Айрис Мердок - Juodasis princas

Arnoldas, plonu lietpalčiu, nusikamavęs, susijaudinęs, atrodė lyg įsilaužęs plėšikas maniakas. Blausios užgesusios akys žvelgė į vieną tašką, lūpos drebėjo, tarsi be garso būtų mikčiojęs.

— Džuliana... važiuojam... Tu negali pasilikti su šiuo žmogum... tai beprotybė... Žiūrėk, štai tavo motinos laiškas, ji maldauja tave grįžti namo... Padėsiu jį čia, perskaityk, prašau tave... Kaip tu gali būti tokia negailestinga, tokia beširdė ir likti čia... juk judu tikriausiai... ir po to, kai vargšė Priscila...

— O kas yra Priscilai? — paklausė Džuliana.

— Tai jis tau nepasakė? — sušuko Arnoldas. Jis vis dar nežiūrėjo į mane. Sukando dantis, veidas sutrūkčiojo — galbūt jis stengėsi nuslėpti savo pergalės džiaugsmą.

— Kas nutiko Priscilai?

— Priscila mirė, — pasakiau aš. — Vakar ji nusižudė išgėrusi per didelę dozę migdomųjų.

— Jis tai sužinojo jau šiandien rytą, — tarė Arnoldas. — Jam Frensis pasakė telefonu.

— Tai tiesa, — patvirtinau. — Kai tau pasakiau, kad važiuoju į garažą, važiavau skambinti Frensiui, ir jis man pranešė.

— Ir tu man nieko nesakei? Tu nuslėpei... ir po to mes... visą popietę mes...

— O-o, — sudejavo Arnoldas.

Džuliana nekreipė į jį dėmesio, ji įdėmiai žiūrėjo į mane, tvirčiau siausdamasi mano švarku, pakelta jo apykaklė gaubė susitaršiusius plaukus, rankomis ji susiėmė už kaklo.

— Kodėl?

Aš atsistojau.

— Tai sunku paaiškinti, — atsakiau, — bet, būk gera, pasistenk suprasti. Priscilai aš jau niekuo nebegalėjau padėti. O tau... Aš turėjau pasilikti... ir užsiversti tylėjimo naštą. Tai nėra beširdiškumas.

— Tai geismas, štai kas, — rėžė Arnoldas.

— Ak, Bredli... Priscila mirė...

— Taip, — tariau, — bet juk aš čia nieko negaliu padaryti, ir...

Džulianos akys paplūdo ašaromis, jos lašėjo ant mano švarko atvartų.

— Ak, Bredli... kaip tu galėjai... kaip mes galėjome... vargšė, vargšė Priscila... koks siaubas...

— Jis nejaučia jokios atsakomybės, — putojo Arnoldas. — O gal jam galvoj negerai! Baisus beširdis. Sesuo žudosi, o jis niekaip neišlipa iš meilės guolio.

— Ak, Bredli... vargšė Priscila...

— Džuliana, aš tau būčiau pasakęs rytoj. Rytoj aš tau viską būčiau papasakojęs. Šiandien aš turėjau likti. Pati matei, kaip išėjo. Abu buvom lyg užkerėti, mes negalėjom išvykti, taip buvo lemta.

— Jis išprotėjęs.

— Rytoj mudu grįšim į kasdienybę, rytoj pagalvosim apie Priscilą, ir aš tau viską papasakosiu, apsakysiu, kaip baisiai esu nusikaltęs...

— Tai aš kalta, — pasakė Džuliana. — Viskas per mane. Antraip tu būtum pasilikęs su ja.

— Niekas negali žmogaus sustabdyti, jeigu jis pasiryžo nusižudyti. Turbūt neteisinga į tai ir kištis. Jos gyvenimas pasidarė be prošvaisčių.

— Patogus pasiteisinimas, — pasakė Arnoldas. — Taigi jūs manote, kad jeigu Priscila mirė, jai taip bus geriau, ar ne?

— Ne. Aš tik sakau... pagaliau, galima manyti ir taip... Aš nenoriu, kad Džuliana galvotų, jog... Ak, Džuliana, žinoma, reikėjo tau pasakyti.

— Taip... Man atrodo, kad mus persekioja pikta lemtis... Ak, Bredli, kodėl tu nepasakei?..

— Kartais reikia tylėti, net jei ir baisiai skauda. Aš norėjau, kad tu paguostum, žinoma, norėjau. Bet buvo kai kas svarbesnio.

— Patenkinti senyvo žmogaus seksualinius poreikius, — kirto Arnoldas. — Pagalvok, Džuliana, pagalvok, juk jis trisdešimt aštuoneriais metais vyresnis už tave.

— Ne, — atsakė Džuliana. — Jam keturiasdešimt šešeri, vadinasi...

Arnoldas nusijuokė, ir jo veidas vėl ėmė trūkčioti.

— Jis tau taip sakė, tiesa? Jam penkiasdešimt aštuoneri. Paklausk pati.

— Negali būti...

— Paieškok jo žinyne „Kas yra kas“.

— Manęs ten nėra.

— Bredli, kiekgi tau metų?

— Penkiasdešimt aštuoneri.

