigus stebuklingas nugrimzdimas į nesąmoningą būseną — kiek sykių šiandien apie tai svajojau: būti su ja ir likti vienam. Dūsaudamas greta jos, patyriau keistą malonumą, kad jos neliečiu. Paskui atsargiai išskleidžiau virš jos paklodę ir užklojau ligi pat jaukiai sudėtų rankų, tada pagalvojau apie tai, ką pridariau, ar gal tiksliau, ką pridarė ji, nes greičiau jos, o ne mano valia taip pasikeitė mūsų gyvenimas. Galbūt rytoj jai viskas atrodys kaip baisus sapnas. Galbūt rytoj man teks vežti raudančią mergaitę atgal į Londoną. Reikia būti viskam pasiruošus, bet aš juk ir taip jau nepelnytai Fortūnos apdovanotas. Kaip nuostabu ir šiurpu buvo, kai ji šoko iš automobilio! Bet kas iš to? Juk ji tokia jauna, o jauni mėgsta kraštutinumus. Lyg vaikas ji veržiasi į kraštutinumus, o aš esu puritonas, ir dar senas. Ar aš iš viso sugebėsiu ją mylėti? Ar išdrįsiu? Ar įstengsiu?

— Žiūrėk, Bredli, gyvulio kaukolė. Jūros nugludinta. Kieno ji — avies?

— Taip, avies.

— Pasiimam ją.

— Mes ir taip jau pasiėmėm daugybę akmenų ir kriauklių.

— Na, bet juk būtų galima čia nusileisti mašina, kaip manai?

— Manau, galima. Ir vėl tas riksmas. Kieno jis, sakei?

— Kuolingos... Nejau tu nežinai. Bredli, žiūrėk, koks gražus pagaliukas. Kaip jį nudailino jūra! Atrodo lyg kinų hieroglifai.

— Irgi pasiimsim?

— Būtinai.

Paėmiau į rankas keturkampį medgaliuką, jūra jį taip nuzulino, kad jis pasidarė panašus į subtilų senolio veido eskizą, kokį savo albume būtų galėjęs nupiešti italų dailininkas, kad ir Leonardas. Paėmiau avies kaukolę. Beveik visiškai sveiką, tik be dantų, matyt, gana ilgai išbuvusią vandenyje. Nebeliko nieko aštraus. Ji buvo taip nulyginta, nugludinta ir nublizginta, jog labiau panėšėjo į meno dirbinį, į dailų daikčiuką iš dramblio kaulo, negu į gyvulio liekaną. Kaulas kietas, glotnus pačiupinėti, įšilęs saulėje ir kreminės spalvos, kaip Džulianos pečiai.

Iš tiesų Džulianos pečių spalva jau buvo pasikeitusi, jie šiurpiai liepsnojo raudonai ruda ugnim. Buvo jau kitos dienos popietė. Vakar vakare mano apmąstymus nutraukė miegas, beveik toks pat staigus ir netikėtas, kaip ir anas, numarinęs Džulianą. Miegas užgriuvo mane lyg jaguaras dėjęs šuolį nuo medžio. Buvau beveik nusirengęs ir svarsčiau, ką čia užsivilkus, kad derėčiau prie Džulianos, ir ar išvis verta ką nors vilktis, kai ūmai išaušo rytas, saulė apšvietė kambarį, o aš gulėjau po antklode vienas su marškiniais, apatinėmis kelnaitėmis ir kojinėmis. Akimirksniu susivokiau, kur esu. Pirmiausia persigandau, kad nebėra Džulianos, bet tuoj nusiraminau išgirdęs, kaip ji dainuoja virtuvėje. Pasijutau nepatogiai, kad miegojau greta jos taip pasibaisėtinai apsirengęs. Marškiniai ir puskojinės — ar gali būti nepatrauklesnis deshabille, naktinis apdaras. Ar aš pats atsiguliau po antklode, ar ji mane apklojo? Ir kaip siaubinga, papiktinama ir juokinga, kad mudu su mylimąja išmiegojom visą naktį šalimais, taip apkvaitę nuo miego, jog visiškai nebeprisiminėm vienas kito. O, brangi, neįkainojama naktie!

