Айрис Мердок - Juodasis princas

Išsukau į vieškelį ir nuvažiavau į geležinkelio stotį. Mažytės stotelės platforma buvo tuščia. Geležinkelininkas, apeinantis bėgius, man pasakė, jog naktiniai traukiniai čia nesustoja. Išvažiavau į greitkelį ir nulėkiau į Londono pusę. Saulė švietė šalta ir ryški, greitkeliu jau lakstė automobiliai. Tačiau žolėti kelkraščiai buvo tušti. Apsigręžiau ir nuvažiavau kitu keliu, per kaimą, pro bažnyčią. Aš net sustojau ir įbėgau bažnyčion. Aišku, veltui. Pasukau atgal ir parvažiavęs įsiveržiau į kotedžą, tuščiai vildamasis ir apsimesdamas, kad tikiu, jog ji galėjo grįžti, kol manęs čia nebuvo. Namas atlapotomis durimis, apverstas aukštyn kojomis, su degančiomis šviesomis ryškiai šviečiant saulei stovėjo begėdiškai tuščias. Nuvažiavau į kopas, kol kapotu įsirėmiau į drėgną kietos retos žolės ir smėlio sieną. Aplaksčiau kopas, nusileidau prie jūros, vis šaukdamas: „Džuliana! Džuliana!“ Kylanti saulė nutvieskė ramų veidrodinį jūros paviršių, lygiai nusitiesusį išilgai atkrantės iš spalvotų ovalinių akmenėlių.

— Palauk, Bredai, tegu Rodžeris išeina pirmas.

Kristiana tvirtai sulaikė mane už rankovės. Akmeniniu veidu Rodžeris pasikėlė iš vietos ir, gūždamasis nuo žmonių žvilgsnių, kareiviškai nužingsniavo tarp klauptų eilių link koplyčios durų. Brokato užuolaidos susivėrė ir uždengė Priscilos karstą, kuris dabar turėjo dingti krematoriumo krosnyje, tos klaikios apeigos pasibaigė.

— Kur dabar? Namo?

— Ne, pavaikščiokim dar po šventorių, taip įprasta, bent jau Amerikoje. Aš tik pasakysiu keletą žodžių ana toms moterims.

— Kas jos tokios?

— Nežinau. Gal Priscilos draugės. Atrodo, viena iš jų tvarkė jų namus. Malonu, kad jos atėjo į laidotuves, tiesa?

— Taip, labai.

— Tau reikėtų pasikalbėti su Rodžeriu.

— Aš neturiu ko jam pasakyti.

Mes lėtai patraukėme šonine nava. Frensis, bruzduliuojantis prie durų, atšoko į šalį, kad praleistų moteris; pamatęs mus vyptelėjo iškamuotą vypsnį ir išsekė paskui jas.

— Bredai, kas parašė eiles, kur tas žmogus skaitė?

— Brauningas, Tenisonas.

— Nuostabios, tiesa? Ir taip tiko. Negalėjau susilaikyti neverkusi.

Rodžeris susitarė dėl kremavimo ir sugalvojo tą klaikų eilių skaitymą. Bažnytinių pamaldų nebuvo.

Mes išėjome į šventorių. Iš apsiniaukusio su šviesiomis prošvaistėmis dangaus dulkė smulkus lietutis. Gražūs orai, matyt, baigėsi. Aš nusipurčiau Kristianos ranką ir išskleidžiau skėtį.

Rodžeris, juodu madingu kostiumu, derama veido išraiška našlio, vyriškai pakeliančio netektį, dėkojo skaitovui ir kažkokiam krematoriumo tarnautojui. Karsto nešėjai jau buvo išėję. Kristiana šnekėjosi su trimis moterimis, kurios perdėtai žavėjosi sulytomis azalijomis. Frensis, prisigretinęs prie manęs, taikydamas palįsti po mano skėčiu, vėl kartojo tai, ką jau keletą kartų, su nedidelėmis variacijomis, buvo man išpasakojęs. Kalbėdamas jis vis dar kūkčiojo. Per gedulingas apeigas raudojo garsiai.

