Айрис Мердок - Juodasis princas

— Tu paruošk pietus, o aš nuvažiuosiu iki garažo. Reikia pakeisti tepalą ir įsipilti benzino. Kad viskas būtų tvarkoj, jeigu į pavakarę sugalvosim kur nors nuvažiuoti.

— Juk galim pakeliui užvažiuoti, — tarė Džuliana.

— O jeigu tada garažas jau bus uždarytas? Arba mes užsimanysim važiuoti į kitą pusę?

— Na, tuomet aš su tavim.

— Ne, lik čia. Verčiau nubėk, priraškyk pipirnių. Aš mielai pavalgyčiau jų salotų per pietus.

— A, na gerai! Pasiimsiu pintinę. Tu neužtruk.

Ji pasišokėdama nubėgo.

Nuėjau prie automobilio, bet taip jaudinaus, jog negalėjau užvesti. Pagaliau variklis užsivedė, ir automobilis lėtai nušliaužė, šokčiodamas per kelio duobes. Artimiausias kaimas buvo ten, kur stūksojo didžioji bažnyčia. Ten tikrai turėtų būti telefonas. Bažnyčia stovėjo kaimo pakrašty, arčiau prie jūros, ir aš visai neprisiminiau kelio, kuriuo atvažiavom naktį. Pravažiavau pro garažą. Pagalvojau — gal paprašyti savininką, kad leistų paskambinti, bet kažin ar galėsiu kalbėti vienas. Už bažnyčios pasukau už kampo ir išvydau kaimo gatvę, o jos gale telefono būdelę.

Privažiavau artyn. Būdelė, aišku, buvo užimta. Mergaitė gestikuliuodama ir šypsodamasi atsuko man nugarą. Palaukiau. Pagaliau durelės atsivėrė. Ir čia aš susigriebiau, jog neturiu monetos. Paskui ilgai neatsakė operatorius. Pagaliau išsireikalavau pokalbį abonento sąskaita. Paskambinau į savo namus, Frensis akimirksniu griebė ragelį ir pasigirdo kažkoks burbėjimas.

— Labas, Frensi. Kaip jūs mane suradot?

— Ak, Bredli... Bredli...

— Kas atsitiko? Tai Arnoldas mus suieškojo? Kokį velnią jūs ten sumanėt?

— Ak, Bredli...

— Kas ten nutiko? Dėl Dievo meilės, sakyk, kas yra?

Pasidarė tylu, paskui pasigirdo kūkčiojimas. Kitame laido gale Frensis raudojo. Man iš baimės supyko širdis.

— Kas yra?

— Ak, Bredli... Priscila...

— Kas jai?

— Ji mirė...

Staiga aiškiai ir ryškiai išvydau telefono būdelę, saulę, kažką, laukiantį lauke, išplėstas savo akis, atsispindinčias stikle.

— Kaip...

— Ji nusižudė... išgėrė migdomųjų... turbūt kažkur slėpė tabletes... aš palikau ją vieną... kodėl aš tai padariau... mes nuvežėm ją į ligoninę... bet per vėlai... ak, Bredli, Bredli...

— Ji iš tiesų... mirė?.. — nepatikėjau, jausdamas, kad to negali būti, tai neįtikėtina, juk ji buvo ligoninėje, kur žmones išgelbsti, ji negalėjo nusižudyti, paprasčiausiai dar vienas netikras aliarmas. — Ji iš tikrųjų... mirė?.. Jūs tuo įsitikinęs?..

— Taip, taip... ak, aš taip... tai tik mano kaltė... ji mirė, Bredli... greitojoj ji dar buvo gyva... bet paskui man pasakė, kad ji mirė... Aš... ak, Bredli, atleiskit man...

Priscilos nebėra.

— Tai ne jūsų kaltė, — automatiškai atsakiau. — Tai aš kaltas.

— Aš toks nevykėlis... tai vis aš kaltas... norėčiau pasidaryti galą... nebegaliu gyventi, kai šitaip... — Jis vėl sukūkčiojo ir ėmė verkti.

— Frensi, gana inkšti. Klausykit. Kaip jūs sužinojot, kur aš esu?

— Radau jūsų stalčiuje laišką nuo agento ir nusprendžiau, kad jūs ten... turėjau jus surasti... Ak, Bredli, tai siaubinga, siaubinga, jūs nežinia kur... čia taip atsitiko, o jūs net nežinote... Vakar vėlai vakare išsiunčiau telegramą, bet man pasakė, kad gausite tik šį rytą.

— Gavau ją tik dabar. Na, susiimkit. Patylėkit ir nusiraminkit. — Aš stovėjau tylėdamas įstrižuose saulės spinduliuose, įbedęs akis į gruoblėtą telefono būdelės betoną, ir man norėjosi verkti: nejau ji mirė ir viskas baigta, viskas baigta? Norėjau paimti Priscilą ant rankų, įkvėpti jai gyvybės. Pašėlusiai norėjosi ją paguosti, padaryti laimingą. Juk tai visai lengva.

— Dieve mano, Dieve mano, Dieve mano... — tyliai kartojo Frensis.

— Paklausykit, Frensi. Ar dar kas nors žino, kad aš čia? Arnoldas žino?

— Ne. Niekas nežino. Arnoldas su Kristiana vakar buvo atėję. Jie paskambino, ir aš jiems pasakiau, kas nutiko. Bet tada dar nebuvau radęs laiško ir jiems pasakiau, kad nežinau, kur jūs esate.

— Tai gerai. Niekam nesakykit, kur aš.

— Bet, Bredai, juk jūs tuoj pat atvažiuosite, taip? Jūs privalote grįžti.