— Bredli, tu nubudai? Kavos ar arbatos? Su pienu ar su cukrum? Kaip mažai apie tave žinau.

— Iš tikrųjų. Arbatos su pienu ir cukrum. Tu matei mano kojines?

— Man labai patinka tavo kojinės. Mes tuoj pat eisim prie jūros.

Ir mes nuėjome. Susėdome ant plokščių akmenų ir papusryčiavome: išgėrėme arbatos iš termoso, pavalgėme duonos su sviestu ir džemu. Bangos, kur kas švelnesnės nei vakar vakare, tyliai glostė švarų kranto pakraštėlį, kurį pačios ir buvo sukūrusios pagal savo pavidalą ir būdą, čia nubėgdamos, kad galėtų atsikvėpti, čia vėl atplūsdamos jo paliesti. Mums už nugaros buvo vėjo nušukuotos kopos ir geltonos aukštų nendrių arkos, ir dangus, mėlynas kaip Džulianos akys. Priešais mus plytėjo šalta, rami jūra, mirguliuojanti briliantais, bet tamsi net ir saulėje.

Mes išgyvenom daug laimingų akimirkų. Bet šie pirmieji mūsų pusryčiai prie jūros buvo tokie paprasti ir įspūdingi, jog su jais niekas negali lygintis. Jų netemdė netgi laukimas. Tai buvo ideali sąjunga, ramybė ir džiaugsmas, kurie apgaubia, kai mylimoji ir tavo paties siela taip susilieja su aplinkiniu pasauliu, lyg čia būtų ta pirmykštė žemės vieta, kur akmenys ir žolė, ir tyras vanduo, ir tylus vėjo gūsis dar tik įgyja realią būtį. Galimas daiktas, šie pusryčiai buvo antroji dipticho pusė — pirmojoje aš išvydau Džulianą, sustingusią prieblandoje ant kelkraščio. Bet jie iš tikrųjų nebuvo susiję, kaip nėra su niekuo susijusios pirmykščio džiaugsmo akimirkos. Mirtingasis, kuriam gyvenime teko patirti tokias akimirkas, savo virpančiais pirštais prisilietė prie paties dieviškiausio būties šaltinio.

Grįžome per kopas atgal tempdamiesi akmenis ir išmestus medgalius — jų buvo tiek daug, jog vienu sykiu nepaneši, — ir atokiau nuo jūros išvydome neišvaizdų, bet jau širdžiai artimą savo namą, tokį raudonų plytų kubelį, už jo sugriautą fermą ir plyną išblukusią gelsvai žalsvą lygumą po neaprėpiamu dangaus skliautu, nusėtu baltais paauksuotais debesėliais. Tolumoje, už šešėlio juostos, iš priešingos pusės, saulė apšvietė ilgą pilką bažnyčios sieną ir aukštą varpinės bokštą. Krūvą savo trofėjų sudėjome kopų papėdėje ir, Džulianos reikalavimu, užbėrėme smėliu, kad niekas nepaimtų, — nereikalingas atsargumas, juk mudu čia buvom vieni, — ir patraukėme per nemažą plotą plokščių jūros apzulintų akmenų, kurie lyg išgrįstas kiemas vedė iki pat namų. Čia augo gausybė violetinių jūros kopūstų ir mėlynžiedžių vikių, žydėjo rožinės minkštos lyg pagalvėlės gvaizdės, pro dryžuotus natūralaus grindinio akmenis blyškias žiedynų žvakes ir žvaigždėtus lapus kėlė kieti sumedėję lubinų stiebai. Švilpdami stikliniais sparnais skraidė laumžirgiai, tarpais pakibdavo ore nejudėdami, tingiai plasnojo nuo jūros atnešti drugeliai, lengvas vėjūkštis juos ginė tolyn, kol jie ištirpdavo šviesioje ūkanoje. Tikslią šio rojaus vietą aš dėl daugelio priežasčių nuslėpsiu, bet tegu nuolatiniai Britanijos pakrančių lankytojai patys pabando jį susirasti.