Айрис Мердок - Juodasis princas

Tai gali pasirodyti kvaila ir net žiauru, bet po to telefono pokalbio aš nė kiek ne mažiau, o gal dar labiau pajutau būtinybę paimti Džulianą iš tikrųjų. Nesėkmė, kuriai ji beveik neteikė reikšmės, pavirto visos mano dilemos simboliu. Bet kuriuo atveju tai buvo artimiausia kliūtis. Ją įveikęs, aš jau galėsiu galvoti, galėsiu nuspręsti, ką daryti toliau. O kol kas turiu laukti, ir niekas tenedrįsta niekuo manęs kaltinti. Ir jeigu su tuo susidorosiu, tai galbūt mane pagaliau apšvies tikrumo šviesa; o jau tada, kaip sapnavosi mano aptemusiam protui, aš galėsiu tiesiai ir aiškiai atsakyti į klausimą: ir kodėl gi man nevedus šitos mergaitės? Juk per stebuklą mudu pamilome vienas kitą. Niekas, o niekas, išskyrus amžiaus skirtumą, mūsų santuokai netrukdo. O į tai galima užmerkti akis, nekreipti dėmesio. Šitokios meilės nevalia paniekinti! Jokiu būdu! Mes turime susituokti — juk šitokios meilės netenkina niekas, tiktai vedybos. Aš galėčiau, aš galiu pasilaikyti Džulianą visam laikui. Tačiau puritoniška mano sąžinė šnabždėjo kuo niūriausius patarimus, ir iki to telefono pokalbio aš ir pats nesusigaudžiau, kodėl esu toks neryžtingas.

Aišku, aš jau supratau, jog Džulianai apie Priscilos mirtį nieko nesakysiu. Jei pasakyčiau, man tektų nedelsiant grįžti į Londoną. O aš jaučiau, kad jeigu mudu dabar paliksim savo prieglobstį, jeigu dabar atsiskirsim, tai visas mūsų pabėgimas nueis niekais; niekuomet nebeatsikratysime abejonių ir mudviejų santuoka niekada neįvyks. Aš privalau tylėti ir dėl jos, ir dėl savęs. Esu pasmerktas kankynei — tylėti, kad ištruktume iš tamsos. Negaliu leisti, kad tai, kas įvyko, mums sutrukdytų. Aš turiu fiziškai suartėti su Džuliana, bet ne tik. Aš negaliu ir nenoriu gąsdinti Džulianos ir gadinti jai kraujo pasakojimais apie Priscilos savižudybę. Suprantama, netrukus man teks „atsiverti“, greitai mes turėsim sugrįžti, bet tik ne dabar — pirma aš pasieksiu savo tikslą, kuris jau atrodo visai arti, ir išsikovosiu teisę išlaikyti ją sau amžinai. Priscilai jau nebegaliu padėti, tad belieka atlikti pareigą Džulianai. Skausmas dėl to, kad turiu nutylėti, — mano kančios dalis. Norėjosi tuoj pat viską pasakyti Džulianai. Man reikėjo, kad ji paguostų, kad maloniai atleistų. Tačiau mūsų abiejų labui privalėjau kol kas apsieiti be šito.

— Kurgi tu taip ilgai prapuolei? Pažiūrėk į mane ir atspėk, kas esu!

Įėjau iš priebučio ir po ryškios saulės šviesos aklinėjau tamsioje svetainėje. Iš pradžių Džulianos visai nemačiau, tik girdėjau iš tamsos josios balsą. Paskui išvydau veidą ir daugiau nieko. Tik vėliau pamačiau, ką ji sugalvojo.

Buvo apsimovusi juodas pėdkelnes, apsiavusi juodus batus, apsivilkusi juodą prigludusį aksominį švarkelį ir baltus marškinius, o ant kaklo kabojo auksinė grandinė su kryžiumi. Ji stovėjo virtuvės tarpdury ir laikė rankose avies kaukolę.

— Pamaniau, tau bus staigmena! Viską nusipirkau už tavo pinigus Oksfordo gatvėje, o šitokius kryžius nešioja hipiai. Vienas man pardavė jį už penkiasdešimt pensų. Trūko tiktai kaukolės, bet mes ją radom, tokią gražią. Na, kaip, ar man tinka? Vargšas Jorikas... Kas tau, mielasis?

— Nieko, — atsakiau.

— Tu taip keistai žiūri. Argi aš nepanaši į princą? Bredli, tu mane gąsdini. Kas yra?

— Nieko.

— Tuoj viską nusivilksiu. Valgysim pietus. Aš priskyniau pipirnių.

— Mes nevalgysim, — pasakiau. — Mes gulsim į lovą.

— Dabar pat?

— Taip!

Plačiai žengdamas priėjau prie jos, paėmiau už riešo, įsitempiau į miegamąjį ir parsigrioviau ant lovos. Avies kaukolė nudardėjo ant grindų. Keliu įsirėmęs į lovą pradėjau vilkti jos baltus marškinius.

— Palauk, palauk, suplėšysi!