— Aš grįšiu, — atsakiau, — bet ne tuoj pat. Juk tai grynas atsitiktinumas, kad jūs radot tą laišką. Laikykite, kad šio pokalbio telefonu nebuvo.

— Bet, Bredai, o laidotuvės... aš nieko dar nepradėjau... ji morge...

— Jūs nepranešėte jos vyrui? Juk pažįstate jį — Rodžeris Saksas.

— Ne, aš...

— Na, tai praneškit. Rasit jo adresą ir telefoną mano knygelėje...

— Gerai, gerai...

— Jis ir pasirūpins laidotuvėmis. O jeigu atsisakytų, tvarkykitės pats... Bent jau pradėkit... Elkitės taip, lyg iš tiesų nežinotumėt, kur aš... Parvažiuosiu, kai tik galėsiu.

— Ak, Bredai, na, kaip aš galiu... jūs privalote parvažiuoti, privalote... jie visą laiką klausinėja... ji jūsų sesuo...

— Juk aš pasamdžiau jus jos prižiūrėti. Tai kodėl palikot ją vieną?

— Dieve mano, Dieve mano, Dieve mano...

— Darykit, kaip sakau. Mes niekuo nebegalime jai padėti... Priscilai... jos nebėra.

— Bredai, maldauju, parvažiuokit, prašau jus... dėl manęs... Kol jūsų nepamatysiu, neišsigelbėsiu iš šito pragaro... Negaliu jums pasakyti, kas tai yra... Turiu jus pamatyti, turiu...

— Aš dabar negaliu parvažiuoti, — atsakiau. — Negaliu... parvažiuoti... dabar... Pasirūpinkit viskuo... suieškokit Rodžeri Saksą... Palieku viską jums. Parvažiuosiu, kai tik galėsiu. Sudie.

Greit pakabinau ragelį ir išėjau iš būdelės į saulę. Žmogus, laukęs paskambinti, smalsiai pažvelgė į mane ir įėjo būdelėn. Nuėjau prie automobilio, sustojau ir perbraukiau ranka per kapotą. Jis buvo dulkėtas. Liko mano pirštų pėdsakai. Pažiūrėjau į mielą ramią miestelio gatvę, pristatytą visokiausio didumo ir išvaizdos aštuoniolikto amžiaus namų. Tada įsėdau į automobilį, apsisukau ir pro bažnyčią lėtai nuvažiavau atgal „Pataros“ link.

Kartais, atmetę paprastus ir akivaizdžius pareigos reikalavimus, mes atsiduriame visiškai naujame painiame labirinte. Žinoma, kartais mes elgiamės teisingai, pasipriešindami tiems paprastiems reikalavimams ir tuo iškeldami paviršiun daug sudėtingesnius dvasinius sluoksnius. Tiesą sakant, pareigos jausmas mane nelabai kankino. Galimas daiktas, aš būčiau sutikęs, jog elgiuosi neteisingai, bet ne tuo dabar buvo užimta mano galva. Suprantama, aš suvokiau visą tą siaubą ir nedovanotiną savo kaltę, kad nesugebėjau apsaugoti brangios sesers nuo mirties. Tačiau važiuodamas iki mažiausių smulkmenėlių apmąsčiau artimiausią mūsų ateitį. Gal ir absurdiška, bet aš rėmiausi mintimi, jog tai, kad Frensis sužinojo, kur mane rasti, tėra grynas atsitiktinumas, paprasčiausio mano neapsižiūrėjimo pasekmė. Ir jeigu šis klaikus telefono pokalbis laikėsi tik ant tokio plono siūlelio ir buvo taip menkai tenulemtas, tuo nerealesnis atrodė ir tuo lengviau buvo išbraukti jį iš atminties. Veikdamas taip, lyg jo nebūtų buvę, aš beveik nė neiškreipiau tikrosios įvykių eigos. Tai, kas įvyko, dėl savo beprasmiškumo, nereikalingumo atrodė tiesiog neįsivaizduojama, nerealu. O jeigu taip, tai neverta kankinti savęs mintimi, jog turiu tuojau pat vykti į Londoną. Priscilai jau vis vien nebepadėsi.

Kol važiavau keliu penkiolikos mylių per valandą greičiu, aš suvokiau, kokioje dviprasmiškoje ir neapibrėžtoje padėtyje esu atsidūręs nuo pat atvykimo į „Patarą“ (kaip seniai tai buvo). Aišku, aš ketinau rūpintis tiktai savo laime, džiaugtis stebuklingu Džulianos buvimu drauge. Taip ir dariau. Šių dienų rojuje, slenkančių be lėto nerimastingo laiko gromuliavimo, neturėjo aptemdyti šiaudadvasiški būgštavimai dėl ateities ar neviltis, kurią Džuliana vadino mano „abstrakcijomis“. Antra vertus, kaip aš dabar supratau, po beatodairišku džiaugsmu, kad ji čia, sąmonės gelmėse vyko — negalėjo nevykti — ir slaptas darbas. Slapčia, beveik nesąmoningai, aš puoselėjau baisų tikslą: norėjau pasilaikyti Džulianą sau amžinai. Nors ir tvirtinau sau ir jai, kad tai neįmanoma, aš vis tiek žinojau, jog pabuvęs su ja jau nebeįstengsiu jos atsisakyti. Kažkada, neapsakomai seniai, ši problema apsiribojo tuo, kad, nepaisydamas akivaizdžių prieštaravimų, aš įtikinėjau save, jog turiu teisę pasinaudoti kilniaširdiška jos dovana. Tačiau dabar ji, nors ir kaip dangstoma dirbtinių loginių teorijų, pavirto į kažką primityvaus, pasidarė jau nebe problema ir net nebe mintis, o toks tarsi auglys smegeninėje.