— Kai tau bus trisdešimt, jam bus jau beveik septyniasdešimt, — pasakė Arnoldas. — Eime. Manau, šito jau per akis. Mes niekam nieko nesakėm, todėl nekelsim triukšmo. Matau, Bredlis netgi pašalino buką ginklą. Eime, Džuliana. Paverksi automobilyje. Iškart pasidarys lengviau. Eime. Jis tavęs nelaikys. Pažiūrėk į jį.

Džuliana pažvelgė į mane. Aš užsidengiau veidą rankomis.

— Bredli, prašau atitraukti rankas. Ar tau iš tiesų penkiasdešimt aštuoneri?

— Taip.

— Nejau tu pati nematai? Nejau nematai?

Ji sumurmėjo:

— Taip... dabar...

— Argi tai svarbu? — pasakiau. — Tu sakei, kad tau tas pats, kiek man metų.

— Ak, gana tų graudenimų, — tarė Arnoldas. — Bent jau išlaikykim orumą. Na, Džuliana, eime. Bredli, negalvokit, kad aš žiaurus. Kiekvienas tėvas taip pasielgtų.

— Žinoma, — pasakiau, — žinoma.

Džuliana suaimanavo:

— Aš neištversiu... Priscilos mirties, neištversiu, neištversiu...

— Raminkis, — tarė Arnoldas. — Raminkis. Eime.

Aš pasakiau:

— Džuliana, neišeik. Tu negali taip išeiti. Aš noriu tau viską paaiškinti kaip reikiant, tau vienai. Ką gi, jeigu tavo jausmai man pasikeitė, nieko nepadarysi. Aš nuvešiu tave, kur tu panorėsi, ir mes atsisveikinsim. Bet prašau tavęs, nepalik manęs dabar. Prašau tavęs vardan... vardan...

— Aš draudžiu tau pasilikti... — pasakė Arnoldas. — Jūsų poelgį, Bredli, aš vertinu kaip nepilnamečių tvirkinimą. Atleiskit, kad vartoju tokius griežtus žodžius. Aš ir kankinausi, ir pykau, o dabar iš visų jėgų stengiuosi būti protingas ir geras. Pažvelkim į viską objektyviai. Aš negaliu be tavęs išvažiuoti, Džuliana, ir neišvažiuosiu.

— Aš noriu tau paaiškinti, — pasakiau, — aš noriu tau paaiškinti dėl Priscilos.

— Bet kaipgi tu?.. — verkė ji. — O Dieve... o Dieve...

Ji beviltiškai ėmė raudoti, lūpos drebėjo.

Man kone plyšo širdis, kūną kamavo fizinis skausmas, apėmė begalinis siaubas.

— Nepalik manęs, mylimoji, aš numirsiu.

Priėjau prie jos ir nedrąsiai paliečiau švarko rankovę.

Arnoldas mikliai aplenkė stalą, čiupo ją už kitos rankos ir ėmė tempti į prieškambarį. Aš nusekiau paskui juos. Pro atdaras miegamojo duris pamačiau sunkų veržliaraktį, numestą ant lovos tarp baltų paklodžių. Akimirksniu jį pastvėriau ir pastojau jiems kelią prie durų.

— Džuliana, aš negaliu dabar tavęs išleisti, aš išeisiu iš proto... Neišvažiuok, tu privalai likti čia, su manim, nors trumpam, aš turiu tau pasiteisinti...

— Jums nėra jokio pateisinimo, — pasakė Arnoldas. — Kam dar ginčytis? Argi nematote, kad viskas baigta? Pakvailiojote su apkiautusia mergiūkšte — ir gana. Kerai išsisklaidė. Ir atiduokite man tą veržliaraktį. Man nepatinka, kaip jūs jį laikote.

Atidaviau jam veržliaraktį, bet nesitraukiau nuo durų. Pasakiau:

— Džuliana, tu spręsk.

Džuliana suvaldė ašaras ir smarkiu trūktelėjimu išsiveržė iš tėvo rankų.

— Aš su tavim nevažiuosiu. Aš liksiu čia su Bredliu.

— Ačiū Dievui, — ištariau, — ačiū Dievui.

— Aš noriu išklausyti, ką man pasakys Bredlis. Grįšiu į Londoną rytoj. Aš nepaliksiu Bredlio vieno vidury nakties.

— Ačiū Dievui.

— Tu važiuosi su manim, — tarė Arnoldas.

— Ne, nevažiuos. Ji juk pasakė. O dabar, Arnoldai, išeikite, atsikvošėkite. Nejau norite muštis? Norite tuo raktu suknežinti man galvą? Pažadu jums, rytoj aš parvešiu Džulianą į Londoną. Jos niekas nevers nieko daryti. Ji pasielgs, kaip norės. Aš jos nepagrobsiu.

— Prašau tave, išvažiuok, — pasakė ji. — Atleisk man. Tu toks geras ir... ramus, bet aš tiesiog privalau šiąnakt čia pasilikti. Duodu žodį, aš parvažiuosiu ir išklausysiu viską, ką tu pasakysi. Tik, būk geras, leisk man dabar su juo pasikalbėti. Mums reikia pasikalbėti, kad suprastume vienas kitą. Tu čia niekuo negali padėti.