Ji ėmė skubiai sagstytis sagas, bandė nusivilkti švarkelį. Aš norėjau viską kartu nutraukti per galvą, bet trukdė grandinė ir kryžius.

— Bredli, prašau, palauk, tu mane pasmaugsi.

Ranka įsirausiau į sniego baltumo marškinius ir šilkinių plaukų painiavą, sugraibiau grandinę ir ją nutraukiau. Marškiniai nuslydo. Džuliana desperatiškai segėsi liemenėlę. Aš norėjau numauti jos juodas pėdkelnes, ji išsirietė, kad galėčiau nutraukti jas nuo šlaunų. Valandėlę, pats dar nenusirengęs, žiūrėjau į jos nuogą kūną. Tada ėmiau plėšti nuo savęs drabužius.

— Bredli, prašau, nebūk toks šiurkštus, Bredli, prašau, man skauda.

Vėliau ji verkė. Šįsyk aš paėmiau ją, dėl to nebuvo abejonių. Aš gulėjau išsikvėpęs ir leidau jai verkti. Paskui atgręžiau ją į save, ir jos ašaros susimaišė su prakaitu, nuo kurio žili susiraitę mano plaukai ant krūtinės patamsėjo, sudrėko ir prilipo prie karšto kūno. Buvau ekstazėje ir ją apglėbęs būgštavau ir triumfavau, spausdamas rankomis tą dievinamą, iškamuotą ir krūpčiojantį nuo verksmo kūną.

— Nebeverk.

— Negaliu.

— Atleisk, kad sutraukiau grandinę. Aš pataisysiu.

— Nesvarbu.

— Išgąsdinau tave.

— Taip.

— Aš myliu tave. Mes susituoksim.

— Taip.

— Juk susituoksim, tiesa, Džuliana?

— Taip.

— Tu man atleidi?

— Taip.

— Na, nustok verkti.

— Negaliu.

Vėliau mudu dar kartą pasimylėjome. O tada pasirodė, kad jau vakaras.

— Kodėl tu buvai toks, Bredli?

— Turbūt dėl to danų princo.

Mudu nežmoniškai pavargom ir išalkom. Užsimaniau išgerti. Nedegdami net lempos suvalgėme viską, ką turėjome: kepeninę dešrą, duoną su sūriu ir pipirnių salotas; pro atvirus langus plūdo mėlyna sūri prieblanda. Išgėriau visą likusį vyną.

Kodėl aš buvau toks? Nejau nei iš šio, nei iš to nusprendžiau, kad Džuliana nužudė Priscilą? Ne. Siutau ir pykau pats ant savęs, bet per Džulianą. O gal ant likimo per Džulianą ir save. Bet, žinoma, tas įsiūtis kilo ir iš meilės, tai buvo dieviškos galios pasireiškimas, pašėlusios ir grėsmingos galios.

— Tai buvo meilė, — pasakiau jai.

— Taip, taip.

Šiaip ar taip, pirmąją kliūtį aš įveikiau, ir nors pasaulis vėl persimainė, jis vėl pasirodė ne toks, kokio tikėjausi. Aš įsivaizdavau, kad tuoj pat atsiras tas viską supaprastinantis aiškumas ir tikrumas. Tačiau mano santykiai su Džuliana ir toliau liko nugrimzdę į ateities tamsą, neišvengiamą ir mįslingą, dinamišką ir besikeičiančią, atrodė, kas sekundę. Mergaitė jau buvo kita, ir aš buvau kitas. Ar tai tas kūnas, kurio garbinau kiekvieną ląstelę? Atrodė, lyg kokia aukštesnė galia į mūsų aistrą būtų įterpusi baisingą abstrakciją. Tarpais aš imdavau virpėti ir matydavau, jog ir Džuliana virpa. Mudu jausmingai guodėme vienas kitą, lyg būtume ką tik ištrūkę iš gaisro.

— Aš sutaisysiu tavo grandinę, pamatysi.

— Kam, ją galima paprasčiausiai surišti.

— Avies kaukolę irgi suklijuosiu.

— Kad ji sudužo į druzgus.

— Aš ją suklijuosiu.

— Užtraukim užuolaidas. Man toks jausmas, kad į mus žiūri piktos dvasios.

— Tos dvasios mus apsupo. Užuolaidos nuo jų neišgelbės.

Bet užtraukiau užuolaidas ir, apeidamas kėdę, sustojau jai už nugaros ir pirštu lengvai paliečiau kaklą. Jos kūnas buvo vėsus, beveik šaltas, ji krūptelėjo ir palenkė kaklą. Daugiau ji niekaip kitaip neatsiliepė į mano prisilietimą, bet aš jaučiau, jog mudviejų kūnus sieja nesuvokiamas bendrumas. Atėjo metas viskam išsakyti ir žodžiais, o žodžiai irgi pasikeitė, pasidarė pranašiški, paslaptingi.

— Žinau, — atsakė ji, — jų daugybė. Man dar niekada šitaip nebuvo. Girdi, kaip ošia jūra? Visai čia pat, o vėjo nėra.

Mes įsiklausėm.