Айрис Мердок - Juodasis princas

— Bredli, būk geras, užrakink lauko duris.

Nuėjau, užrakinau duris ir vėl atsisėdęs pažiūrėjau į ją.

— Tau šalta?

— Ne... tai ne nuo šalčio.

— Suprantu.

Ji buvo su žydra suknele, išmarginta baltais gluosnių lapeliais, su kuria pabėgo iš namų, pečius apsigaubusi plonu vilnoniu pledu nuo lovos. Žiūrėjo į mane plačiai išplėtusi dideles akis, ir jos veidas kartkartėmis trūkčiojo. Buvo praliejusi upelius ašarų, bet dabar jau nebeverkė. Ji taip pastebimai subrendo, ir taip gražiai. Jau buvo nebe tas vaikas, kurį pažinojau, bet įstabi žynė ar pranašautoja, šventyklos paleistuvė. Plaukus lygiai susišukavo atgal, ir jos veidas, apnuogintas, nutolęs nuo pasaulio, įgijo tą dviprasmišką kaukės iškalbingumą. Ir dar tas stulbinantis tuščias statulos žvilgsnis.

— Ak tu mano stebukle, tu mano stebukle!

— Taip keista, — tarė ji. — Aš pati tarytum išnykau. Taip man dar niekada nėra buvę.

— Tai iš meilės.

— Iš meilės? Aš ir vakar, ir užvakar maniau, kad tave myliu, bet man taip nebuvo.

— Tai dievas, juodasis Erotas. Nebijok.

— Aš nebijau... Tik jaučiuosi tuščia ir sutrikusi. Ir aplink viskas neatpažįstamai pasikeitę.

— Man irgi.

— Taip. Neįtikėtina. Žinai, kol mudu buvome švelnūs ir ramūs, aš jaučiau tave taip arti, kaip nieką kitą. O dabar aš tarytum viena... ir ne viena... aš... tai tu... tai mudu abu.

— Taip, taip.

— Tu net panašus į mane. Lyg žiūrėčiau į veidrodį.

Keista, bet man atrodė, kad aš pats tai sakau. Aš kalbėjau per ją, per tyrą, aidingą meilės nusiaubtos jos esybės tuštumą.

— Anksčiau aš žiūrėdavau tau į akis ir mintyse šaukdavau: „Bredli!“ Dabar tu nebeturi vardo.

— Mes užkerėti.

— Mes sujungti amžinai. Tai lyg... auka.

— Taip.

— Ar girdi traukinį? Kaip aiškiai dunda.

Mudu klausėmės dundėjimo, kol jis nutilo tolumoje.

— O kai ateina įkvėpimas, kai tu rašai, irgi taip būna?

— Taip, — atsakiau.

Žinojau, kad taip būna, nors pats to dar nė sykio nebuvau patyręs. Tačiau dabar aš įgijau galių kurti. Nors iš tamsos dar neištrūkau, bet kankynė jau buvo praėjusi.

— Ar iš tiesų tai tas pats?

— Taip, — atsakiau. — Žmogaus širdies poreikis mylėti ir pažinti yra beribis. Tačiau dauguma žmonių tai suvokia tik tuomet, kai pamilsta. Tada jie iš tiesų tikrai žino, ko trokšta.

— O menas...

— Tai tas pats troškimas... apsivalyti... akivaizdoje... galbūt dieviškojoje akivaizdoje.

— Menas ir meilė...

— Ir vienas, ir kita susiję su amžinybe.

— Dabar tu pradėsi rašyti, taip?

— Taip, dabar aš rašysiu.

— Man daugiau nieko nebereikia, — tarė ji, — man tartum paaiškėjo, kodėl mes turėjome susijungti. Bet svarbu ne paaiškėjimas. Svarbu, kad mes kartu. Ak, Bredli, aš imu žiovauti!

— Ir mano vardas sugrįžo! — atsakiau. — Eime. Į lovą ir mikim.

— Atrodo, aš dar niekad gyvenime nebuvau taip nuostabiai pavargusi ir taip nenorėjau miego.

Nuvedžiau ją iki lovos, ir ji užmigo, nė nespėjusi apsivilkti naktinių, — kaip ir aną naktį. Manęs miegas nebeėmė. Jaučiausi žvalus, pakiliai nusiteikęs. Ir, laikydamas ją glėbyje, žinojau, jog pasielgiau teisingai, tuoj pat neišvykęs į Londoną. Kančia man davė teisę pasilikti. Ją apkabinęs jaučiau, kaip kūną užplūsta paprasta namų šiluma ir švelnumas. Galvojau apie vargšę Priscilą ir apie tai, kaip rytoj savo skausmu pasidalinsiu su Džuliana. Rytoj aš jai viską viską papasakosiu, ir mes sugrįšim į Londoną, kur imsimės įprastų darbų ir pareigų, ir prasidės mūsų bendro gyvenimo kasdienybė.

