Айрис Мердок - Juodasis princas

Здесь есть возможность читать онлайн «Айрис Мердок - Juodasis princas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma litteraa, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Juodasis princas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Juodasis princas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Juodasis princas“ – tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.

Juodasis princas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Juodasis princas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

B. P.“

„Bredai, mielasis,

Ačiū už laiškutį. Aš nežinau, kur Džuliana (prisiekiu!), tikriausiai vieši pas draugus. Mačiausi su Arnoldu, jis iš tos istorijos dabar juokiasi. Tiesą sakant, aš ne visai suprantu, ko Tu taip jaudiniesi. (Iš pradžių situacija man atrodė gana komiška!) Be abejonės, ji patraukli mergaitė, bet ar ji nežiūri į Tave kaip į dėdulę ar į seną mergišių? Nieko nesuprantu. Arnoldas sako, Tu pasiėmei ją prie jūros atostogų, o kai pradėjai pernelyg ją spausti, ji dėjo į kojas. Šiaip ar taip, tai jo versija. Aš manau, kad viskas gerai, kas gerai baigiasi, honni soit qui mal y pense 29 , nėra dūmų, nėra ir ugnies ir t. t. Tikiuosi, Tu jau nusiraminai, Bredai, turiu su Tavimi pasimatyti. Labai prašau. Aš tikrai žinau, kad Tu buvai namie, kai užsukau aną kartą, mačiau Tave per prieškambario durų stiklą. (Žinok, kad per jį viskas matyti, ypač jei durys į svetainę atidarytos!) Frensis tikriausiai dar pas Tave (man jis, aišku, nereikalingas), jis tiesiog pamišęs dėl Tavęs. Nieko nuostabaus, kad Tau atrodo, jog ir visi kiti — taip pat.

Bredai (tai svarbiausia šio laiško dalis), turiu Tau kai ką pasakyti. Aš, ko gero, jau gailiuosi, kad grįžusi tuoj pat sutikau Arnoldą. Man jis patinka, su juo įdomu, jis mane linksmina (o man smagu, kai mane linksmina). Bet, manau, jis tik vis geriau negu nieko. Bredai, aš grįžau dėl Tavęs. (Tu žinojai?) Ir dėl Tavęs aš vis dar čia. Aš iš tiesų prie Tavęs prisirišusi, aš niekad iki galo nebuvau Tavęs atsisakiusi. Ir geriau pagalvojus, Tu daug įdomesnis nei Arnoldas. Kodėl mudviem vėl nesusiėjus? Jeigu Tau reikia paguodos, aš paguosiu Tave. Aš juk Tau sakiau: esu pasiutiškai gundanti ir protinga turtuolė našlė. Gerbėjų tiesiog neatsiginu. Tai kaip, Bredai? Tas senas pasakymas „kol mirtis mus išskirs“ vis dėlto dar šį tą reiškia. Rytoj aš dar paskambinsiu.

Kaip ir seniau Tavo, Bredai, drauguži, su meile

Krisė.“

Iš mano kalbų apie „laiką“ ir „laukimą“ jums gali atrodyti, jog praėjo jau kelios savaitės. Iš tiesų tepraslinko viso labo tik keturios dienos, nors jos prailgo lyg ketveri metai.

Žmonės, gyvenantys žodžiais ir rašymais, kaip jau sakiau, teikia šiai komunikacijos priemonei tiesiog magišką reikšmę. Laišką Džulianai perrašiau triskart: vieną pasiunčiau į Ilingą, kitą — į pedagoginį koledžą, trečią — į jos mokyklą. Nesitikėjau, kad nors vienas iš jų ją pasieks, bet jau vien rašyti laiškus ir mesti juos į pašto dėžutę man teikė palengvėjimą.

Kitą dieną po laidotuvių paskambino Hartbornas ir ėmė smulkiai aiškinti, kodėl negalėjęs jose dalyvauti. Užmiršau pasakyti, jog dar anksčiau jis telefonu padiktavo Frensiui kruopščiai surašytą užuojautą dėl Priscilos mirties! Paskambino mano gydytojas, pasakė, jog migdomieji, kuriuos aš visada geriu, išbraukti iš vartojamų vaistų sąrašo.

Trečios dienos vakare apsireiškė Reičelė. Savaime aišku, kiekvieną sykį suskambėjus durų skambučiui aš lyg paklaikęs puldavau prie durų, vos gyvas iš vilties ir siaubo. Dusyk tai buvo Kristiana (aš jos neįleidau), sykį Rigbis paprašė pakviesti Frensį (Frensis išėjo, ir jie pasišnekėjo kieme). Ketvirtą sykį pasirodė, jog tai Reičelė. Pažinau ją per stiklą ir atidariau duris.

Išvysti Reičelę savo namuose atrodė tas pats, kas atsidurti ne ten laiko mašina. Prisiminimai turi savo kvapą — pakvipo dūlėsiais. Jaučiausi prislėgtas, išsigandęs, fiziškai ja dygėjausi. Plačiaskruostis, apvalus, išbalęs jos veidas atrodė baisiai pažįstamas, tačiau bolavo miglotai, tarytum sapne. Sakytum apsigobusi įkapėmis mane būtų aplankiusi velionė motina.