— Užlipau į viršų tik valandėlei, neketinau užtrukti. Sutikau jį popiet kieme, sako, kodėl jums neužsukus išgerti puodelio arbatos. Priscila atrodė gerai, ir aš pasakiau, kad einu į viršų, mane kviečia į svečius, ir man atrodė, kad jai viskas gerai, o ji pasakė, jog nori išsimaudyti vonioje. Na, aš užlipau į viršų, o jis man pasiūlė išgerti, bet, dievai žino, ko ten primaišė, aš manau, kokių nors narkotikų, garbės žodis, Bredai, arba migdomųjų. Gerti aš moku, bet šitas nuodas išvertė mane iš kanopų, o tada, Dieve mano, jis ėmė prie manęs lįsti. Prisiekiu, Bredai, aš pirmas nepradėjau, tiktai man buvo juokinga, ir aš, matyt, buvau juodai nusilakęs, o jis sako — pasilikit nakvoti, o aš sakau, pirma nusileisiu, pažiūrėsiu, kaip ten Priscila... o jau buvo klaikiai vėlu... O Viešpatie... Ir aš nulipau žemyn, ji miegojo, aš pažiūrėjau į jos kambarį, ji miegojo ir atrodė kaip visada, viskas normalu, viskas ramu, ir aš vėl užlipau pas jį, ir mudu praleidom naktį, mes vėl išgėrėm ir... O Viešpatie... O kai nubudau, buvo jau vėlu — jis turbūt kažko primaišė į mano stiklą, paprastas viskis manęs nebūtų išvertęs iš kojų — ir Rigbis jau buvo išėjęs į darbą. Jaučiausi tikras bjaurybė, širdį graužė nerimas, nusileidau į apačią. Priscila dar miegojo, ir aš jos nežadinau, bet paskui man pasirodė, kad ji kažkaip keistai kvėpuoja, aš bandžiau ją išbudinti, paskambinau į ligoninę, praėjo gal šimtas metų, kol atvažiavo greitoji, aš išvažiavau kartu, greitojoj ji dar buvo gyva, paskui aš laukiau ligoninėje, ir jie pasakė, kad tų tablečių ji, matyt, prisigėrusi jau seniai, gal dar vakar, ir dabar jau per vėlu, nieko nebeįmanoma padaryti. O Viešpatie, Bredai, kaip man dabar gyventi, kaip man dabar gyventi...

— Nutilkit, — įsakiau aš. — Jūs čia nekaltas. Tai mano kaltė.

— Ak, Bredai, atleiskite man.

— Nustokit rypavęs, kaip kokia boba. Eikit šalin, duokit man ramybę. Jūs nekaltas. Taip buvo lemta. Gal taip ir geriau. Neišgelbėsi to, kas nori numirti. Gal taip ir reikia.

— Jūs liepėt man ją prižiūrėti, o aš...

— Eikit šalin.

— Kurgi aš eisiu? Kur? Bredai, nevarykit manęs šalin, aš išprotėsiu, turiu būti su jumis, antraip pakvaišiu iš sielvarto. Atleiskit man, Bredai, padėkit, ar girdit mane? Aš tuoj nueisiu pas jus, viską išplausiu, išvalysiu, švariai išvalysiu, na, prašau, leiskit man likti pas jus, aš stengsiuos jums būti naudingas ir nė pinigų neprašysiu...

— Aš nebenoriu jūsų matyti. Kad mano namuose jūsų nė kvapo neliktų.

— Aš pasidarysiu galą, tikrai pasidarysiu.

— Ką gi, tai jūsų reikalas.

— Bet juk jūs man atleidote, Bredai?

— Atleidau, atleidau. Tiktai duokite man ramybę.

Aš palenkiau skėtį į kitą pusę ir atsukęs Frensiui nugarą nuėjau prie vartų.

Kažkas šlept šlept skubėjo paskui mane per balas. Kristiana.

— Bredai, tu privalai pasikalbėti su Rodžeriu. Jis prašė tavęs jo palaukti. Turi su tavim aptarti svarbų reikalą. Ak, Bredai, na, nelėk gi taip! Tiesiog baisu. Aš vis tiek tavęs nepaleisiu. Grįžk ir pasikalbėk su Rodžeriu, labai prašau.

— Jam dar mažai, kad nužudė mano seserį. Jis dar lenda prie manęs su savo reikalais?

— Na, lukterėk truputį, palauk, palauk gi. Antai jis ateina.

Aš sustojau po puošnia, bet neskoninga vartų arka. Priėjo

Rodžeris. Jo net lietpaltis buvo juodas.

— Liūdna istorija, Bredli. Suprantu, aš labai kaltas.

Pažiūrėjau į jį ir nusisukau, norėdamas eiti.

— Kaip Priscilos paveldėtojas...

Stabtelėjau.

— Savaime aišku, Priscila viską paliko man. Bet aš suprantu, kad šeimos relikvijos, — o jų turbūt nemažai, fotografijos ir kiti daiktai, — atitenka jums. O jeigu ką nors norėtumėt pasiimti prisiminimui, tiktai pasakykit. O gal man pačiam ką atrinkti? Na, kokį daiktelį, kurį ji laikė ant tualetinio staliuko, ar dar ką nors.

Savo skėčiu jis užkliudė manąjį, ir aš atšlijau. Jam iš už nugaros su godžiu nenukentėjusio žmogaus smalsumu kyščiojo gyvas ir energingas Kristianos veidas. Buvo apsivilkusi tamsiai žalią apsiaustą ir užsidėjusi juodą lietpaltinės medžiagos skrybėlę, panašią į sombrerą, tiktai mažesnę. Skėčio ji neturėjo. Frensis prisijungė prie azalijų mylėtojų.

Aš nieko Rodžeriui nepasakiau, tik pažvelgiau į jį.

— Testamente viskas labai aišku. Žinoma, aš parodysiu jums jo nuorašą. Ir, tikiuosi, jūs neatsisakysite man grąžinti kai kuriuos Priscilos daiktus, pavyzdžiui, papuošalus. Galite atsiųsti paštu, registruotu siuntiniu. Ne, ko gero, aš verčiau pats jų užeisiu. Ar jūs būsite šiandien namie? Ponia Evendeil maloniai pasiūlė pasiimti daiktus, kuriuos Priscila paliko pas ją...