Buvau kietai įmigęs. Ir staiga — trenksmas, bilsmas ir vėl trinksėjimas. Lyg būčiau žydas, besislapstantis nuo nacių, kurį jie pagaliau surado. Išgirdau, kaip jie lyg kareiviai iš Učelo paveikslo daužo alebardomis į duris ir rėkauja. Aš sukrutėjau — Džuliana tebegulėjo mano glėbyje. Buvo tamsu.

— Kas čia?

Išsigandęs jos balsas sugrąžino mane į tikrovę, apėmė baimė.

Kažkas baladojo ir baladojo į duris.

— Kas čia galėtų būti? — Ji atsisėdo. Jaučiau šalia jos tamsų, šiltą siluetą ir tarsi mačiau, kaip šviečia jos akys.

— Nežinau, — atsakiau ir taip pat atsisėdęs rankomis apglėbiau ją.

Mudu prisiglaudėme vienas prie kito.

— Gal geriau neatsiliepkim ir nedekim šviesos. Ak, Bredli, man taip baisu.

— Nebijok, aš su tavim. — Aš pats buvau taip išsigandęs, jog vos begalėjau galvoti ir kalbėti.

— Ša. Gal nueis.

Beldimas sekundei nutilo, bet tuoj atsinaujino, ir dar garsiau negu pirma. Duris daužė kažkokiu geležiniu daiktu. Buvo girdėti kaip traška medis.

Uždegiau lempą ir atsikėliau. Pamačiau, kaip man dreba basos kojos. Užsivilkau chalatą.

— Lik čia. Eisiu pažiūrėti. Užsirakink.

— Ne, ne, aš irgi einu...

— Lik čia.

— Neatidaryk durų, Bredli, nereikia...

Uždegiau šviesą mažame prieškambaryje. Beldimas iškart nutilo. Tylėdamas stovėjau prie durų ir jau žinojau, kas už jų.

Labai lėtai atidariau, ir pro duris į prieškambarį įėjo, tiksliau įvirto, Arnoldas.

Aš uždegiau šviesą svetainėje, jis nusekė paskui mane ir padėjo ant stalo didžiulį veržliaraktį, kuriuo ir trankė duris. Sunkiai alsuodamas jis atsisėdo, į mane nežiūrėdamas.

Aš irgi atsisėdau ir prisidengiau nuogus, mėšlungiškai krūpčiojančius kelius.

— Ar... Džuliana... čia? — kimiai lyg girtas paklausė Arnoldas, bet girtas jis, aišku, nebuvo.

— Taip.

— Aš atvažiavau... jos pasiimti...

— Ji nevažiuos, — pasakiau. — Kaip jūs mus radote?

— Frensis pasakė. Aš jį tol kamantinėjau, kol jis man pasakė. Ir apie telefono skambutį pasakė.

— Kokį telefono skambutį?

— Neapsimetinėkit, — tarė Arnoldas ir pagaliau pažvelgė į mane. — Jis man sakė, jog šįryt skambinęs jums dėl Priscilos.

— Aišku.

— Taigi jūs negalėjot išlįsti... iš savo meilės lizdelio... net kai jūsų sesuo... nusižudė.

— Rengiuosi vykti į Londoną rytoj. Džuliana važiuos su manim. Mes susituoksim.

— Noriu pamatyti savo dukterį. Automobilis lauke. Aš ją pasiimsiu su savim.

— Ne.

— Gal ją pašauktumėt?

Aš atsistojau. Praeidamas pro stalą paėmiau veržliaraktį. Įėjau į miegamąjį, durys buvo uždarytos, bet neužrakintos, įėjęs jas užrakinau.

Džuliana apsirengė. Ant suknelės ji užsimetė mano švarką. Jis siekė jai iki šlaunų. Buvo labai išbalusi.

— Tai tavo tėvas.

— Taip. O kas čia?

Numečiau veržliaraktį ant lovos.

— Mirtinas ginklas. Mums jo neprireiks. Verčiau išeik ir pasikalbėk su juo.

— Tu...

— Aš už tave užsistosiu. Dėl nieko nesijaudink. Viską jam paaiškinsim, ir tegu sau važiuoja. Eime, ne, palūkėk, apsimausiu kelnes.

Greit apsivilkau marškinius ir apsimoviau kelnes. Ir nustebęs pamačiau, jog dar tik po vidurnakčio.

Sugrįžau į svetainę drauge su Džuliana. Arnoldas atsistojo. Mudu žiūrėjom į jį per nenukraustytą stalą — vakar buvom per daug išvargę ir nebevaliojom nuvalyti jo po vakarienės. Aš apkabinau Džulianą per pečius.

Valios pastangomis Arnoldas susitvardė ir akivaizdžiai nusprendė apsieiti be riksmo. Tik pasakė:

— Dukrele mano...

— Labas.

— Atvažiavau parvežti tavęs namo.

— Mano namai čia, — atsakė Džuliana.

Spustelėjau jos petį ir tuoj pat pasitraukiau, nusprendęs atsisėsti ir palikti juodu stovėti vieną prieš kitą.