Reičelė įėjo iškėlusi galvą, įsijaudrinusi, perdėtai pasitikinti savimi, beveik džiūgaudama. Nežiūrėdama į mane ji praėjo pro šalį, susikišusi rankas į tvido palto kišenes, paltas apsitraukęs lietaus lašelių voratinkliu. Ji atrodė graži ir veržli, ir aš atšokau duodamas jai kelią. Ji nusiėmė skrybėlę, nusivilko paltą, lengvai juos nupurtė ir pasikabino prieškambaryje. Susėdome svetainėje, apšviestoje šaltos prieblandos šviesos.

— Kur Džuliana?

Reičelė dailiai išlygino ant kelių sijoną.

— Bredli, norėjau jums pasakyti, kaip apgailestauju dėl Priscilos mirties.

— Kur Džuliana?

— Argi jūs nežinote?

— Aš žinau, kad ji grįš pas mane. Bet nežinau, kur ji dabar.

— Vargšas Bredlis, — ištarė Reičelė ir nervingai, trūkčiodama susijuokė, lyg sukosėjo.

— Kur ji?

— Ji atostogauja. Tik nežinau, kur ji šiuo metu yra, tikrai nežinau. Štai laiškas, kurį jai siuntėte. Aš jo neatplėšiau.

Aš paėmiau voką. Neperskaityto meilės laiško grąžinimas atima paskutinę viltį. Jeigu ji kur nors būtų perskaičiusi mano rašytus žodžius, viskas pasaulyje būtų pasikeitę. Dabar juos man atnešė vėjas — lyg nukritusius lapus.

— Ak, Reičele, kur ji yra?

— Prisiekiu, nežinau. Neturiu su ja ryšio. Bredli, prašau jus, gana. Pagalvokite apie savo orumą. Atrodote baisiai, lyg šimtametis. Bent jau nusiskustumėte. Visa ši istorija tiktai jūsų vaizduotėje.

— Jums taip neatrodė, kai Džuliana pasakė, kad mane myli.

— Džuliana dar vaikas. Viskas, kas nutiko, labiau susiję su manimi ir Arnoldu negu su jumis. Ne pro šalį būtų geriau pažinti žmogaus prigimtį, juk jūs rašytojas. Na, gerai, tarkim, tai „rimta“, bet juk negalima žiūrėti į viską taip tiesmukai. Džuliana dievina mus, bet kartkartėmis jai patinka pavaidinti maištininkę. Turbūt ją pernelyg slegia mūsų rūpestis — juk ji vienintelis vaikas. O ji viena ranka mus stumia šalin, o kita glaudžia. Ji nori sau įrodyti, jog yra laisva, ir tuo pat metu jai reikia mūsų dėmesio, jai patinka, kai gauna pylos. Jūs nebe pirmas, kuriuo ji pasinaudojo, norėdama mus įskaudinti. Pernai įsikalė sau į galvą, jog beprotiškai įsimylėjo vieną iš savo mokytojų. Tiesa, jis daug jaunesnis už jus, bet vedęs, keturių vaikų tėvas, ir ji surengė mums „demonstraciją“. Tačiau mes jau žinojom, kaip į tai reaguoti. Viskas baigėsi laimingai. Jūs tik dar viena auka.

— Reičele, — pasakiau, — jūs kalbate apie kažką kitą. Ne apie Džulianą, ne apie mano Džulianą.

— Jūsų Džuliana — fikcija. Tai aš ir bandau jums išaiškinti, mielas Bredli. Aš nesakau, kad jūs jai nerūpit, tačiau jaunos mergaitės jausmuose viešpatauja chaosas.

— Ir kalbate su kitu žmogumi. Sprendžiant iš visko, jūs tiesiog nežinote, su kuo turite reikalą. Aš gyvenu visai kitame pasaulyje, esu įsimylėjęs ir...

— Jūs tariate šiuos žodžius taip iškilmingai, lyg jie turėtų magišką galią Ar jūs tuo tikite?

— Taip, tikiu. Visa tai vyksta kitoje dimensijoje...

— Tai paprasčiausiai viena iš psichinio sutrikimo formų. Tiktai beprotis gali galvoti, jog esama dar kažkokių kitų dimensijų. Jums galvoje maišatis, Bredli, klaiki maišatis. Dievas mato, taip kalbu tik gailėdama jūsų.

— Meilė — tai tikra, galbūt tai vienintelis tikras dalykas.

— Tai tik dvasinė būsena...

— Kuo tikriausia dvasinė būsena.

— Ak, Bredli, gana. Pastaruoju metu jums buvo nelengva, nieko nuostabaus, kad jūsų galvoje dabar tokia košė. Man taip baisiai gaila dėl Priscilos.

— Dėl Priscilos. Taip...

— Nekaltinkit savęs per daug.

— Taip...

— Kur Frensis ją rado? Kur ji gulėjo, kai jis ją surado?

— Nežinau.

— Nejau nepaklausėt?

— Ne. Turbūt lovoje.

— Aš, jumis dėta, išsiklausinėčiau... visas smulkmenas... tiesiog, kad galėčiau įsivaizduoti... Ar matėte ją mirusią?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Juodasis princas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Juodasis princas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Айрис Мердок - Под сетью
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Монахини и солдаты
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Школа добродетели
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Генри и Катон
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Ученик философа
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Суверенность блага
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Дитя слова
Айрис Мердок
Айрис Мердок - Замок на песке
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
libcat.ru: книга без обложки
Айрис Мердок
Отзывы о книге «Juodasis princas»

Обсуждение, отзывы о книге «Juodasis princas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x